Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano vyriausybė pasmerkė Rusiją už jos agresiją, bet neprisijungė prie pasaulio pastangų ją sankcionuoti, rašo Radio Free Europe/Radio Liberty.
Vietoj to, Turkija bandė eiti kitu keliu – apsimetė potencialia taikdare, pasiūlydama tarpininkauti derybose tarp Rusijos ir Ukrainos. Tuo pat metu Ankara taip pat kritikavo NATO – Vakarų karinio aljanso, kuriam priklauso pati Turkija – nares, nes, jos nuomone, jos mažai padeda sumažinti įtampą.
Tokią žinutę neseniai išsakė Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu. „Siekdamos susilpninti Rusiją, kai kurios NATO šalys nenori taikos, o Ukrainai jos nelabai rūpi. Pacituosiu vieną mūsų plano Ukrainai dalį: „Laipsniškas Rusijos kariuomenės išvedimas turėtų vykti lygiagrečiai su sankcijų švelninimu“, – teigė M. Cavusoglu.
Ankaros ekonominiai interesai
„Ankara užėmė didžiausios naudos poziciją, stengdamasi kuo daugiau išnaudoti konfliktą savo labui“, – Radio Free Europe/Radio Liberty Rusijos tarnybai sakė politologas Ivanas Preobraženskis.
„Ankstesni Rusijos ir Ukrainos ryšiai gerokai apribojo Turkijos galimybes vaidinti didesnį vaidmenį šios Eurazijos dalies politikoje, o ji to labai norėjo. Anksčiau Turkija turėjo įtakos visuose Ukrainos pietuose. Turkai tai puikiai atsimena, be to, valdant R. T. Erdoganui, jie vis labiau suvokia šį praeities vaidmenį, nes vidaus politikoje valdžia ideologiškai stumia gana įdomų pan-turkizmo ir islamizmo mišinį“, – pridūrė jis.
Verslo interesai, žinoma, yra šios lygties dalis. Turkijai rusų turistai yra pagrindinis valstybės iždo indėlis. Rusija taip pat suteikia didžiulę rinką turkiškoms daržovėms ir vaisiams. Abi šalys taip pat neseniai pasirašė keletą prekybos susitarimų.
Turint omenyje tuos ekonominius sumetimus, turbūt nenuostabu, kad Ankara nusprendė nesiųsti į Ukrainą sovietinės ginkluotės – nepaisant tokių NATO raginimų ir Ukrainos, kaip Turkijos prekybos partnerės, svarbos.
Praėjusiais metais Turkija į Ukrainą investavo apie 4,5 mlrd. JAV dolerių, todėl ji tapo didžiausia užsienio investuotoja šalyje. Vasario 3 d., likus kelioms savaitėms iki Rusijos invazijos pradžios, R. T. Erdoganas ir Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis Kijyve pasirašė susitarimą, kuriuo siekiama padidinti metinę prekybą iki 10 mlrd. JAV dolerių. Ir nors Ankara atsisakė tiekti sovietinius ginklus, ji jau gana ilgai tiekia Kijyvui kitus ginklus, tokius kaip garsūs bepiločiai orlaiviai „Bayraktar“. R. T. Erdoganas ir V. Zelenskis taip pat susitarė dėl būsimo laivų, orlaivių variklių ir kitų dalių pristatymo.
Tačiau, nepaisant NATO raginimų, Turkija atsisakė pristatyti Ukrainai bet kokias turimas Rusijos oro gynybos sistemas. „Ankara taip pat turi rusiškų oro gynybos sistemų „S-400“, kurių įsigijimas prieš kelerius metus sukėlė didelį ginčą su NATO partneriais, daugiausia su JAV“, – sakė I. Preobraženskis.
„Dėl to Turkija prarado galimybę savo teritorijoje iš dalies gaminti modernius amerikietiškus naikintuvus – daugiausia dėl šios priežasties suprastėjo santykiai su Vašingtonu. Taigi, praėjus maždaug dviem savaitėms po Rusijos invazijos į Ukrainą, NATO paragino R. T. Erdoganą nusiųsti rusiškų „S-400“ į Kijyvą mainais į amerikietiškas „Patriot“ klasės oro gynybos sistemas – kaip padarė Slovakija. Tačiau R. T. Erdoganas to nepadarė. Nemanau, kad jis visiškai pasitiki savo NATO partneriais“, – teigė I. Preobraženskis.
Nors ragina deeskaluoti Rusijos karą su Ukraina, Turkija gali išnaudoti konfliktą, kad sustiprintų savo galią regione, sakė I. Preobraženskis.
„Turkija apskritai tampa tikra regiono lydere ir santykiuose tiek su Rusija, tiek su Ukraina stengiasi laikytis senovinio „skaldyk ir valdyk“ principo. Kuo daugiau konfliktų visoje posovietinėje erdvėje, tuo bus didesnė Turkijos įtaka. Tai galioja ne tik Rusijai ir Ukrainai, bet visam Pietų ir Šiaurės Kaukazui bei visai Vidurinei Azijai“, – aiškino Rusijos analitikas.
Nepaisant nenoro tiekti tam tikras sistemas Ukrainai, Ankara didina bendradarbiavimą gynybos srityje su Kijyvu. Vasario 3 dieną Ukrainos gynybos ministras Oleksijus Reznikovas paskelbė, kad Turkija ir Ukraina susitarė bendrai gaminti bepiločius orlaivius „Bayraktar“ Ukrainoje.
2019 metais privati Turkijos dronų gamintoja „Baykar Makina“ laimėjo šešių nepilotuojamų orlaivių „Bayraktar TB2“ pardavimo Ukrainai sutartį. 69 milijonų JAV dolerių vertės sutartis taip pat buvo susijusi su šaudmenų pardavimu ginkluotai orlaivio versijai. 2021 metų rugsėjį Ukrainos vyriausybė paskelbė, kad artimiausiais mėnesiais planuoja įsigyti dar 24 Turkijos kovinius nepilotuojamus orlaivius.
Ukrainos pajėgų bepiločių orlaivių „TB2“ panaudojimas prieš Rusijos remiamus separatistus Rytų Ukrainoje supykdė Maskvą. Be Ukrainos, Turkijos dronai taip pat suvaidino pagrindinį vaidmenį Azerbaidžanui trumpame 2020 m. konflikte su Armėnija dėl Kalnų Karabacho.
R. T. Erdoganui bandymas vaidinti taikdarį Rusijos kare prieš Ukrainą taip pat gali padėti išspręsti nesutarimus su Vakarais. Tokia laikysena gana gerai pasitarnavo Baltarusijos diktatoriui Aliaksandrui Lukašenkai, kol po suklastotų prezidento rinkimų 2020 m. rugpjūtį ėmėsi kruvinų priemonių susidoroti su protestavusiais piliečiais. „Turkijos prezidentas tikriausiai nori padėti užbaigti šį karą, kad gautų reikšmingų geopolitinių ir diplomatinių premijų“, – sakė I. Preobraženskis.
Sunkiai nukentėjo ekonomika
Kuo ilgiau tęsis Rusijos invazija į Ukrainą, tuo stipriau ji paveiks pasaulio ekonomiką, įskaitant Turkijos. Daugelis islamo valstybių jau išreiškė susirūpinimą, kad Rusijos ir Ukrainos karas gali sukelti masinius neramumus ir socialinius sukrėtimus, nes po sukilimų ciklo, pasibaigusio regiono Arabų pavasariu, kilo maisto kainos.
Pastaraisiais metais Turkija tapo labai priklausoma nuo Rusijos ir Ukrainos žemės ūkio produktų. 2021 metais Turkija 65 procentus visų importuojamų kviečių gavo iš Rusijos ir daugiau nei 13 procentų iš Ukrainos. Pastaruoju metu smarkiai išaugusios kviečių kainos – daugiausia dėl Rusijos invazijos į Ukrainą – privertė Ankarą sumažinti pirkimus užsienyje maždaug 30 procentų.
Rusijos energijos tiekėjai yra ne mažiau svarbūs Turkijos ekonomikai. Iki pat puolimo pradžios Rusija tiekė Turkijai daugiau nei 50 procentų importuojamų dujų, 17 procentų naftos ir apie 40 procentų benzino.
Pastaraisiais metais Maskva ir Ankara pasirašė nemažai prekybos ir ekonominių susitarimų. Svarbiausias iš jų – Turkijos Akkuyu atominė elektrinė, kurios statyboms padeda Rusijos valstybinės energetikos įmonė „Rosatom“. Ji turėtų patenkinti 10 procentų Turkijos energijos poreikių. R. T. Erdoganas ne kartą yra pareiškęs, kad nori bet kokia kaina užbaigti šį projektą, kurio vertė siekia 20 mlrd. JAV dolerių.
Rusija taip pat yra didelė turkiškų vaisių ir daržovių rinka. Praėjusiais metais Turkija į Rusiją eksportavo beveik 1,5 mln. metrinių tonų šviežių vaisių ir daržovių.
Turkija taip pat yra populiariausia Rusijos turistų vieta. 2021 m. Turkijoje apsilankė apie 4,5 mln. rusų. Praėjusią savaitę Turkijos vyriausybė ir nemažai privačių įmonių netgi sukūrė specialias naujas oro linijas „Southwind“, kurios į Turkijos paplūdimio kurortus skraidins tik rusus. Naujasis oro vežėjas įsikurs Antalijoje, Turkijoje, o pirmieji skrydžiai planuojami gegužės pabaigoje.
Turkijos bankai taip pat plečia Rusijos mokėjimų sistemos „Mir“ tinklą, kad padėtų privilioti turistus į šalį, balandžio 27 dieną sakė finansų ministras Nureddinas Nebati, prognozuodamas, kad šiemet šalis sumuš turizmo pajamų rekordą.
Tų pinigų labai reikia, nes Turkijos ekonomika, kuri ir taip smarkiai nukentėjo nuo COVID-19 pandemijos, Rusijos invazijos metu išgyvena dar sunkesnius laikus. R. T. Erdogano nuomone, jo vyriausybė yra nestabilioje padėtyje, visoje šalyje tvyrant socialinei politinei įtampai.
2022-ųjų pradžioje metinė infliacija Turkijoje pasiekė aukščiausią lygį per pastaruosius 20 metų, o nedarbo lygis siekė 15-20 procentų. Pagrindinių prekių ir paslaugų kainos pakilo 30-50 proc., nes Turkijos liros vertė krito net du kartus.
Turkijoje 2023 m. turėtų vykti parlamento rinkimai. Pasklidus niūrioms ekonomikos naujienoms, R. T. Erdogano valdančiosios „Teisingumo ir plėtros“ partijos perspektyvos atrodo prastos.
Turint omenyje Turkijos vidaus bėdas, R. T. Erdoganui praverstų geros naujienos. Ir, kaip įrodinėjo analitikas I. Preobraženskis, Ukraina galėtų padėti, stumdama Turkijos, kaip potencialios tarpininkės, vaidmenį.
