Henrikas Daktaras savo autobiografijoje „Išlikt žmogumi“ prisipažįsta, kad praėjus 9 pažinties dienoms nusprendė susituokti su Ramute.
Pasitarimas J. Bielskio namuose
Po dviejų teistumų (1977 ir 1978 metais) už chuliganizmą ir įkalinimo Pravieniškėse H. Daktaras pasikeitė – ėmė mažiau girtauti, sportavo.
Operatyvininkų duomenimis, kartu su Rimantu Ganusausku, pravarde Mongolas, Henytė ėmė vadovauti savo kiemo gaujai – ši apiplėšinėdavo turtingesnius kauniečius, reketuodavo namudininkus. Nusikaltimų organizatorius buvo Mongolas, vykdytojams vadovavo Henytė.
Po konflikto dėl brangios kailinės striukės H. Daktaras rimtai įpykdė tuomet Kaune siautėjusius Haltą, Antučiką, Algėną ir Lurą. Pajutęs rimtą grėsmę gyvybei, Henytė tada kreipėsi paramos į sovietiniais laikais Kaune tarp nusikaltėlių itin gerbiamu laikytą Joną Bielskį. Čia minimas Turistas – tai Vladimiras Seneckis, kuris, manoma, buvo nužudytas 1993 metų pabaigoje „daktarams“ priklausiusioje „Vilijos“ kavinėje
„Sėdome su Turistu į taksi ir nuvažiavome į Petrašiūnus, kur gyveno Jonas, – rašo H. Daktaras savo vienintelėje knygoje „Išlikt žmogumi“. – Pasisveikinę (Jonas dešimt metų buvo už mane vyresnis), smulkiai papasakojau vakarykštį nuotykį. Išsakiau savo poziciją, pasakiau, kad nesijaučiu kaltas ir nemanau taikstytis su Halto ir Antučiko „bespriedielu“. Jonas, išklausęs mano pasakojimą, ilgai žiūrėjo pro langą ir, matyt, mąstė, kaip išspręsti šią problemą. Jis Kaune buvo sąžiningas ir turintis svarų žodį, užsiiminėjo boksu, pastoviai sportavo ir buvo tvirtas žmogus. Mėgo drąsius vyrus, gebančius pastovėti už savo interesus. Pats Jonas buvo matęs daug vargo ir neteisybės ir tik savo tvirtu charakteriu bei ryžtingumu išsikapstė iš vargano gyvenimo“.
Pergalės taurė Luro bute
Netrukus trijulė nuvažiavo pas Mongolą, prieš tai iš Henytės tėvo sužinoję, kad būsimojo mafijos boso nuolat ieško agresyviai nusiteikusi kompanija. Jie nuvyko tiesiai pas Lurą (Alvydas Laurinavičius, kurį ilgus metus trukusios daugiadienės išgertuvės nuvarė į kapus 2007-ųjų gruodžio 11 dieną, Henytės 50-mečio jubiliejaus išvakarėse).
Atvykėliai cigarečių dūmuose paskendusiame kambaryje pamatė bemaž 30 žmonių kompaniją. Įsiaudrinęs Antučikas jau artėjo Henytės link, tačiau J. Bielskis sušuko: „Baikite tas nesąmones! Henytė išeis vienas prieš vieną su Haltu arba su bet kuriuo iš jūsų. Henytė nesijaučia prieš jus prasikaltęs ir jei jūs norite išsiaiškinti, tai padarykite tai garbingai“.
Henytė susigrumė su Antučiku, vėliau Haltas puolė ant Mongolo. „Draugai (vienas pirmųjų atbėgo pernai miręs Algimantas Sakalauskas, pravarde Sokolas), pamatę, kad Antučiką tikrai nuvarysiu į kapus arba reanimacinę palatą, pribėgę sudrausmino mane (...). Lyg nujausdamas, kad visi norėjo taikos ir ramybės, padėtį išgelbėjo J. Bielskis, – prisiminimais dalijosi Henytė. – Aš paprašiau jo pagalbos ir jis man padėjo, bet su Luru jie buvo geri draugai nuo senų laikų. Pasirodė, kad savi mušasi su savais, todėl Bielskis išbėgęs į aikštelės vidurį, mosikuodamas iškeltomis rankomis, sušuko: „Užteks tų muštynių, garbingai išsiaiškiname ir baikime! Nereikia, kad juoktųsi visas Kaunas!” Nežinau kaip, bet šie Jono žodžiai visus paveikė magiškai. Visi kovojantys, tarp jų ir aš, nusiraminome“.
Netrukus J. Bielskis Henytei ištarė magiškus žodžius: „Henyte, nuo šiol Kaune tavo autoritetas labai pakilo. Tu nors ir jaunas, dar tik 21 metų, garbingai laimėjai dvikovą. Šaunuolis!” Tai pasakęs, J. Bielskis paspaudė H. Daktarui ranką, o šis savo ruožtu padėkojo jam, kad palaikė sunkią akimirką.
„Daugelis išsiskirstė kas sau, o aš ir dar keli draugai nuėjome pas Lurą išgerti šampano. Jau prie stalo Luras, įdėmiai į mane žiūrėdamas, tarė: „Hėnia, per anksti, oi per anksti pradėjai muštis. Toks jaunas, o jau sudaužei Haltą, Antučiką“. Aš supratau Lurą iš pusės žodžio. Kaip ir tai, kad jam sunku buvo persiorientuoti ir susitaikyti su ta mintimi, kad nuo šiolei aš vadovausiu ne tik Vilijampolei“, – dalijosi svarbiais prisiminimais H. Daktaras.
Mįslinga skola
Įdomu tai, kad prieš keletą metų buvę draugai H. Daktaras ir J. Bielskis susitiko Vilniaus apygardos teisme. Čia teismas nagrinėjo H. Daktaro baudžiamąją bylą, kurioje, be kitų kaltinimų, Henytė buvo įtariamas apgaule iš J. Bielskio bandęs gauti 50 000 eurų.
Bylą nagrinėjant teisme, su pareigūnais bendradarbiaujantis J. Bielskis negalėjo tiksliai pasakyti, nei kokios sumos (eurais ar JAV doleriais) reikalavo H. Daktaras, nei kada ir kokiu būdu buvo reikalaujama pinigų. Esant tokiai situacijai, prokuroras buvo priverstas baigti komediją ir teismo paprašė išteisinti H. Daktarą dėl pasikėsinimo sukčiauti. Todėl šiame epizode netrukus Henytė buvo išteisintas.
Išgarsėjęs Kaune Henytė sulaukė kvietimo būti vyriausiuoju pabroliu motinos brolio – dėdės Henriko – ir jo draugės Editos vestuvėse.
„Aš jiems pasakiau – jei mano pamergė bus tokia, kokios aš noriu, tada sutinku. Trumpai apibūdinau savo svajonių merginą ir pažiūrėjau į Editą. O ši man atsakė: „Henyte, dėl tavęs tikrai tokią surasiu. Mano klasiokė Ramutė iš Kauno rajono būtent tokia ir yra. Ji šviesi, mėlynakė, miniatiūrinė, graži ir dar skaisti mergelė. Štai taip, neprarask šanso!”
1980 metų kovo 30-ąją H. Daktaras pirmąsyk pamatė Ramutę. Jie susitiko mediniame name, kuriame prieš santuokos įregistravimą buvo susirinkę jaunavedžiai bei pokylio svečiai. Netrukus kambario tarpduryje Henytė pirmąsyk išvydo savo būsimą pamergę, vėliau tapusią žmona.
„Ramutė buvo neapsakomai graži, švelnių veido bruožų, susuktais, šviesiais geltonais plaukais, vilkėjo gražią žalios spalvos suknelę. Ji stovėjo prieš mane kaip koks angeliukas prieš gigantą, buvo tyli ir kažko lyg gėdinosi. Jau tada prisiekiau sau, kad niekada jos neprarasiu ir bus ji mano amžinai“, – įsimintiną susitikimą su Ramutė vaizdžiai aprašė skandalingai išgarsėjęs kaunietis.
Po kelias dienas trukusios vestuvių puotos H. Daktaras nuvežė Ramutę į bendrabutį, priklausantį „Šilko“ fabrikui, kuriame ji dirbo audėja. „Žinojau ir tikėjau, kad Ramutės norėsiu visada. Taip, tai buvo tikroji ir esama, pirmoji mano neblėstanti meilė“, – teigė Henytė.
Nors po pažinties buvo tepraėjusios 9 dienos, H. Daktaras pasipiršo Ramutei. Pora netrukus nunešė pareiškimus į Kauno civilinės metrikacijos biurą. Tą pačią dieną jaunieji įsimylėjėliai nuvažiavo pas Ramutės mamą, kuri gyveno Kauno rajone esančiame Užliedžių kaime, ir paprašė jos dukters rankos.
Ramutės motina nustebo ir kiek sutrikusi pasakė: „Ramutė labai jauna. Jai tik sukako 18 metų, prapulsite abu. Gal pagalvokite ir neskubėkite tuoktis? Vedybos ne šiaip sau pramogos, reikės iš kažko gyventi, o jei vaikų atsiras, tai ir visai prapulsite“. Netrukus į kambarį užėję Ramutės tėvas ir brolis, nugirdę gerą žinią, pradėjo aptarinėti vestuvių reikalus.
„Sutarėme pagal visus lietuvių papročius, kad gėrimai ir viskas, kas spirituota, bus mano rūpestis, o maistas – iš jaunosios pusės“, – rašo H. Daktaras.
KITAME „AKISTATOS“ NUMERYJE (GEGUŽĖS 29 d.) SKAITYKITE
Henytės ir Ramutės vestuvės
Apklausa dėl milicijos majoro žmogžudystės
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (1)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (2)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (3)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (4)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (5)
