Nuo to laiko, kai Rusija užpuolė Ukrainą, Vokietijos kancleris su Kremliumi telefonu kalbėjosi aštuonis kartus. Kartais jie kalbėjosi vieni, kartais į pokalbį įsijungdavo Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. Kai kurie pokalbiai vyksta V. Putino iniciatyva, kartais pasikalbėti pasiūlo Olafas Scholzas.
Nuo karo pradžios šie skambučiai, iš esmės, tapo vienodi: kancleris kritikuoja brutalų Rusijos karių elgesį, ragina nutraukti žiaurumus ir apkaltina Maskvą sukėlus visus pasaulinius šio karo padarinius. Tuomet V. Putinas bando pateisinti šią invaziją, kalba apie savigyną ir visą kaltę suverčia Kyjivui.
Tačiau paskutinio dvišalio skambučio metu gegužės viduryje V. Putinas ištarė sakinį, kuris privertė kanclerį ir jo patarėjus suklusti ir gerai įsiklausyti. Per 75 minutes trukusį pokalbį V. Putinas pasakė, kad abi pusės padarė klaidų. Abi pusės? Tai reiškia, kad ir pats V. Putinas? Ar tai tebuvo tušti žodžiai, ar Rusijos prezidentas kalbėjo rimtai?
Per 75 minutes trukusį pokalbį V. Putinas pasakė, kad abi pusės padarė klaidų. Abi pusės? Tai reiškia, kad ir pats V. Putinas? Ar tai tebuvo tušti žodžiai, ar Rusijos prezidentas kalbėjo rimtai?
Tokios akimirkos sustiprina kanclerio įsitikinimą, kad jo sprendimas ir toliau telefonu kalbėtis su Kremliaus lyderiu buvo teisingas. O. Scholzas nori vėl ir vėl priminti V. Putinui, kokią įtaką visam pasauliui turėjo jo sprendimas užpulti Ukrainą. Jis taip pat nori suprasti, ar Maskva kada nors sugebės atsisakyti savo groteskiškų taikos, kurios sąlygas padiktuotų pati Rusija, idėjų, kad ir kokia maža tokio pokyčio tikimybė bebūtų. Bent jau taip šiuos skambučius pateisina Berlynas.
Pokalbių su Rusija klausimas yra itin jautrus. Tai nulėmė kelios priežastys, o karas tėra viena iš jų. Kol V. Putinas ir toliau tęsia savo žiaurius išpuolius, Vakarai remia Kyjivą sunkiąja technika ir milijardine finansine pagalba. Todėl kai kurie mano, kad bendrauti su Maskva yra kvaila ir pavojinga.
Ar šie pokalbiai yra beprasmiai?
Svarbu paminėti ir patį V. Putiną. Vyrauja nuomonė, kad kol V. Putinas laikysis savo imperialistinių fantazijų, pokalbiai su Kremliaus lyderiu nebus vaisingi. Šio požiūrio šalininkai įsitikinę, kad paprasčiausiai nebegalima pasitikėti vyru, kuris bando pateisinti savo karą melu ir jau ne vienerius metus bando apgauti Vakarus. Štai, pavyzdžiui, Lenkija ir Baltijos šalys laikosi nuomonės, kad O. Scholzo ir E. Macrono skambučiai su V. Putinu yra tiesiog „beprasmiai“.
Įtakos turi ir Vokietijos politikos „tradicijos“ Rusijos atžvilgiu. Yra manančių, kad Berlynas vis dar nesupranta kelių ankstesnių savo vyriausybių naivumo, kai jos bandė nutiesti tiltus į Maskvą. Niekas nenori būti pagautas bandant vėl užmegzti kontaktą su V. Putino režimu, nes taip gali susidaryti įspūdis, kad pamokos nebuvo išmoktos. Todėl dauguma bando išlaikyti kuo didesnį atstumą nuo Rusijos. Pastarosiomis dienomis Vokietijos kancleris vis pabrėžia, kad V. Putinas ir toliau turi būti spaudžiamas. Jo žinutė – dabar ne metas suartėjimui.
Nepaisant to, pareigūnai Berlyne bando suprasti, kaip santykiai su Rusija galėtų atrodyti ateityje. Be karo Ukrainoje yra ir daugybė kitų problemų, kurias reikia spręsti. Ką daryti dėl kitų konfliktų, kuriuose Rusija atlieka svarbius vaidmenis: Sirijos, Libijos arba, pavyzdžiui, derybų dėl branduolinių ginklų su Iranu? Ar vis dar įmanoma derėtis su Rusijos vyriausybe dėl klimato kaitos? Ar tai būtų laikoma diplomatinių santykių su V. Putinu gerinimu, kurio, atsižvelgiant į prieš Ukrainos civilius įvykdytus karo nusikaltimus, paprasčiausiai neturėtų būti?
Iš vienos pusės, reikia kalbėti apie realistinę politiką. Iš kitos – apie moralę.
Konservatyviai Krikščionių demokratų partijai (CDU) priklausantis Saksonijos gubernatorius Michaelis Kretschmeris sako, kad pagrindinis tikslas turėtų būti kuo greitesnė Rusijos „barbariško karo, pažeidžiančio tarptautinę teisę“ pabaiga. Jo manymu, siekiant šio tikslo, yra būtina bandyti derėtis su Kremliumi. Tiesa, jis pridūrė, kad tai turėtų būti daroma „stipriai laikantis mūsų pozicijos ir siunčiant aiškią žinią.“ M. Kretschmeris, kuris taip pat yra ir CDU vadovo visoje šalyje pavaduotojas, teigia, kad Vokietijai ir Vakarams reikia ilgalaikės strategijos Rusijos atžvilgiu. „Vokietijos vyriausybė privalo aiškiai parodyti, kaip ji įsivaizduoja savo santykius su Rusija ateityje, – sakė politikas, – įskaitant ir mūsų požiūrį į Rusiją galimoje post-Putino eroje.“
Vienas neseniai įvykęs incidentas parodė, ant kokio plono ledo vaikščioja kancleris O. Scholzas. Birželio viduryje jo užsienio politikos patarėjas Jensas Plötneris atvyko į Vokietijos užsienio reikalų tarybą Berlyne, kur diplomatas viešai aptarė kaip, jo manymu, Vokietija turėtų elgtis su Rusija ateityje. Tačiau tik nedaugelis atidžiai klausėsi visos jo kalbos. Kitiems buvo daug paprasčiau įsidėmėti vieną iš konteksto ištrauktą sakinį, kuris greitai išplito socialiniuose tinkluose. „Galima užpildyti daugybę laikraščių puslapių su vos 20 „Marderių“, – sakė J. Plötneris, kalbėdamas apie galimą vokiškų pėstininkų kovos mašinų pristatymą į Ukrainą, – tačiau kažkodėl yra daug mažiau straipsnių apie tai, kaip mūsų santykiai su Rusija galėtų atrodyti ateityje.“
Kritiką, su kuria susidūrė kanclerio patarėjas, žėrė ne tik opozicija. CDU užsienio politikos ekspertas Norbertas Röttgenas piktinosi, kad taip: „Yra tęsiama Vokietijos santūrumo Ukrainos atžvilgiu klaida, pirmenybę teikiant geriems santykiams su Rusija.“ Vokietijos parlamento gynybos komiteto pirmininkė ir verslui palankios Laisvųjų demokratų partijos (FDP) narė Marie-Agnes Strack-Zimmermann „Twitter“ rašė, kad J. Plötnerio pasisakymai iliustruoja „mąstymą, dėl kurio per pastaruosius dešimtmečius ir atsidūrėme šioje baisioje situacijoje.“
Žinoma, viešai išreikšdamas šias mintis diplomatas pasielgė neapdariai. Tačiau iš kitos pusės, juk diplomato darbas ir reikalauja numatyti kuo įvairesnius scenarijus ir svarstyti derybų galimybes. Nors karas ir yra žiaurus, o Rusijos veiksmai, be abejonės, yra barbariški, visuomet būtina bandyti išvengti dar didesnių krizių: humanitarinių katastrofų, karo išsiplėtimo į kitas valstybes, branduolinio ginklo panaudojimo. Būtent todėl rusai ir amerikiečiai palaikė ryšius Šaltojo karo metu, o Vokietijos valdžia daugybę metų derėjosi su Afganistano Talibanu, nepaisant fakto, kad jie pražudė tūkstančius žmonių.
Tačiau bendraujant su Rusija buvo sustabdyta visa diplomatinė veikla. Išskyrus O. Scholzą ir E. Macroną, su V. Putinu nebesikalba beveik nei vienas Vakarų politikas. Kai Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Joe Bidenas nori sužinoti, kokia dabar yra Kremliaus lyderio nuotaika, jis susisiekia su Vokietijos kancleriu arba Prancūzijos prezidentu. Šiuo metu vienintelė patikima Vašingtono linija su Maskva eina per Berlyną ir Paryžių. Nors JAV prezidentas gali reguliariai paskambinti savo kolegai Rusijoje, tai jis daro tik siekdamas užkirsti kelią branduoliniam situacijos eskalavimui.
Kai Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Joe Bidenas nori sužinoti, kokia dabar yra Kremliaus lyderio nuotaika, jis susisiekia su Vokietijos kancleriu arba Prancūzijos prezidentu.
Vieninteliai diplomatai, kurie vis dar kalbasi, yra O. Scholzo patarėjas J. Plötneris ir jo kolega Rusijoje Juris Ušakovas. Jų pokalbiai leidžia suprasti, kokia ši situacija yra iš tiesų – Vokietijos diplomatai šiuo metu yra nereikalingi. Rusijos ambasadorius Berlyne nėra kviečiamas į susitikimus Užsienio reikalų ministerijoje, o Rusijos vyriausybės atstovai nebendrauja su Vokietijos ambasadoriumi Maskvoje Géza Andreasu von Geyru. Berlyne kalbama, kad diplomatija šiuo metu išgyvena savo „lemiamą valandą“.
Karui ir toliau tęsiantis, raginimai pradėti derybas skamba vis garsiau. „Vokietijai ir Europai reikia ilgalaikės strategijos, kaip elgtis su Rusija ir Putino režimu, – sako prorusišku požiūriu paprastai nepasižymintis FDP generalinis sekretorius Bijanas Djiras-Sarai. – Nesu vienas tų, kurie sako, kad su svarbiais Rusijos vadovybės veikėjais nebegalima kalbėtis iš principo. Net jeigu mums ir nepatinka žmonės, su kuriais mes kalbamės, yra teisinga ir svarbu palikti šiuos kanalus atvirus.“ Tiesa jis priduria, kad mūsų siunčiama žinia turėtų būti aiški: „Mes nesame neutralūs – mes palaikome Ukrainą.“
Už parlamento ribų, užsienio ir saugumo politikos sferoje, šios diskusijos vyksta jau kurį laiką. Čia pasigirsta ir atvirų skatinimų kalbėtis su Rusija. „Mes turime siekti kontakto su Rusija, kad galėtume apsaugoti savo saugumą“, – sakė Wolfgangas Richteris, į pensiją išėjęs pulkininkas ir Vokietijos tarptautinių ir saugumo reikalų instituto Berlyne tyrėjas. Jis pabrėžia, kad karinių incidentų rizika prie NATO sienų su Rusija ir Baltarusija, kur daugybė karių susitinka akis į akį, šiuo metu yra „labai aukšta“. Jo nuomone: „Būtent dėl to reikia kalbėtis su Rusija saugumo klausimais. Mes turime kalbėtis ir išlaikyti karinius kontaktus, kad galėtume išvengti incidentų sumažinti jų riziką. Bendravimas neturėtų priklausyti tik nuo to, ar Putinas yra valdžioje, ar ne.“
Vienas į pensiją išėjęs karys tvirtina, kad: „Turime didinti spaudimą, kad suprastume, kada paliaubos taps įmanomos. O dėl to reikia derėtis.“ Jo nuomone, yra akivaizdu, kad Ukrainos nepriklausomybė turėtų išlikti neliečiama. „Priešingai, Ukrainos neutralumas su realiomis saugumo garantijomis turėtų būti svarstytinas sprendimas.“ W. Richteris pridūrė: „Gali būti sunku, tačiau reikia pripažinti, kad ir kita pusė turi savo saugumo interesų. Tuomet reikia ieškoti kompromisų.“
Thorstenas Benneris, Pasaulio viešosios politikos instituto Berlyne direktorius, tiki, kad ši situacija pasiekė kritinį tašką. Jo nuomone, derybos turi būti vedamos laikantis dviejų principų: „Ukraina turi apsispręsti. O Vokietija turi stengtis veikti ne tik pagal save. Didžiausias dabar kylantis pavojus yra tai, kad mes ir vėl sugalvosime savo planą. Tai jau nepavyko Minske, nepaisant mūsų gerų norų.“
Dalintis pakyla su Vladimiru Putinu?
Negana to, artėja viena ypatingai svarbi data. Birželio mėnesį, kai kancleris sveikino į Bavariją atvykusį JAV prezidentą ir kitus G7 lyderius, pasklido žinia, kad V. Putinas priėmė Indonezijos kvietimą dalyvauti G20 viršūnių susitikime, kuris vyks Balyje lapkričio mėnesį.
Dalintis pakyla su V. Putinu? Sužinoję šią naujieną, kai kurie į Bavariją atvykę lyderiai suabejojo, ar vis dar prasminga dalyvauti G20 susitikime. Remiantis pranešimais, du vokiečiai – O. Scholzas ir Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen – skatino lyderius laikytis vieningos pozicijos. Jie sakė, kad priima šį iššūkį.
U. von der Leyen sakė, kad yra svarbu „tiesiai šviesiai pasakyti Putinui, ką apie jį galvojame.“ Italijos ministras pirmininkas Mario Draghis tvirtino, kad Indonezijos prezidentas Joko Widodo prieš tai buvo atmetęs galimybę, kad Rusijos prezidentas dalyvautų šiame susitikime fiziškai, tačiau kas žino, kas dar nutiks iki lapkričio? „Šiandien galiu pasakyti, – G7 susitikimo metu sakė kancleris O. Scholzas, – kad čia susirinkusios valstybės nutarė dalyvauti susitikime.“ Dar anksčiau G20 susitikime sutiko dalyvauti ir Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis.
Patarėjas politikos klausimais T. Benneris tiki, kad susitikimas su Rusijos vadovu pasaulio lyderiams galėtų suteikti unikalią galimybę: „G20 viršūnių sutikime reikia aiškiai stoti prieš Putiną. Karas turi būti aptartas prie to stalo kaip viena iš problemų. Mes taip pat turime įtikinti kuo daugiau G20 šalių palaikyti mūsų poziciją. Tačiau jeigu mes paprasčiausiai boikotuosime šį viršūnių susitikimą vien dėl to, kad jame dalyvauja Putinas, mes šios pozicijos nebegalėsime išreikšti.“
Tačiau pasirengimas praeitą savaitę vykusiam G20 šalių užsienio reikalų ministrų susitikimui parodė, kad tai nėra paprasta.
Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas iš anksto pažadėjo dalyvauti susitikime jo šeimininkams Indonezijoje. Tai paskatino G7 šalis susitarti, kaip jos turėtų reaguoti į šį jautrų susitikimą. Vieni abejojo, ar jie iš viso į jį keliaus. Kiti pasiūlė demonstratyviai palikti susitikimo kambarį, kai S. Lavrovas pradėtų kalbėti. Tokia protesto forma dažnai matoma Jungtinėje Tautų Organizacijoje.
Tačiau G7 šiuo metu pirmininkaujantys vokiečiai tvirtino neleisiantys, kad S. Lavrovo retorika su besiformuojančios rinkos ekonomikos šalimis liktų be atsako. Juk daug Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos valstybių tiki V. Putino pateikiama versija, kad už didėjančias energijos ir maisto kainas reikia kaltinti Vakarų įvestas sankcijas.
Buvo nuspręsta paprieštarauti S. Lavrovui, atkreipiant dėmesį į kitus Kremliaus melus. G7 šalys įtikino indoneziečius iš karto po Rusijos užsienio reikalų ministro leisti kalbėti jų rato nariui. Su Indonezija taip pat buvo susitarta, kad prie S. Lavrovo nebūtų pasodintas nei vienos G7 šalies atstovas. Jie siekė vengti visko, kas galėtų indikuoti bent menkiausią artumą.
Tačiau kai užsienio reikalų ministrų susitikimas pagaliau įvyko, S. Lavrovas nesuteikė jiems nei menkiausio šanso. Paprieštarauti S. Lavrovo pareiškimams visų G7 narių vardu buvo pavesta Annalenai Baerbock. Deja, jai pradėjus kalbėti, S. Lavrovas paliko salę, taip išvengdamas šios konfrontacijos.
Vėliau Vokietijos užsienio reikalų ministrė sakė: „Tai, kad didžiąją dalį derybų jis praleido ne salėje, bet už jos ribų, parodo, kad Rusija neturi nė milimetro pasiryžimo kalbėtis.“
Tačiau pati A. Baerbock nori laikytis toliau nuo Rusijos. Po žiaurumų Bučoje ir kitose vietose, ji nebetiki derybomis su V. Putinu: „Tai parodo, kad dabar negalime derėtis su tokiu Putinu, – praeitą savaitę kalbėdama su „Der Spiegel“ sakė A. Baerbock. – Jam rūpi tik naikinimas. Netgi vaikų.“
