„Šiandien, ko gero, yra svarbiausios istorijos ir pilietiškumo pamokos, nes greičiausiai ir fizika, ir chemija, ir matematika gali palaukti. Pirmiausia vaikai turi žinoti tikrą tiesą“, – įsitikinęs istorijos mokytojas Robertas Ramanauskas.
Mokinių akyse vyksta istorija
Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos (LIMA) Tarybos pirmininkas, Vilniaus Užupio gimnazijos istorijos mokytojas Robertas Ramanauskas akcentavo, kad dabar kiekvieno mokytojo užduotis – emociškai palaikyti ir sustiprinti mokinius.
Jis kvietė visų dalykų mokytojus prabilti apie Rusijos ir Ukrainos konfliktą, kuris vyksta čia pat, Lietuvos pašonėje.
„Karas vyksta iš esmės prie Lietuvos sienos. Ir Kaliningrado sritis, kuri priklauso Rusijos federacijai, ir Baltarusijos Respublika, kuri yra Rusijos sąjungininkė, tame kare dalyvauja. Mes ir atsiduriame karo zonoje. Šaudo toliau, o mes esame prie dviejų priešiškų valstybių“, – situacijos rimtumą pabrėžė istorikas.
R. Ramanausko manymu, kiekvienas mokytojas turėtų paaiškinti vaikui ar paaugliui, kad įtemptoje situacijoje svarbu išlaikyti blaivų protą, tinkamai atsirinkti informacijos šaltinius, nepasitikėti viskuo, ką mato elektroninėje erdvėje. Negana to, mokinius svarbu šviesti apie karą Ukrainoje, nes šis momentas – tikras lūžis 21 a. Europos istorijoje.
„Mokiniai turi matyti ir suprasti, kad vyksta istorija ir kaip ji vyksta. Mes ilgą laiką gyvenome labai taikų, ramų, sotų gyvenimą. Kas vyko toli nuo mūsų, tarkime, islamo fundamentalistų valstybės priešiški veiksmai, pilietinis karas Rusijoje tarsi buvo toli ir mūsų nelabai lietė. Dabar karinė agresija priartėjo prie mūsų. Karas Ukrainoje tikrai įeis į istorijos vadovėlius. Neabejoju, kad jis paskatins kurti kino filmus, rašyti romanus, kitus meno kūrinius. <...>
Tai daugeliu atvejų yra lūžinis, civilizacinis karas Vakarų vertybių, laisvės, demokratijos, laisvės, nepriklausomybės karas prieš tą rusišką azijatišką siekį valdyti despotine valdžia visus kitus. Jie yra istorijos, civilizacijos lūžio liudininkai, turi net pasidžiaugti, kad mato tai, kas parašyta jų istorijos vadovėliuose“, – kalbėjo R. Ramanauskas.
Suaugusiųjų užduotis – apgalvoti, ką sako
Kad vaikus pasiektų tiesa, jų artimiausi suaugusieji, vaikai ir mokytojai, patys turi įjungti kritinį mąstymą.
Anot R. Ramanausko, suaugę turėtų atsakingai žiūrėti, ką kalba: nesakyti tokios informacijos, dėl kurios patikimumo patys abejoja.
Jis įvardijo ir antrą kriterijų, kaip filtruoti informaciją, – svarbu įvertinti, ar teiginiai yra vertybiškai teisingi.
„Situacija labai staigiai keičiasi, todėl reikia sakyti, kad šią akimirką disponuoju tokia informacija, ir įspėti, kad po 15 minučių ta informacija gali pasirodyti kitokia, neteisinga. Toliau labai svarbu nedaryti jokių dalykinių klaidų, kaip antai: Ukraina iš karto galėjo sutikti ir pripažinti, atiduoti kokios nors autonomijos ar kitomis sąlygomis apsišaukėles separatistines Donecko ir Luhansko respublikas. Jeigu žmogus transliuotų vaikams tokią žinią, jis iš karto iškeltų ir pačios Lietuvos teritorinio vientisumo klausimą. Visokių tokių neparemtų dalykų, neapgalvotų pamąstymų vaikams nereikėtų kalbėti“, – įvardijo istorijos mokytojas.
Aiškinti vaikams apie įvykius Ukrainoje reikia atitinkamai pagal jų amžių, minėjo pedagogas.
„Kai vertiname įvykius, neišvengiamai ieškome kažkokių paralelių istorijoje. Kad Putino su Hitleriu nesumaišytų ar Stalinu, reikia žinoti, kiek paruošta tavo mokinių auditorija. Tai irgi siejasi su mokytojo atsakingumu, ką jis savo mokiniams kalba.
Atsižvelgiant į amžių ir brandos ypatumus, reikia ne tik pateikti objektyvią informaciją, bet ir ją įvilkti į teisingą kūno kalbą, intonacijas, tembrą. Kad vaikai matytų, kad suaugę kontroliuoja situaciją, įkvepia vaikams pasitikėjimo“, – teigė R. Ramanauskas.
Svarbu atliepti vaikų brandą, o pranešimo metu naudoti kūno kalbą ir visaip raminti vaikus, kad NATO palaiko Lietuvą, siunčia papildomas pajėgas, kad daugelis pasaulio šalių remia Ukrainą ir taip toliau.
Tėvai – svarbiausias informacijos kanalas
Paramos vaikams centro psichologė, „Tėvų linijos“ vadovė Jūratė Baltuškienė davė patarimų tėvams, kaip kalbėtis su vaikais apie karą Ukrainoje. Ji atskleidė, kad svarbu nepalikti vaikų nežinioje. Net jeigu šeimos nariai stengiasi nešnekėti apie šių dienų įvykius, ši informacija vaikus vis vien pasieks, tik kitais ir mažiau patikimais kanalais, teigė ji.
„Reikia su vaikais kalbėti, nes jie vis tiek kažką nugirs. Visiškai vaikų išlaikyti nežinioje neįmanoma: net jei bus išjungtas televizorius, kompiuteris, jie gali nugirsti pokalbius kitoje, ne namų aplinkoje. Gal kažkas kalbės darželyje ar mokykloje, gal kieme, gal draugai pasidalins. Jei nebūsime su jais pasikalbėję, nebūsime jų paruošę informacijai, galinčiai išgąsdinti, neaišku, kaip ją priims, kiek dar pridės savo vaizduotės ar fantazijos“, – tv3.lt pasakojo J. Baltuškienė.
Iš aplinkos nugirsta informacija gali būti netiksli, todėl svarbu ugdyti vaikų kritinį mąstymą ir mokyti, kaip neužkibti ant dezinformacijos kabliukų.
„Apie vaikus reikia prisiminti, kad jų informacijos suvokimas ir interpretavimas gali skirtis nuo mūsų, suaugusiųjų. Jie gali informaciją savaip suprasti. Taigi reikia mokyti atsirinkti informaciją, kokie kanalai yra patikimi, bet kartu turėti omenyje, kad mes, šalia esantys tėvai ar mokytojai, esame vienas iš svarbių kanalų“, – kalbėjo „Tėvų linijos“ vadovė.
Emocijų valdymas – pirmas žingsnis
Paplitę karo vaizdai ir naujienos šiurpina ne vieną. Portalas tv3.lt domėjosi, kaip suaugusiems reikėtų valdyti savo emocijas, kad nedidintų įtampos ir neperduotų baimės savo vaikams.
„Kai suaugusieji nerimauja, pyksta arba bijo, tikrai sunku išlikti ramiems ir kalbėti su vaikais. Turi kiekvienas ieškoti sau tinkamų būdų, kaip nusiraminti, sau padėti. Taip pat svarbu rasti momentą, kada kalbėti su vaiku. Pavyzdžiui, jei neseniai pažiūrėjome žinias ir kažkokie jautrūs kadrai pravirkdė ar išgąsdino, geriau atidėti pokalbį ir neskubėti kalbėti su vaiku, kol esame susijaudinę“, – paaiškino J. Baltuškienė.
Psichologė papildė, kad suaugusieji turėtų kalbėtis su vaikais apie karą tada, kai patys jaučiasi tvirtai. „Kuo mes, suaugę, ramiau kalbėsime, tuo bus ramesni mūsų vaikai“, – teigė ji.
Pokalbių pobūdis keičiasi priklausomai nuo vaiko amžiaus: kuo vyresnis vaikas, tuo daugiau jam galima atskleisti detalių apie karą Ukrainoje.
„Jeigu vaikas mažesnis, darželinukas, pokalbis turėtų būti trumpesnis. Jeigu jis pradinukas – galima ilgiau prisėsti. Su paaugliu gal visai išsamiai galima pasikalbėti. Taip pat turime atsižvelgti į vaiko būdą. Vieniems vaikams sunkiau išsėdėti ilgų pokalbių metu, ypač, kai tema nejauki, kitiems kaip tik tas patinka“, – sakė psichologė.
Nuo darželinuko iki abituriento – kalbėti apie karą reikia su visais
Apskritai kalbėti su vaikais apie karą galima nuo mažų dienų. Psichologė tikino, kad tinkamas amžius pokalbiams yra tada, kai vaikas gali atsakyti.
„Jeigu jis visiškas kūdikis, dar mažai kalba arba guguoja, tada tokia informacija ir kalbėjimas nėra prasmingi, nes jis tiesiog nekalbės apie tai. O jeigu vaikas eina į darželį, daugiau kalba, tikrai galime pradėti kalbėti. Svarbu suprasti, kad tas kalbėjimas nebūtinai turi būti labai išsamus ir gilus“, – teigė ji.
J. Baltuškienė patarė, kaip galėtų atrodyti pokalbio pradžia. Pirma, suaugusiajam naudinga išsiaiškinti, kiek vaikas jau žino apie karą Ukrainoje ir kaip dėl to jaučiasi.
Galima pirmus klausimus formuluoti šitaip: „Turbūt girdėjai, kas vyksta Ukrainoje. Ką apie tai galvoji, ką apie tai žinai?“
Šie klausimai padeda įvertinti, kokios žinios ir jausmai sukasi vaiko galvoje. Tai gali būti pokalbio atspirties taškas – iš atsakymų matyti, ar vaiką reikia raminti, ar pabūti šalia, ar parodyti, kad vaikas gali bet kada klausti ir sulauks atsakymų.
Štai, kokie ženklai išduoda vaiko baimę
Kad vaikas nerimauja, galima suprasti iš jo elgsenos. Psichologė išvardijo požymius, kurie nurodo, kad vaikas patiria nemalonių išgyvenimų dėl karo Ukrainoje.
Pirma, reikia atkreipti dėmesį į vaikų žaidimus – juose gali atsirasti karo, pabėgimo, slėpimosi, gydymo, ginkluotės motyvų. Taip pat nerimas dėl karo gali prasiveržti vaikų kūryboje: piešiniuose, lipdymo darbuose ir kitose meno formose.
„Jeigu pradeda daugėti tokių temų, kurios atliepia dabartinę situaciją, tai gali būti ženklas, kad jie apie tai galvoja ir nerimauja“, – sakė J. Baltuškienė.
Be to, nerimą išgyvenantys vaikai gali jautriau miegoti, gali keistis ir jų valgymo įpročiai, atsirasti pilvo ar galvos skausmų. Taip pat su mažaisiais gali būti sunku susikalbėti, jie gali būti dirglesni nei įprastai.
Pastebėjus šiuos ženklus, tėvams svarbu nuraminti vaikus. „Vienas iš raminimo būdų – kalbėjimas apie nerimo priežastį. Jeigu vaikas pradeda apie tai kalbėti, jis padeda į žodžius savo išgyvenimus, vidinė įtampa sumažėja“, – minėjo psichologė.
Daugiau patarimų, kaip kalbėti su vaikais apie karą Ukrainoje, galite rasti čia.
Tėvai gali gauti nemokamą psichologų konsultaciją telefonu „Tėvų linijoje“, paskambinę numeriu 8 800 900 12. Plačiau apie emocinę pagalbą galima skaityti čia.
