Jo šviesybė princas Inigo’as von Urachas, Uracho kunigaikštis, Württembergo grafas ir paskutinio Lietuvos karaliaus – Mindaugo II – anūkas, yra legitimus pretendentas į Lietuvos sostą.
Lietuva 1918 m. vasario 16-ąją paskelbė savo nepriklausomybę nuo Rusijos imperijos ir tų pačių metų liepos 4 dieną Lietuvos Taryba visuotiniu balsavimu nusprendė pakviesti jo šviesybę princą Wilhelmą von Urachą, antrąjį Uracho kunigaikštį ir Württembergo grafą tapti Lietuvos karaliumi. Praėjus keliems mėnesiams po jo išrinkimo, kai paaiškėjo, jog Vokietija pralaimės Pirmąjį pasaulinį karą, lapkričio 2 dieną Lietuvos Taryba panaikino savo sprendimą ir paskelbė Europai ir pasauliui apie Lietuvos Respubliką.
Tapęs Lietuvos karaliumi, jo šviesybė karalius Wilhelmas von Urachas naudojo Mindaugo II-ojo vardą. Jo išrinkimą karaliumi nulėmė keli pagrindiniai aspektai: jis išpažino katalikybę (dominuojanti religija Lietuvoje), nepriklausė Hohencolernų dinastijai (šeima, kuriai priklausė vokiečių imperatorius Wilhelmas II, norėjęs Lietuvą paversti monarchija, kuri gyvuotų sąjungoje su Prūsija), buvo daug pasiekęs karininkas ir jei Vokietija būtų laimėjusi karą, jo valdoma Lietuva ateityje būtų galėjusi tikėtis patikimos apsaugos nuo Rusijos imperijos invazijų.
Wilhelmas von Urachas yra žinomas kaip jo šviesybė princas Wilhelmas Karlas Florestanas Gero’as Crescentius iš Uracho, Württembergo grafas. Tapęs karaliumi jis neturėjo progos aplankyti Lietuvą ir toliau gyveno Lichtenšteino pilyje. Tačiau jis ėmė mokytis lietuvių kalbos. Dėl Lietuvos Tarybos pakeisto sprendimo galiausiai jam nebeliko laiko kraustytis į Lietuvą ir užbaigti su pareigomis atėjusius mokslus. Jo valdymo laikotarpis yra pats trumpiausias Lietuvos istorijoje. Kadangi jis buvo paskutinis Lietuvos karalius, jei monarchija Lietuvoje būtų atgaivinta, jo anūkas, jo šviesybė princas Inigo’as von Urachas, Uracho kunigaikštis ir Württembergo grafas, kaip jo palikuonis turėtų teisę tapti Lietuvos karaliumi.
Šiandien Lichtenšteino pilyje galima pamatyti popiežiaus Benedicto XV laišką, kuriuo jis sveikina Wilhelmą tapus Lietuvos karaliumi ir keletą generolo von Ludendorffo ir Šveicarijos valdžios susirašinėjimo laiškų, kuriuose minimas Mindaugo II išrinkimas 1918 metais. Trumpalaikį karaliavimo laikotarpį patvirtina ir įrašai kilmingųjų registruose, pavyzdžiui, Gothos almanache. Karališkosios dinastijos, kurios valdė Lietuvą yra 5: Mindaugo dinastija (1236 -1285), Gedimino dinastija (1285 -1440), Jogailaičių dinastija (1440 -1569), Poniatovskių (1764 -1795) ir Württembergų dinastija (1918).
Taigi, per visą savo istoriją Lietuva turėjo tik du karalius: Mindaugą (I), pradėjusį valdyti 1253 metais, ir Mindaugą II, buvusį karaliumi kelis mėnesius 1918 metais. Visi kiti monarchai, valdę Lietuvą turėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio, o ne Lietuvos karaliaus titulus.
Jo šviesybė Inigo’as von Urachas, Uracho kunigaikštis, Württembergo grafas gimė 1962 m. balandžio 12 dieną Bavarijoje, Vokietijoje. Jis yra tiesioginis paskutinio Lietuvos karaliaus Mindaugo II palikuonis. Jo gyslomis teka Albanijos, Bavarijos, Didžiosios Britanijos, Lichtenšteino, Liuksemburgo, Monako, Portugalijos ir Rusijos karališkųjų šeimų kraujas. Siekdamas padėti stiprėti lietuvių kultūrai užsienyje, princas remia lietuvių kultūros centrą Vokietijoje ir pats mokosi lietuvių kalbos. Jis reguliariai lankosi Lietuvoje ir stengiasi užmegzti pažintis su įvairias žmonėmis. Vienas iš jo tikslų yra sutvirtinti ryšius tarp Lietuvos ir Europos kilmingųjų šeimų.
Princas Inigo‘as von Urachas sutiko pasidalinti savo mintimis apie monarchiją, Lietuvą ir šalies dabartinę ekonominę situaciją.
L. Jakavičius-Grimalauskas: Ką manote apie konstitucinę monarchiją?
Princas Inigo’as von Urachas: Konstitucinė monarchija turi tą privalumą, kad trunka ilgai, o ne penkerius metus. Tęstinumas ir atsakomybė šeimoje perduodama iš kartos į kartą kaip garbė. Monarchai koncentruojasi ties perspektyvomis ir jiems nereikia rūpintis ateinančiais rinkimais ar liūdėti dėl pralaimėjimo juose. Monarchija, žinoma, nėra tobula institucija kaip ir visos kitos, tačiau ji gali reikšmingai prisidėti prie visuomenės stabilumo ir gerovės. Politikos mokslo tyrimai patvirtino kad valstybės, kuriose valdymo forma yra konstitucinė monarchija, paprastai turi stiprias ekonomikas, yra turtingos, klestinčios ir laisvos. Monarchai dirba tam, kad padėtų savo šaliai ir palaikytų jos teigiamiausią įvaizdį pasaulyje.
L. Jakavičius-Grimalauskas: Nuo kada norite atgauti Lietuvos sostą?
Princas Inigo’as von Urachas: Visą gyvenimą ruošiausi tarnauti Lietuvos žmonėms ir būti savo senelio įpėdiniu. Jei lietuviai kada nors panorės atgaivinti monarchiją ir jiems reikės mano žinių ir patirties, esu pasirengęs priimti šią garbę kaip ir mano senelis. Tačiau tai yra ne mano, o Lietuvos žmonių sprendimas.
L. Jakavičius-Grimalauskas: Ar yra paveldėtojų, kurie galėtų perimti Lietuvos sostą po Jūsų?
Princas Inigo’as von Urachas: Taip, kunigaikštis Eberhardas von Urachas (1990), kunigaikštis Anselmas von Urachas (1991) ir kunigaikštytė Amelie von Urach (1994).
L. Jakavičius-Grimalauskas: Po Jūsų pirmojo vizito Lietuvoje 2009 m. Lietuvos žiniasklaida pranešė apie Jūsų planus apsigyventi Lietuvoje ir investuoti į nekilnojamąjį turtą. Ar pradėjote vykdyti šiuos planus?
Princas Inigo’as von Urachas: Šiek tiek. Tam tikros investicijos Lietuvoje jau padarytos. Kol kas Lietuvoje negyvenu ir į ją dar nesikraustau, tačiau nuolatos palaikau ryšius su lietuviais ir Lietuvos institucijomis.
L. Jakavičius-Grimalauskas: Viename iš ankstesniųjų interviu žiniasklaidai esate minėjęs, kad domitės aplinkosauga ir alternatyviais energijos šaltiniais. Kaip vertinate sprendimą uždaryti Ignalinos atominę elektrinę?
Princas Inigo’as von Urachas: Mano manymu, pasirinkti atominę energiją yra tas pats kas pasirinkti akligatvį. Uranas kaip ir nafta yra sparčiai senkantis resursas. Jo trūkumą labai aiškiai pajusime po galbūt 50 ar 100 metų. Pagrindinis klausimas yra, ką darysime, kai jo nebebus. Be to, turime pamąstyti ir apie visą taršą, kuri yra susijusi su kuru, jo gamyba, naudojimu ir vėliau – sunaikinimu. Geriausias sprendimas yra žalioji energetika. Čia galima prisiminti eilutę iš Mato evangelijos: ar yra žmogiška duoti vaikui akmenį, kai jis prašo duonos? Taigi, argi elgiamės žmogiškai, kai paliekame energetikos problemas savo vaikams ir anūkams?
L. Jakavičius-Grimalauskas: kaip vertinate sprendimą statyti naują atominę elektrinę Visagine?
Princas Inigo’as von Urachas: Lietuvos žmonės pasirinko protingai pasisakydami prieš naują atominę elektrinę. Ką reiktų daryti su “atominėmis atliekomis”? Jos spinduliuoja ir yra nuodingos. Pavojus išlieka net 50 tūkst. metų - tai yra net 2000 kartų! Taip pat yra daug pavyzdžių, kokią grėsmę kelia atominės elektrinės: Harrisburgas, Černobylis ar Fukušima. Alternatyva – atsinaujinantys energijos ištekliai.
L. Jakavičius-Grimalauskas: Ką manote apie atominę elektrinę Baltarusijoje, kuri būti netoli Vilniaus?
Princas Inigo’as von Urachas: savo nuomonę apie atomines elektrines jau išdėsčiau.
L. Jakavičius-Grimalauskas: Ką manote apie dabartinę Lietuvos ekonominę situaciją?
Princas Inigo’as von Urachas: Manau, kad yra keletas galimybių. Tačiau prieš reikšdamas savo idėjas noriu dar kartą pabrėžti, kad kol kas nesu prisiėmęs jokios atsakomybės, kuri priklauso vien tik Lietuvos valdžios institucijoms. Manau, kad problema pirmiausiai yra tame, kad dauguma šali valdančių žmonių nėra gimę išspręsti visas šias problemas, jie ne dėl to užaugo ir netgi nebuvo to mokomi, o tik išrinkti bandyti jas spręsti kelerius metus. Ir per tą trumpą laiką jie bando parodyti, ar tai sugeba, ar ne.
Politikai turi rinktis kompromisus ir kartais blogesnį iš dviejų ar kelių variantų. Dabar pirmiausiai reiktų atsisakyti atominės elektrinės projektų. Būtina atsižvelgti į tai, kad Lietuva neturi gamtinių iškasenų, tik žmones. Tai ir turi būti labiausiai vertinama. Reikia investuoti į žmonių mokymą ir tobulėjimą. Svarbu, kad Lietuva ne tik ugdytų išsilavinusius ir gabius žmones, bet ir sugebėtų juos išlaikyti Lietuvoje ar paskatintų sugrįžti. Emigracija yra tikrai didelė problema. Čia norėčiau kaip pavyzdį paminėti karalių Maximilianą I Josephą iš Bavarijos, kuris įkūrė Maximilianeumą (gabius studentus remiantis fondas), kad šalyje būtų galima išlaikyti protinius resursus. Tai jis darė dėl to, kad tai jo valstybė. Jis mąstė apie amžius ir kartas ir turėjo galią pakreipti įvykius tam tikra linkme. Žmonės yra ateitis, tad Lietuva apie juos pirmiausiai ir turi galvoti.
L. Jakavičius-Grimalauskas: Ką jaučiate Lietuvai ir Lietuvos žmonėms?
Princas Inigo’as von Urachas: Lietuviai išrinko mano senelį Wilhelmą von Urachą Lietuvos karaliumi, todėl jaučiu pareigą padėti Lietuvai, jei jie paprašytų mane tapti šalies suverenu. Vieną žingsnį jau padarė Lietuvos monarchistų judėjimas, kurie pripažino mane kaip savo pretendentą į sostą. Jei Lietuva ir jos žmonės paprašytų mane tapti jos ir jų karaliumi, esu tam pasiruošęs ir padaryčiau viską, kad galėčiau šaliai ir žmonėms užtikrinti geresnę ateitį. Karalius identifikuojasi su savo šalimi. Šiuo metu irgi stengiuosi padėti Lietuvai ir ją palaikyti kiek galiu. Myliu šią šalį ir norėčiau, kad ji pasaulyje užimtų jai tinkančią gerą vietą. Noriu, kad šalis patiktų pirmiausiai jos žmonėms ir tai paskatintų emigrantus grįžti. Būsiu dėkingas už bet kokią pagalbą šiame darbe.
Jo šviesybę princą Inigo’ą von Urachą, Uracho kunigaikštį, Württembergo grafą kalbino Liudvikas Jakavičius-Grimalauskas, lietuvių redaktoriaus, rašytojo, režisieriaus ir aktoriaus Liudviko Jakavičiaus (Lietuvanio) ir lietuvių didikės Honoratos Grimalauskaitės-Jakavičienės anūkas.
