andrius bielskis

Sąjūdžio pradžia buvo neįtikėtina. 1988 ir 1989-ieji buvo tarsi ilga virtinė rizikingų eksperimentų, kurių kiekvienas baigdavosi sėkmingai. Kai 1988-ųjų pradžioje Lietuvos komunistų partijos organizuojama „darbo liaudis“ visomis įmanomomis priemonėmis piktinosi „užjūrio balsų“ raginimais švęsti Vasario 16-ąją, o „liaudies draugovininkai“ kiekviename miestelyje budėjo, stebėdami, ar kur nors nesibūriuoja daugiau kaip po 3 žmones, beveik niekas nedrįso apie jos šventimą nė pagalvoti.

Nors laiko suformuoti ministrų kabinetui socialdemokratas Premjeras Algirdas Butkevičius dar turi, tačiau pats procesas greičiau primena cirką nei rimtą ir atsakingą darbą, pastebima LRT televizijos laidoje „Savaitė“. Pirmiausia, Prezidentė, lyg tarp kitko užsiminusi apie dalykines būsimų ministrų savybes, kažkodėl viešai pranešė lyg per egzaminą tikrinsianti jų kalbų mokėjimą. Lyg to nebūtų galima padaryti garsiai neapsiskelbus.

Sausio 16-osios protestai Vilniuje, atrodo, labai aiškiai išsiskaidė į dvi dalis. Vieni taikiai mitingavo, kiti sukėlė riaušes. Pirmieji, profsąjungų vadovai, kategoriškai atsiribojo nuo antrųjų. Riaušininkus visiškai taikliai apibūdino Sigitas Babilius straipsnyje „Budulių sukilimas“, ir, rodos, nebėra čia ką pridurti.

Lietuvos socialdemokratų partijos vadovybei, vėl mėginančiai šalinti iš partijos maištingąjį Vilniaus skyriaus vadovą Algirdą Paleckį, teks susidurti su dar viena opozicija partijos viduje – besisteigiančia Socialinio teisingumo frakcija.

Manifestą gegužės 1-ąją paskelbusi "Naujoji Kairė 95" (NK) birželio 16-ąją rengia "Naujosios kairės" juodraštį 2007 “Naujųjų Skliautų” galerijoje Vilniuje, Ašmenos g. 10 (pradžia – 10 val.). Renginiui pasirinkta vieta – viena iš nedaugelio dar išlikusių viešų kultūrinių erdvių senamiestyje, kurias ketinama atimti iš visuomenės. NK95 taip demonstruoja solidarumą su viešų kultūrinių erdvių gynėjais ir skelbia karą jų privatizacijai.

Žlugus gegužės 25 d. planuotai homoseksualizmo manifestacijai, lyg iš gausybės rago pasipylė aršūs kaltinimai ją sustabdžiusioms jėgoms. Andrius Bielskis Vilnių įvardino „Homofobiškos kultūros sostine“. Nida Vasiliauskaitė iškėlė klausimą – „Ar Lietuva – vis dar sekuliari valstybė?“ Europinė konjunktūra ėmė grasinti sankcijomis.

NK95 priešinasi hegemoniškų diskursų ir praktikų mėginimams savintis teisę primesti visai visuomenei vienodą gyvenimo ir mąstymo būdą ir solidarizuojasi su Lietuvos gėjų lygos, Tolerantiško jaunimo asociacijos, jaunimo centro "In Corpore", Lietuvos žmogaus teisių centro ir visų politikų, visuomenės veikėjų bei kitų geros valios asmenų pastangomis ginti homoseksualių žmonių teises (žodžio, demonstracijų, buvimo savimi ir saviraiškos laisvę, kitaip tariant, tiesiog laisvę būti atviriems ir saugiem...

Kas atnaujins Lietuvos politiką? Kas gali atnaujinti ir reformuoti Lietuvos politiką? Visų pirma pati visuomenė – jei didelė jos dalis netoleruotų atviro melo, demagogijos ir politinės klounados, mūsų politikai būtų priversti keistis. Todėl tenka su apmaudu konstatuoti nemalonią tiesą, kad Lietuva turi tokius politikus, kokių yra verta. Kita vertus, politika neatsinaujina be naujų žmonių ir idėjų. Apie kartų kaitą kol kas sunku kalbėti.