Vismantas Žuklevičius
Retas lietuvis yra įkopęs į Anykščių rajone esantį Palatvio piliakalnį. Dar mažiau tautiečių žino jo svarbą, kai liepos 6-ąją minime Valstybės dieną. Prieš 14 metų ant Latavos upelio kranto Anykščių rajone atrastas iki šiol buvęs nežinomas piliakalnis, o archeologas Gintautas Zabiela jo paviršiuje aptiko keletą XIII–XIV a. radinių.
Minima vietovė Mindaugo karūnavimo laikais buvo Lietuvos pasienis. Pagal ano meto diplomatijos etiketą būtent tokiose vietose vykdavo valstybių vadovams svarbūs susitikimai. Kai kurie istorikai vis drąsiau prabyla, kad Latavos dvare-pilyje buvo vainikuotas Mindaugas, priėmęs čia, o ne Vilniuje pagrindinį svečią – Vokiečių ordino Livonijos krašto magistrą Andrių Štirlandą!
Mindaugo karūnavimo dieną švęsti liepos 6-ąją pasiūlė istorikas, visų gerbiamas profesorius Edvardas Gudavičius 1989 metais. Jau kitų metų spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas įstatymu „Dėl švenčių dienų“ liepos 6-ąją – Mindaugo karūnavimo dieną – paskelbė valstybės švente. Tautiečiai suspėjo priprasti prie požiūrio, kad Mindaugo karūnavimas 1253 m. liepos 6 d. vyko Vilniuje. Tai ir patogu, ir politiškai naudinga. Tačiau atokiau nuo sostinės šurmulio esantis Palatvio piliakalnis gali drąsiai mesti pirštinę sostinės katedrai!
Pasak autoritetingo istoriko, karūnavimai Mindaugo laikais vykdavo sekmadieniais, o jų 1253 m. liepą buvo keturi – 6 d., 13 d., 20 d. ir 27 d. Po karūnavimo Mindaugas akte, kuriuo jis padovanojo dalį Žemaitijos Vokiečių ordinui, pažymėjo tik mėnesį – liepą, bet nenurodė dienos. O štai popiežius Inocentas IV šį Mindaugo dovanojimo aktą patvirtino rugpjūčio 21-ąją. E.Gudavičiaus teigimu, iš šios datos reikėtų atimti penkias savaites, nes tiek truko kelionė iš Pabaltijo į Italiją, ir pridėti pusantros savaitės kelionei iš Lietuvos į Rygą. Štai taip buvo prieita prie išvados, kad Mindaugas karūnuotas liepos 6-ąją. Kaip ir E.Gudavičius, Kaune gimęs istorikas Tomas Baranauskas įsitikinęs, kad Lietuvos karaliui karūna buvo uždėta savaite anksčiau – birželio 29 d. Beje, vienintelio Lietuvos karaliaus iškilmės vyko ne visiems gerai žinomoje Vilniaus katedroje, o beveik niekam negirdėtame Latavos dvare-pilyje.
Daugelio to meto Vokietijos imperatorių ir karalių karūnavimo dienos sutapo su sekmadieniais, kuriais vyko svarbios bažnytinės šventės. Priimdamas iš popiežiaus karūną, Mindaugas pripažino save jo globotiniu ir taip apsaugojo savo žemes. Būtent šį pasidavimą Šventojo Sosto globai Mindaugas pabrėžė pasirinkdamas karūnavimui birželio 29-ąją – Šv. Petro ir Povilo dieną, žinomą bažnytinę šventę, kuri 1253 m. buvo sekmadienis. O tai, kad Mindaugo karūnavimo aktas išduotas liepą, tam nė kiek neprieštarauja, nes dokumente nurodyta ne karūnavimo, o būtent šio akto išdavimo data, kuri galėjo būti keliomis dienomis vėlesnė. O ir pati liepos 6-oji nei tuomet, nei dabar su jokia bažnytine švente nesiejama.
Na, o dabar pirštinė skries į Vilniaus daržą. Po Mindaugo karūnavimo surašytame akte nurodyta šio istorinio rašto gimimo vieta – „Letovijoje, mūsų dvare“. Pavadinimas „Letovija“ („Lettowia“) tuo metu turėjo dvi prasmes. Šis sulotynintas pavadinimas vokiečių raštuose atitiko Lietuvos pavadinimą, tačiau tuo pačiu vardu buvo vadinamas ir Latavos upelis, o šalia jo esantis piliakalnis XIV a. dokumentuose – „Lettow“. Beje, lietuviai savo pilis dažnai vadindavo šalia tekančių upelių ar kitų vandens telkinių vardais.
Tai, kad dokumente nurodytas dvaro, o ne valstybės pavadinimas, rodo daugybė kitų to meto dokumentų, kuriuose nurodomi konkretūs dvaro ar kitos vietovės pavadinimai. Taigi, iš to galima spręsti, kad Mindaugo karūnavimas vyko Latavoje – visų užmirštame Mindaugo dvare, kuris latvių kilmės senųjų lietuviškų raštų tyrinėtojo, kovotojo prieš lietuvių spaudos draudimą Eduardo Volterio raštuose įvardijamas kaip Mindaugo miestas. Bėgant metams, buvo pamirštas ne tik šis dvaras-miestas, bet ir karūnavimas, ir netgi pats Mindaugas...
Tarpukariu, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Mindaugo karūnavimo diena nebuvo švenčiama – tada visas dėmesys buvo sutelktas į neįvykusį Vytauto karūnavimą 1430 m., kaip svarbiausią senosios Lietuvos galios akimirką. Rugsėjo 8-oji, ypač nuo 1930 m., kai buvo to įvykio jubiliejus, buvo viena iš svarbiausių valstybės švenčių.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, tarsi iš užmaršties prikelta Mindaugo asmenybė ir jo karūnavimo iškilmės, dabar jau gerai žinomos kiekvienam išprususiam lietuviui. Džiugu ir tai, kad Mindaugo dvaras Latava taip pat pamažu skinasi kelią į viešumą. Mažai kas dar žino, kad Valstybės dieną kartu su negausiu „išrinktųjų“ būriu galima paminėti buvusioje Mindaugo miesto vietoje – ant Palatvio piliakalnio. Tiesa, tarp tų išrinktųjų gali patekti tie, kurie nesivaiko masinių reklamuojamų renginių, domisi Lietuvos istorija ir netingi paklaidžioti po Anykščių krašto miškus, kol atras šį atokų gamtos kampelį. Galbūt kada nors bus keičiama karūnavimo minėjimo data. Tuomet Mindaugo puotą švęsime kartu su Petrinėmis.
