Cituodamas kinų patarlę, Xi Jinpingas pasakė JAV prezidentui Joe Bidenui, kad „tik tas, kuris pririšo varpelį tigrui ant kaklo, gali jį atrišti“, o tai reiškia, kad J. Bidenas yra atsakingas už šiandieninį karinį konfliktą Europoje, todėl jis privalo jį išspręsti, rašo foreignaffairs.com.
Tačiau nepaisant šių priemonių, Xi Jinpingas vis dar išlieka atsargus. Užuot parėmęs Maskvą per JT Generalinės Asamblėjos balsavimą dėl Rusijos invazijos pasmerkimo, Pekinas susilaikė. Kinijos užsienio reikalų ministras Wang Yi parodė pagarbą Ukrainos suverenitetui ir teritoriniam vientisumui. Jis taip pat užsiminė, kad Kinija gali tarpininkauti Rusijai ir Ukrainai. Kinija dar nepripažino nei Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos, nei vadinamųjų Donecko ir Luhansko liaudies respublikų – dviejų teritorijų Rytų Ukrainoje, kur Kremlius remia prorusiškus separatistus, kurie 2014 metais Kijeve pradėjo karą prieš vyriausybę.
Yra požymių, kad Kremlius daro spaudimą kinams pasirinkti pusę. JAV žvalgyba atskleidė, kad 2022 m. kovą Rusija paprašė Kinijos pagalbos. J. Bideno administracija greitai perspėjo Pekiną, kad jis neatsakytų palankiai. Vašingtone nerimaujama, kad jei Kinija pakryptų į vieną pusę šiame konflikte, tai ne tik pailgintų žiaurų Rusijos karą Ukrainoje, bet ir reikštų tektoninį poslinkį globalioje politikoje, kai Pekinas ir Maskva taptų karinėmis sąjungininkėmis.
Ši perspektyva neturėtų jaudinti tik Vašingtono, dėl to turėtų nerimauti ir Pekinas. Kitaip tariant, Xi Jinpingo polinkis būti atsargiam yra geras dalykas. Kad suprastų kodėl, Kinija turėtų atidžiai išanalizuoti XX amžiaus pradžios įvykius Europoje.
Paaukoti ateitį, kad jos neprarastų
Tais laikais, XX a., ekonominiu, kariniu ir technologiniu požiūriu iškilo kita galia, tokia, kaip šiandien Kinija. Jos pramonė ėjo į priekį, jos technologijos buvo pažangiausios, o karinė jėga augo. Jos kaimynai ir prekybos partneriai nerimavo, kad ateinantį šimtmetį ji dominuos. Ta šalis buvo imperinė Vokietija.
Tačiau dėl šalies vadovo kaizerio Vilhelmo II pasirinkimo Vokietija mirtinai sau pakenkė. Vietoj to, XX amžiuje dominavo Jungtinės Valstijos. Kaip teigė istorikas Oddas Arne'as Westadas, Pekinas turėtų atkreipti dėmesį į tai, kaip įvyko šis geopolitinis „įvartis sau“, jei Kinija nenori būti įtempta į panašią bedugnę.
Už sprendimus, dėl kurių Vokietija XX amžiaus pradžioje iššvaistė savo pranašumus, galiausiai buvo atsakingas Berlynas, nors artimiausia to priežastis buvo užsienyje. 1914 m. birželį buvo nužudytas griūvančios Austrijos-Vengrijos imperijos sosto įpėdinis erchercogas Pranciškus Ferdinandas. Tą žmogžudystę įvykdė kai kurių Serbijos armijos narių remiama separatistų grupė. Tačiau žlungančios imperijos sostinė Viena nusprendė, kad užuot apribojusi savo atsaką nusikaltėliams, ji pradės karą prieš visą Serbiją.
Pajutusi savo silpnumą, prieš pradėdama karo veiksmus, Austrijos-Vengrijos imperija išsiuntė delegaciją į kylančios Vokietijos sostinę Berlyną. Tikslas buvo siekti Vokietijos paramos niūriai Vienos kariuomenei šioje rizikingoje avantiūroje.
Praėjusiame amžiuje Vokietijos kancleris Otas fon Bismarkas suprato, kad reikia būti atsargiems ir išlaikyti Europos galių pusiausvyrą. Kai jis suvienijo Vokietiją per daugybę drąsių karų, jis laikėsi konsolidacijos strategijos, o ne avantiūrizmo. Tačiau tuo metu, kai Vienos delegacija atvyko į Berlyną, O. Bismarko jau seniai nebebuvo. Ir, neprotingai, Vilhelmas II nusprendė padėti Vienai. Jis suteikė tai, kas tapo žinoma kaip „tuščias čekis“, savo draugams karališkiesiems asmenims, užtikrindamas jiems didžiausią įmanomą paramą.
Taip įsidrąsinusi Austrijos-Vengrijos imperija pradėjo karą prieš Serbiją. Kaip žino bet kuris šiuolaikinės istorijos studentas, padėtis greitai tapo nekontroliuojama. Kitos šalys greitai mobilizavosi, kad nebūtų užkluptos nepasiruošusios, jei kiltų karas. Didėjant įtampai visoje Europoje, Berlynas pradėjo invaziją, siekdamas užkariauti Prancūziją. Vokiečių tikslas buvo greitai nugalėti prancūzus, kol Vokietija taip pat neatsidūrė dviejų frontų kare su rusais. Pasaulio šalys viena po kitos buvo įtrauktos į kilusį konfliktą.
Pirmasis pasaulinis karas baigėsi Austrijos-Vengrijos imperijos sunaikinimu ir Vilhelminės Vokietijos pralaimėjimu. Paprasčiau tariant – remdamas karingą, netvirtą kaimyną, Berlynas galiausiai paaukojo savo, kaip dominuojančios galios, ateitį.
Nuo Ukrainos prie Taivano?
Kaip austrai-vengrai siekė Berlyno paramos prieš pradėdami lemtingą išpuolį prieš Serbiją, Kremlius kreipėsi į Kiniją, rengdamasis Rusijos invazijai į Ukrainą. 2022 m. vasario mėn., žiemos olimpinių žaidynių Pekine išvakarėse, V. Putinas ir Xi Jinpingas pasirašė bendrą pareiškimą, kuriuo įrodė jų gilią draugystę, tvirtindami, kad jie kalba „tarptautinės bendruomenės“ vardu ir smerkia tam tikros „mažumos“ (turinčios omenyje Vakarus) tendenciją „naudoti jėgą“.
Tačiau atidžiau pažvelgus, V. Putino ir Xi Jinpingo susitarimas buvo mažesnis nei atrodė. Viešame bendrame pareiškime, kuriame kritikuojama NATO plėtra, apie Ukrainą nieko konkretaus nepasakoma. Ir mažai tikėtina, kad V. Putinas atskleidė visą savo invazijos planų mastą Xi Jinpingui, turint omenyje, kad net kai kuriems Rusijos vyriausybės vadovams jis leido patikėti, kad įsiveržimas į Ukrainą buvo tik blefas.
Didėjančios Rusijos problemos nuo tada, kai paaiškėjo tikrasis V. Putino planų pobūdis, Pekinui neabejotinai patvirtino, kad V. Putinas padarė istorinę klaidą, kuri kelia rimtų klausimų dėl paties Xi Jinpingo erdvės manevruoti Taivano atžvilgiu. Nėra aišku, ar Xi Jinpingas labai skubėjo įsiveržti į Taivaną prieš V. Putino karą. Jei taip, jis tikriausiai pergalvojo šį sprendimą, atsižvelgdamas į Rusijos žlugimą.
Žala, kurią Rusija patyrė dėl Vakarų sankcijų – tapimas izoliuota valstybe ir susidūrimas su reikšmingu savo ekonominės gerovės nuosmukiu – yra įspėjimas Kinijos vadovybei, kuri, priešingai nei V. Putinas, savo vidaus teisėtumą pirmiausia semia iš savo ekonominių rezultatų.
O ukrainiečių narsus pasipriešinimas Rusijos puolimui Pekinui išryškino, kad V. Putino tipo sprendimai dėl skubotų karinių perėmimų yra būdas sukelti karinę nelaimę. Net jei Rusija atgaus iniciatyvą, Pekinui išliks rizikos, tokios kaip tolesnis ekonominis neapibrėžtumas ir nebeįsivaizduojama Rusijos perspektyva išplėsti konfliktą. Trečiojo pasaulinio karo metu Kinija vargu ar galėtų likti nuošalyje.
Laikas rinktis
Būtent dėl rizikos suvokimo kinai vaikščiojo geranoriško neutralumo lynu – stengėsi padėti Rusijai ir tuo pat metu atsiribojo nuo to, kas vyksta Ukrainoje. Vis dėlto pasauliui sužinant apie neapsakomus žiaurumus, kuriuos Rusijos pajėgos padarė invazijos metu, tokią poziciją išlaikyti darosi vis sunkiau.
Pekinas atsidūrė kritiniame taške, kuriame Xi Jinpingas turės pasirinkti – arba atitolinti savo šalį nuo žiauraus V. Putino karo ir bandyti jį užbaigti, arba toliau rizikuoti Kinijos ateitimi, liekant blogoje nenuspėjamo, pavojingo veikėjo kompanijoje.
Atėjo laikas rinktis, o neteisingo pasirinkimo pasekmės Kinijai yra aiškios. Toliau remti Rusiją de facto reiškia toliau destabilizuoti tarptautinę sistemą, kuri leido Kinijai iškilti. Tai taip pat reiškia, kad Kinija susiduria su realiomis ekonominėmis išlaidomis, nes jos įmonėms gresia antrinės sankcijos.
Ir neteisingas pasirinkimas turės rimtų pasekmių reputacijai, nes neįtikinami Pekino burtažodžiai apie nesikišimą yra atskleidžiami kaip veidmainiška priedanga revizionistinei kaimynei, kuri išprovokavo smurto orgiją prieš suverenią šalį. Tai nėra palanku Kinijai.
Užuot nutempiama į bedugnę, Kinija turėtų pasinaudoti turimais svertais ir įtikinti V. Putiną sustabdyti karą. Kaip rodo imperatoriškosios Vokietijos patirtis, pasaulio galiai nėra didesnės kvailystės, kaip tenkinti laimingo kaimyno užgaidas. V. Putinas, o ne J. Bidenas, yra pririšęs varpelį tigrui ant kaklo. Jei Xi Jinpingas žino, kas yra geriausia Kinijai, jis padės jį atrišti.
