Nepriklausomai nuo amžiaus, išsilavinimo ar profesijos, visi mes norime gyventi gerovės valstybėje, kurioje yra minimalios išorinės grėsmės, oras ir vanduo neužterštas, mažas nusikalstamumas ir korupcija, nėra smurto gatvėse ir šeimoje, nediskriminuojama pagal lytį, pažiūras, religiją ar tautybę, visuomenė nepiktnaudžiauja sveikatai žalingomis medžiagomis ir visi yra lygūs prieš įstatymą. Visa tai gali atrodyti taip savaime suprantama, kad apie tai net nesusimąstoma, tačiau iki pilnos gerovės pagal beveik visus šiuos kriterijus mums dar daug trūksta.
Skirtingos visuomenės grupės turi ir labiau individualizuotų gerovės valstybės vizijų ir kriterijų. Pavyzdžiui, smulkiam verslininkui svarbu, kad nebūtų perteklinės biurokratinės ir reguliacinės naštos, netrūktų kvalifikuotų darbuotojų ir neslėgtų per dideli mokesčiai. Profesionali sportininkė, iškovojusi galimybę dalyvauti pasaulio šuolių į vandenį čempionate, tikisi, kad nereikės išgirsti, jog jos aprangai su Lietuvos atributika nėra pinigų, nes „vis tiek jūs medalių nelaimite“ (neišgalvota istorija, beje). Daugiavaikis tėvas tikisi, kad netruks mokymo, laisvalaikio ar sporto infrastruktūros, o jo vaikai galės įgyti kokybišką išsilavinimą. Senjorai tikisi, kad visą gyvenimą mokėti mokesčiai ir socialinio draudimo įmokos užtikrins jų galimybę gyventi bent jau ne skurde.
Kitaip sakant, skirtingų amžiaus grupių, profesijų ir pažiūrų atstovų norai ir interesai skiriasi, bet iš esmės neprieštarauja vienas kitam. Konfliktas galimas tik tame, kad viskam pinigų dažniausiai neužtenka, o vienas iš dažniausių siūlomų gerovės valstybės kūrimo instrumentų – didesnis perskirstymas per valstybės biudžetą.
Šiuo klausimu visuomenėje nėra vieningos nuomonės – vieni nori gerovės valstybės su kuo mažesniais mokesčiais, mažesniu valstybės vaidmeniu ir didesnėmis savirealizacijos galimybėmis, kitiems svarbiau pajamų nelygybės mažinimas, didelės socialinės garantijos, daug ir kokybiškų nemokamų viešųjų paslaugų. Pasaulyje yra gerų pavyzdžių, kuomet žemas skurdas, maža pajamų nelygybė ir visuotinė gerovė užtikrinama ir su mažais, ir su didesniais mokesčiais.
Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse mokesčiai ir socialinio draudimo įmokos sudaro daugiau nei 40 proc. BVP, o Lietuvoje šis rodiklis yra vienas mažiausių ES ir siekia apie 30 proc. BVP. Tuo metu mažiau nei Lietuva mokesčių surenka ir per biudžetą perskirsto tokios gerokai turtingesnės ir daugelį socialinių problemų išsprendusios valstybės kaip Šveicarija, Airija, Australija ar Singapūras.
Norint daugiau perskirstyti per biudžetą, neužtenka vien padidinti mokesčius – reikia, kad gyventojai tuos mokesčius norėtų mokėti. Priešingu atveju rezultatas gali būti ne didesnis perskirstymas, o tik didesnis mokesčių vengimas ir šešėlinė ekonomika. Todėl akivaizdu, kad vienas iš svarbiausių gerovės valstybės pamatų yra žema korupcija ir skaidrus valstybės valdymas, įgalinantys ir pajamų augimą, ir visuomenės tarpusavio pasitikėjimą, ir valstybės funkcijų išplėtimą.
Didesnis perskirstymas teigiamų rezultatų gali duoti tik tuomet, kai lėšos panaudojamos skaidriai ir efektyviai. Turbūt daugeliui lietuvių gerovės valstybės vizija nėra didesni mokesčiai ir surinktų lėšų „paskirstymas“ per neskaidrius viešuosius pirkimus, kuomet naudą gauna ne visuomenė, o tik tokio
sandorio sąlygas surašę ir konkursą laimėję asmenys. Ne ką efektyviau ir teisingiau atrodytų sprendimas didesnius mokesčius perskirstyti ant pečiaus gulintiems bedarbiams, kurie darbo neieško, o yra patenkinti nelegaliomis pajamomis ir arba pašalpomis.
Nemažiau svarbu yra ir tai, kad didesnis perskirstymas per biudžetą savaime neužtikrina mažesnės socialinės atskirties, mažesnio skurdo ir aukštesnio pragyvenimo lygio. Daugiausiai pasaulyje mokesčių surenka ir per biudžetą perskirsto Prancūzija. Tačiau daugiau nei pusmetį galėjome stebėti „geltonųjų liemenių“ protestus ir riaušes, kylančius iš visuomenės nepasitenkinimo dideliais mokesčiais, vangiu pajamų augimu ir socialine atskirtimi. Čia galima prisiminti kažkada klestėjusios Jungtinės Karalystės tuometinės premjerės Margaret Tečer pastabą – socializmo problema yra tai, kad kitų žmonių pinigai vieną dieną baigiasi.
Naujausia skurdo statistika neleidžia abejoti, kad Lietuvoje jau sėkmingai kuriame gerovės valstybę. Įstojant į ES vienas iš trijų lietuvių patyrė didelį materialinį nepriteklių. Šio dešimtmečio pradžioje tokių buvo vienas iš penkių, o pernai – jau tik vienas iš dešimties. Tai vis dar daugiau nei ES vidurkis, bet tolimesnis minimalaus atlyginimo bei pensijų indeksavimas, neapmokestinamojo pajamų dydžio kėlimas ir užimtumo skatinimas leis šį rodiklį sumažinti iki minimumo.
Pajamų nelygybė Lietuvoje pernai nesumažėjo, tačiau pagrindinė jos priežastis yra tai, kad vidutinė senatvės pensija nesiekia 60 proc. vidutinių šalies gyventojų pajamų, todėl pagal apibrėžimą daugelis senjorų yra „santykiniame skurde“. Šią problemą išspręsti nelengva, o ateityje ji bus dar opesnė – pensinio amžiaus gyventojų bus vis daugiau, o socialinio draudimo įmokas mokančių dirbančiųjų bus vis mažiau.
Nenorint sparčiai didinti pensinio amžiaus turbūt vis didesnę dalį pensijos reikės mokėti ne iš surenkamų socialinio draudimo įmokų, o iš, pavyzdžiui, akcizų ar taršos mokesčių. Sveikintinai čia atrodo ir idėjos atleisti dirbančius pensininkus nuo socialinio draudimo įmokų – tai ne tik sumažintų pajamų nelygybę, bet ir paskatintų vyresnio amžiaus asmenis ilgiau likti darbo rinkoje.
Gerovės valstybė turi peržengti vienos visuomenės grupės ir vienos kartos ribas. Socialinių problemų sprendimas perkeliant jas ateities kartoms yra nei tvarus, nei moralus. Būtent todėl ilguoju laikotarpiu sprendžiant skurdo ir socialinės atskirties problemas didžiausia atsakomybė turi tekti ne socialinės apsaugos ar finansų ministerijoms, o švietimo ir ekonomikos bei inovacijų ministerijoms.
Valstybė turi padėti tiems, kurie negali padėti patys sau. Tačiau už didesnį perskirstymą svarbiau yra visiems prieinamas kokybiškas išsilavinimas bei vidaus ir užsienio investicijų skatinimas, galintis padėti neklibančius ilgalaikius gerovės valstybės pamatus. Valstybės, kuri yra visiems vienodai teisinga ir užtikrina vienodas galimybes, o ne vienodus rezultatus.
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis
