Vienas tokių, daugelyje su pedofilijos skandalu susijusių bylų davęs svarbius parodymus yra buvęs Drąsiaus Kedžio dukrelės gynėjas Vitalijus Keršis. Tuo metu, kaip ir daugelis Lietuvos žmonių, patikėjęs sukelta panika, kad vaikus medžioja pedofilų klanas ir šio klano nariai seksualiai išnaudojo mažametę, V. Keršis stojo jos ginti. Tačiau pamažu jaunuolis ėmė suvokti, kad ne viskas yra taip, kaip pateikiama visuomenei. Savo akimis pamatęs rezgamas intrigas ir išgirdęs kuriamus siaubingus susidorojimo su neparankiais žmonėmis – tariamais pedofilais – planus, V. Keršis viešai apie tai prabilo.
Kai 2010 metų gruodį buvo nužudytas ir apšmeižtas V. Milinis (tuo metu 24 m.), V. Keršis vienas pirmųjų davė vertingų parodymų šį nusikaltimą pradėjusiems tirti pareigūnams. Nuo to laiko nei liudininkas, nei jo artimieji nebeturi ramybės. Internete tuoj pat pasirodė komentarai, kuriuose buvo grasinama susidorojimu, skelbiama, koks V. Keršis apsišaukėlis ir melagis, ir, ko gero, jis gal net žudikas. Vėliau jaunuolis jau savo kailiu patyrė esąs sekamas. Šių eilučių autorei vyras ne kartą skambino vėlai vakare, išsigandęs klausė, ką daryti (nes policijos pareigūnai į jo pagalbos prašymus retai kada reaguodavo – aut. past.) kai nuolatos kažkas braižosi apie duris (tuo metu internete jau buvo iššniukštinėtas ir paviešintas jo nuomojamo buto adresas), barškina į langą, kad pastebi žmogystas, kurios seka paskui jį. „Iš pradžių galvojau, kad tai tik sutapimas ar tiesiog man akyse dvejinasi, kai matau, jog vienas ir tas pats žmogus atsiranda toje pačioje vietoje ir tuo pat metu, kaip ir aš, – pasakojo V. Keršis. – Kad nuvyčiau bet kokias insinuacijas, savo keliones ėmiau paįvairinti netikėtais vingiais, tai vienur, tai kitur užsukdamas. Po to jau nebeliko abejonių, jog esu sekamas.“
Nesvarbus liudininkas
V. Keršis keletą kartų, pamatęs, jog yra sekamas, kvietė policiją, tačiau pagalbos nesulaukė. „Pareigūnai duodavo suprasti, kad, girdi, nieko čia baisaus nėra, gal kokie girtuokliai bando tik pagąsdinti, kad aš išsigalvoju nebūtus priešus ir panašiai“, – pasakojo V. Keršis.
Dar pernai rudenį vyras prašė policijos apsaugos, tačiau pareigūnai atsisakė ją skirti, motyvuodami, kad jo duoti parodymai nėra reikšmingi ir grasinimai nužudyti nėra susiję su jo sekimu. „Nežinau, kiek tie mano parodymai reikšmingi, tačiau aš žinojau daug detalių apie kuriamus Audronės Skučienės, Neringos Venckienės, Kedžių planus, ką ir kaip sekti, mačiau raštelį, kuriame surašytos sekamųjų pavardės, kaip buvo siūloma užsimauti kaukes, kad niekas nepažintų, sekti žmones ir dar daug kitų detalių, – vardijo V. Keršis. – Didelę dalį tų mano liudijimų patvirtino kiti, bylose apklausti žmonės. Taigi, tai įrodymas, jog aš nefantazuoju...“
Kad jam gręsia bėda, vyras suprato ir gavęs keletą perspėjimų iš pareigūnų dingti iš tos vietos, kur jis tuo metu buvo, arba nevažiuoti į nurodytą vietą. Ypač didelį nepasitikėjimą V. Keršiui sukėlė Garliavos nuovados pareigūnai, kurių tarpe tuo metu dirbo ir artimas Venckų kaimynas.
Klonio gatvės įvykių liudininkas įsitikinęs, kad visą informaciją apie pareigūnų daromus veiksmus Venckai gaudavo gana operatyviai. „Jie turėjo ir tebeturi informatorių ir užtarėjų visur – ir policijoje, ir generalinėje prokatūroje, ir prezidentūroje, – tvirtino V. Keršis. – Pagal gaunamą iš jų informaciją derino ir dabar tebederina savo veiksmus. Aš visa tai žinau, nes mačiau. Taigi, esu labai neparankus.“
Nauji grasinimai
V. Keršio baimę, kad su juo gali būti susidorota, sustiprino ir žinios apie mįslingas keleto Klonio gatvės aktyvistų mirtis. Tiesa, apie visas tas mirtis viešai buvo pranešta, jog tai – savižudybės (dažniausiai siejamos su alkoholio padauginimu).
Kai V. Keršis, pasitelkęs žurnalistus, ėmė kalbėti apie jam kilusias grėsmes, sekimai ir grasinimai kuriam laikui liovėsi.
Tačiau pastaruoju metu jaunuolis ir jo draugė vėl pajuto padidėjusį dėmesį. Negana to, anot V. Keršio, jis sulaukė grasinimų ir iš policijos pareigūnų. Vyrui buvo įsakyta „nepliurpti, ko nereikia, nes bus padarytas V. Milinio žudiku arba, patupdytas į areštinę, kur pats pasidarys sau galą“. Išgirdęs tokius žodžius, V. Keršis pasijuto tarsi spąstuose: tie, kurie turi jį ginti, jam grasina.
Šių eilučių autorei taip pat buvo sunku patikėti, kad grasina ne „violetinių“ likučiai ar psichinę negalią turintys žmonės, o tie, kurie privalo ginti, saugoti ir padėti. Tačiau vienas aukštas pareigas einantis pareigūnas, gerai žinantis Garliavos istorijos peripetijas, tik nenorėjęs, jog būtų atskleista jo tapatybė, patikino žurnalistę, kad situacija visai įmanoma. „Visa pedofilijos istorija nuo pat pradžių buvo „daroma“, jei kuri nors pareigūnų grandis pradėdavo eiti teisingomis pėdomis, tuojau būdavo tyrimai nutraukiami, perduodami kitai instancijai, užverčiama skundais ir pan., – sakė pareigūnas. ¬– Taigi, visai tikėtina, kad dabar, kai pareigūnų, dirbusių „violetiniam“ klanui, „nuodėmės“ ima lįsti į paviršių, kai pradeda aiškėti, kad buvo žinota ir nesustabdytos žudynės, kai ima svilti uodegos, gali būti, kad ryžtamąsi bet kam. Galų gale, nebūtina imtis drastiškų veiksmų – gasdinimais ir grasinimais galima privesti žmogų prie tam tikros ribos...“
Ilgas kelias
Verta priminti, jog apie grėsmes šeimai ilgai teko įrodinėti ir nužudyto V. Milinio motinai Marijai. Moteris stebėjosi, kad ilgai niekas rimtai jos pasakojimų bei pateiktų faktų nevertino. Galų gale M. Milinienė kreipėsi į teismus, kurie dar pernai priėmė sprendimą, jog Milinių šeimai apsaugą skirti būtina, nes grėsmės realios. Tačiau sprendimą Policijos departamentas apskundė ir tik šių metų gegužę Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) priėmė neskundžiamą nutartį, kuri įsigaliojo iškart, kad nužudyto V. Milinio artimiesiems privaloma skirti valstybės apsaugą.
„Gaila, kad apsaugos teko siekti per teismus“, – pavasarį „Akistatai“ sakė M. Milinienė. – Kam jau kam, o generaliniam prokurorui bei policijos generaliniam komisarui turėtų būti aišku, jog grėsmės mūsų šeimai yra realios. Jos kyla iš visų kategorijų asmenų, sudarančių „violetinę grupuotę“, t.y. nusikalstamo pasaulio atstovų, teisininkų, politikų bei nestabilios psichikos asmenų. Jiems labai neparanku, kad aš viešai išsakau savo nuomonę ir dėstau faktus. Institucijos, kurios privalo įvertinti situaciją, manau, vis dar nepasimokė iš klaidų“.
Tiesa, moteris ir jos šeima keletą mėnesių, kol sulaukė galutinio sprendimo iki bus paskirta valstybės apsauga, buvo saugoma pagal Policijos operatyvinės veiklos įstatymą.
Kriminologė pralaimėjo
Beje, M. Milinienė teismuose pasiekė dar vieną pergalę. Vilniaus miesto apylinkės teismas išnagrinėjo ir paskelbė nuosprendį baudžiamojoje byloje dėl mirusiojo paniekinimo – V. Milinio apšmeižimo po jo mirties.
Atkuriamojo Seimo deputatė Rūta Gajauskaitė teismo nuosprendžiu pripažinta kalta, jai skirta 5 200 litų bauda. Teismas taip pat iš dalies tenkino nukentėjusiųjų civilinį ieškinį ir įpareigojo R.Gajauskaitę sumokėti iš viso 10 500 litų Milinių šeimai neturtinei žalai atlyginti.
Teismas pripažino R. Gajauskaitę kalta dėl leidinyje „Laisvas laikraštis“ publikuoto straipsnio „Aidas ar Vaidas?“. Šiame tekste, R. Gajauskaitė teigė, kad V. Milinis yra būtent tas trečiasis pedofilas, kurio nepasisekė surasti Drąsiui Kedžiui.
Vaikino motina Marija Milinienė dėl to ir pasiskundė teismui. Po nuosprendžio paskelbimo nuteistoji žurnalistams sakė, kad jokio šmeižto apie V. Milinį nepaskelbė. Nuosprendį ji dar gali skųsti apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui.
TIK FAKTAI:
Kai šis rašinys buvo baigtas, Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras Darius Valkavičius susitiko su V. Keršiu ir išklausė jo išdėstytus faktus.
Vyriausiasis prokuroras pažadėjo tarpininkauti dėl valstybės apsaugos skyrimo V. Keršiui.
Aurelija JARUŠEVIČIŪTĖ
