Kas gali atnaujinti ir reformuoti Lietuvos politiką? Visų pirma pati visuomenė – jei didelė jos dalis netoleruotų atviro melo, demagogijos ir politinės klounados, mūsų politikai būtų priversti keistis. Todėl tenka su apmaudu konstatuoti nemalonią tiesą, kad Lietuva turi tokius politikus, kokių yra verta.
Kita vertus, politika neatsinaujina be naujų žmonių ir idėjų. Apie kartų kaitą kol kas sunku kalbėti. Daugelis vadinamųjų jaunų politikų ne amžiumi, o savo esme arba jau nėra jauni, arba niekada iš tikrųjų ir nebuvo tokie. Jie – paprasčiausi sistemos produktai, savo retorika ir politiniu elgesiu niekuo nesiskiriantys nuo vyresniųjų kolegų.
O idėjos? Ar Lietuvoje šiuo metu esama tokių politinės minties centrų, kurie, užuot profesionaliai užsiminėję rūmų intrigomis ir plėtoję sau reikalingą galios lauką, profesionaliai analizuotų jį, kurtų ateities scenarijus ir dalyvautų idėjų debatuose? Ar galima pastebėti bent vieną sąjūdį, iš kurio atkeliautų naujos ir įkvepiančios idėjos?
Ar esama Lietuvoje tikros kairės?
Vieną įdomų, nors tikru intelektualiniu sąjūdžiu dar netapusį reiškinį galima atsekti. Tai jauni ir intelektualūs žmonės, save vadinantys naująja Lietuvos kaire. Žinoma, norint save vadinti naująja kaire (pagal apie 1968 metus iškilusios New Left logiką), reikia būti tikram, kad kažkada egzistavo arba gal dar tebeegzistuoja senoji kairė.
Štai tuo Lietuvoje galima rimtai paabejoti. Paskutinis europietiško sukirpimo kairysis Lietuvos inteligentas, pasiekęs Tarybų Lietuvą iš nepriklausomos Lietuvos, buvo ilgametis Vilniaus universiteto Filosofijos katedros vedėjas profesorius Eugenijus Meškauskas.
Neneigiu, kad ir šiandien Lietuvoje yra tikrų kairiojo socialinio jautrumo žmonių – tiek inteligentų, tiek politikų tarpe. Bet jie netapo nors kiek įtakingesne politine jėga. A. M. Brazausko LDDP flangas buvo ir tebelieka padėties šeimininkas, plėtodamas atvirai dešinę ekonominę politiką ir po to dar kažką fantazuodamas apie kairiąsias vertybes.
Todėl nelengva pasakyti, kas yra ta senoji kairė. Vakarų Europos Naujoji kairė šitą aiškiai žinojo – tai buvo naujosios teorinės ir idėjinės jungtys tarp neomarksizmo, psichoanalizės, pilietinių teisių judėjimų, feministinės kritikos, jaunimo subkultūrų, egzistencializmo ir ekologinių bei antikolonijinių sąjūdžių.
Žinoma, eklektikos ir įvairiausių keistenybių ten netrūko – kad ir tokių sunkiai suvokiamų derinių kaip rimti buvusios Frankfurto mokyklos mąstytojai ir ant skandalo ribos balansuojantys politiniai radikalai bei ekscentrikai, laikę save to paties sekuliarinio tikėjimo atstovais.
Bet niekaip nepaneigsi, kad New Left rimtai pakeitė ir atnaujino Šiaurės Amerikos bei Vakarų Europos politiką. Nuasmeninančios, anonimiškos, besielės ir biurokratiškos politikos atmetimas, mėginimas politiką sutaikyti su emocinio intymumo sfera, sykiu ir socialumo sąvokos išplėtimas per socialinius sąjūdžius bei juose patirtą naują solidarumo jausmą, antikarinės demonstracijos – visa tai iš esmės pakoregavo politinio gyvenimo sampratą.
Ar gali ką nors panašaus nuveikti naujoji Lietuvos kairė priversdama kairiaisiais save vadinančius Lietuvos politikus atstovauti mažajam žmogui, o ne korporatyviniam pasauliui ir finansiniam elitui?
Ar gali ji perbraižyti Lietuvos idėjinį ir politinį žemėlapį leisdama įsigalėti kairei, kurią domintų profsąjungos, jauni žmonės ir solidarumas, o ne naujoji galios ir prestižo stratifikacija, leidžianti saugiai atriboti sėkmės Lietuvą nuo nevilties ir atskirties Lietuvos?
Visuomenės ir kultūros kritikai
Vienas dalykas nepalieka jokių abejonių – naujoji Lietuvos kairė vienija grupę produktyvių ir puikiai rašančių autorių. Tai sociologė Rasa Baločkaitė, filosofai Nida Vasiliauskaitė ir Andrius Bielskis, istorikas Kasparas Pocius.
Šiai grupei priskirčiau ir formaliai nuo jos gal labiau nutolusią filosofę Audronę Žukauskaitę. Sąlyčio taškų su naująją Lietuvos kaire turėjo ir autorius, kuriam nereikėjo jokios grupės ar sąjūdžio ir kuris pats buvo žmogus-sąjūdis – Gintaras Beresnevičius.
Šitie autoriai ženkliai sustiprino visuomenės ir kultūros kritikos pozicijas, o sykiu ir gan aukštai pakėlė politinės polemikos kartelę. Bet spėju, kad jų bendrumas būtent tuo ir ribojasi – visi jie išpažįsta antiortodoksinę moralinę laikyseną, aštrią „establishment’o“ kritiką ir tikėjimą į viešumą paleisto trumpo, provokatyvaus ir be profesinio žargono parašyto teksto galia.
Šiaip jau minėtųjų autorių skirtumai dideli. Idėjinio ir intelektualinio tarpusavio artimumo galima atsekti tik R. Baločkaitės ir A. Bielskio tekstuose. Nors R. Baločkaitė yra labiau paveikta Antonio Gramsci’o, taip pat „alterglobalizmo“ teoretikų (visų pirma Zygmunto Baumano) ir feministinės kritikos, o A. Bielskis – kontinentinės kritinės teorijos ir kairiojo liberalizmo, abu yra prie vienos doktrinos ar autoriaus neprisirišę ir įdomiai improvizuojantys autoriai, gražiai ištirpdantys teoriją stilingai parašytame tekste.
Bet ne vienas jų, regis, užsižaidžia pačiu kalbėjimo aštrumu ir provokacija, todėl pernelyg lengvai pasiduoda intelektualinei bravūrai ir mažiau rūpinasi pačiu kalbėjimo turiniu. Kai kada „miksas“ ten yra toks, kad lengvai išplaunamos idėjinės perskyros tarp marksizmo, anarchizmo, ideologinio socializmo ir nedoktrininio, veikiau moralinio kairumo.
Pavyzdžiui, pernelyg lengvai sutaikomi ir į vieną kompaniją patalpinami Che Guevara, Noamas Chomsky (kuris man buvo ir tebelieka iškilus lingvistas, bet ganėtinai seklus ir stipriai pervertintas politinis mąstytojas, nė iš tolo neprilygstantis prancūzų poststruktūralistams ar Z. Baumano tipo didiesiems socialiniams teoretikams) ir tikrai didis rašytojas bei socialinis kritikas George’as Orwellas.
Sykiu naujosios Lietuvos kairės atstovų laikysenoje esama lengvai nuspėjamų politinių klišių, Europoje jau virstančių banalybėmis ir kovinga frazeologija be turinio ir analizės, jei tik ne politiniu kiču – ypač antiamerikanizmo ir antiizraelietiškos laikysenos.
Nekritiškas tokių siužetų ir motyvų priėmimas byloja arba apie naivoką patiklumą viskuo, kas sklinda iš kairiųjų Vakarų, arba apie savyje dar nesusivokusį naująjį kultūrinį ir intelektualinį mūsų kolonializmą, leidžiantį svetimas, nepatirtas ir iš knygų bei spaudos sužinotas socialines dramas traktuoti kaip autentiškesnes nei savosios, kurių instinktyviai kratomasi.
Kaip galima būti kairiam ne savo visuomenės atstumtųjų, o kažkokių grožinių ir akademinių tekstų ar tarptautinių reportažų bei pasakojimų atžvilgiu? Kaip galima būti kairiam ne socialinės tikrovės, o jos interpretacijos ar net atspindžio atžvilgiu?
Esama ten ir politinio infantilizmo, leidžiančio rinktis lengvus ir nepavojingus kritikos taikinius, visą polemikos azartą ir kritikos liepsną nukreipti į JAV, bet nė vienu žodžiu nepaminėti naujos totalitarinės, gilios neapykantos žmonijai, laisvei (ypač – laisvai moteriai) bei visam moderniajam pasauliui persunktos ideologijos – islamizmo.
Demokratines šalis su žemėmis maišyti yra ganėtinai lengva ir nereikalauja didelės drąsos – jos tikrai nepuls savo kritikų persekioti ir keršyti. Gerokai sunkiau yra netylėti, kai visos žmogaus teisės yra paniekintos mūsų pašonėje esančiose politinėse tironijose – Baltarusijoje ir Rusijoje. Pastarosios, kuriose žudomi Lietuvos pareigūnai ir priglaudžiami karo nusikaltėliai bei tėvynės išdavikai, šitos kritikos gali ir neužmiršti.
Ir vis dėlto didžiausias priekaištas naujajai Lietuvos kairei būtų jos politinio galvojimo stygius. Viską darant tik tam, kad būtų šokiruota Lietuvos buržuazija, galios grupės ir kontroliuojančios struktūros, bet nemėginant sukurti rimtos politinės kairės, kuri gintų darbininkijos, moterų, vaikų, jaunimo ir mažumų teises, taip ir nenueinama toliau lengvo pakoketavimo su ta pačia sistema ir saugaus smulkiaburžuazinio papurkštavimo prieš stambųjį kapitalą.
Kad ir kaip būtų, iš to anaiptol neseka, kad naujojoje Lietuvos kairėje galima įžvelgti grėsmes dorybėms, šeimai ir Lietuvos ateičiai, kaip nuogąstauja konservatyvūs komentatoriai. Priešingai, man naujoji Lietuvos kairė atrodo vienas iš įdomiausių ir dėmesio labiausiai vertų reiškinių mūsų intelektualiniame gyvenime. Jei dar jų veikla virstų ir galimybe suteikti gyvybės šansą mūsų merdėjančiam politiniam gyvenimui, galėtume kalbėti apie tikrą Naująją Lietuvos Kairę.
