Libertas Klimka, LRT.lt, LRT radijas
Iš Žuvinto rezervato atėjo pavasariška žinia – ten pasirodė pirmieji grįžtantys į gimtinę dirviniai vieversiai. Jų grupelės praskrido virš mėlynuojančio ežero ledo. Ir kiti ankstyvo pavasario požymiai jau ryškūs, mat per pusiaužiemį barsukas neapsivertė ant kito šono, tad ir neįmigo giliai.
Priešistorinių laikų žmonės manydavo, kad pavasario šilumą ant savo sparnų parneša paukščiai. Kartu ir išsigelbėjimą nuo bado, šalčio, nepriteklių. Taip byloja sakmės, pasakos. Galbūt paukščius kas pavasarį atsiunčia dievaitė Paukštė, kurios pėdsakus senosios Europos kultūroje atsekė garsioji mūsų mokslininkė, archeomitologijos pradininkė Marija Gimbutienė. Įdomu, kad senųjų laikų atmintis tebėra gyva lietuvių etninėje kultūroje: mat tradicinio kalendoriaus pavasario dienos turi ir paukščių vardus. Pirmoji jų buvo pirmadienį – šv. apaštalo Motiejaus diena tradiciškai yra vadinama Vieversio.
Pavasario pragiedruliai apie šį metą jau griauna žiemos viltis. Nors sniego malūnas šiaurėje dar gali sumosuoti pūgų sparnais, gamtoje apstu pavasario ženklų. Išbrinko pumpurai, išryškino savo skirtingas spalvas karklų, gluosnių šakelės, savo melsvas akeles atokaitoje pramerkė pirmosios žibutės. Ir, pasak Kristijono Donelaičio, „jau vieversiai linksmai lakstydami čypsi“.
Iš mūsų migruojančių paukščių vieversiukas pirmasis pargrįžta į tėviškę. Žiemojo Pietų Europoje, o gal ir Šiaurės Afrikoje. Laukiamas ne tik todėl, kad pirmasis, bet ir kad yra artimas žmogui. Tai artojo linksmintojas, Dievas jį sukūręs iš žmogaus prakaitu palaistyto žemės grumstelio. Buvę taip: artojas, dienos karščio nuvargintas, sviedė jį į saulę. Ir nenukrito grumstelis žemėn, tapo žmogaus, sunkiu darbu duoną pelnančiu, linksmintoju:
Vyturiuks ant oro aukštai lakioja, Pamatęs artoją, linksmai giedojo…
Ornitologų jis vadinamas dirviniu vieversiu, lotyniškai Alauda arvensis, tarmiškai dar – cyruliu, vyturiu, voversiu. Paukštelį išties jau galima pamatyti vasario pabaigoje – patinėliai parskrenda visu mėnesiu anksčiau, kad užsiimtų savąją erdvę. Ir kitiems paskelbtų: „Aš čia šeimininkas!” O giesmelė sudėtinga, ilga, lietuviškai vadinama čirenimu. Tai įvairiausių frazių, kurias sunku aprašyti, rinkinys. Patinėlis lėtai kyla beveik vertikaliai aukštyn iki 200 m aukščio, ten ilgokai plazdena beveik vienoje vietoje. Maloniai nuteikia jo čirenimas, girdimas nuo ankstyvo pavasario iki rugpjūčio vidurio. Vaižgantas sako, kad „vieversio muzika panaši į žiogelio pievoje“, „nors ir tą pačią dieną, kitaip vieversys gieda“. O Antanui Strazdui, poetui Strazdeliui, atrodo, kad „vieversėlis siausdamas šoka, vėją plakdamas“.
Vieversio diena – pavasario orams spėti. Senoliai taip sakydavo: jeigu vieversiukas pavėluoja parskristi į savo šventę, pavasaris bus ankstyvas. O jei kartais parskristų anksčiau, turės dar „atgulėti“ – pavasaris užsitęs, ilgokai bus žvarbu. Tada jo giesmelė nelabai linksma:
Čyru vyru, pavasaris, bet dar neišėjo pašalas... Aruodėliai dyki, o vaikeliai pliki...
Kaip ten bebūtų su pavasariu, bet viena tikra: kokia bus vasara, vieversys gerai atspėja. Prieš šlapią vasarą lizdą suka ant kalnelio, prieš karštą – lomelėje. Pagal tai ūkininkai parinkdavo lauką bulvėms sodinti ir neapsirikdavo. O tas lizdelis – iš sausų žolių stiebelių, šaknelių ar smulkių lapelių gilioje duobutėje ir gerai paslėptas po žolių kuokšteliu. Ten 3–6 pilkai žalsvi su nedidelėmis tamsesnėmis dėmelėmis kiaušinėliai. Per vasarą vieversėlių pora išveda dvi vadas. Daug jų lizdelių pražūva nuo žemės ūkio darbų.
Ankstyvas mielojo paukštelio pasirodymas, dažnai dar virš sniego lopais boluojančių dirvonų, sukūrė tikėjimą, kad jis žiemojąs ne dausose, o čia pat, gimtinėje, tik pasislėpęs akmenų krūsnyse. Gal šis tikėjimas kilęs iš to, kad žiemą Lietuvoje retsykiais galima pamatyti kitas vieversio rūšis: kuoduotąjį, raguotąjį ir miškinį vieversį arba ligutę.
Merginos stengdavosi iki šios paukštelių sutikimo dienos, vasario 24-sios, užbaigti verpimą. Priežodis sako: „Skubėk verpti, nes atskridęs vieversys iš kuodelio lizdelį susisuks“. Mat dienai pailgėjus, laikas sėsti audimo staklėsna. Sakydavo, Vieversio dieną nevalia plaukų šukuoti, antraip vištos vasarą rūtų darželius iškapstysiančios. Šiukštu ir miltus rėčiu sijoti – pasėlius vasarą užpulsią amarai. O norint veido skaistumą per vasaros darbymetį išsaugoti, Vieversio dieną reikia sniegu triskart gerai išsiprausti.
Vaikus kas nors iš namiškių paragindavo: „Apibėkit dukart apie trobą, tada – į galulaukę ir vėl tekini namo, – visus metus būsit greiti kaip tas vyturys“. Todėl mokyklose Vieversio dieną pritiktų sporto varžybas rengti. Vyturiais vadinami tie, kurie anksti keliasi. Tai štai: trečiadienį Vilniuje saulė tekėjo 7 val. ir 16 min. O Aušrinė kartu su Mėnulio delčios pjautuviuku – dešimtį minučių po 5 valandos. Įspūdingas dangaus reginys – abu šviesuliai greta, tik pusės laipsnio atstumu!
