Pinigų politika: pagrindiniai akcentai
Eurosistema – ECB kartu su euro zonai priklausančių šalių centriniais bankais – formuoja ir įgyvendina bendrą pinigų politiką. Paprastai tariant, tai reiškia palūkanų normų eurais reguliavimą pasitelkiant pinigų politikos priemonių arsenalą. Žemesnė palūkanų norma skatina verslą ir gyventojus daugiau skolintis, didinant pinigų pasiūlą ekonomikoje. Taip sukuriamos sąlygos spartesniam ūkio augimui ir ilgainiui paveikiamas kainų lygis. O aukštesnės palūkanų normos riboja skolinimosi galimybes, todėl pinigų pasiūla mažėja, ekonomikos apsukos ima lėtėti, galiausiai prislopinamas ir kainų augimas.
Tiesa, po globalios finansų krizės didieji pasaulio centriniai bankai, be palūkanų normų, pasitelkia ir papildomas priemones, pavyzdžiui, kiekybinį skatinimą. Tokie vadinamieji netradiciniai instrumentai visų pirma yra skirti siekti pinigų politikos tikslų tais atvejais, kai palūkanų normos priartėja prie nulio ar net įžengia į neigiamą teritoriją, tačiau infliacijos augimas vis tiek „buksuoja“.
Poveikį jaučiame kiekvienas
Vykdydamas pinigų politiką, ECB siekia pagrindinio tikslo – užtikrinti kainų stabilumą. Šis tikslas yra aktualus kiekvienam, kadangi padeda apsaugoti gyventojų perkamąją galią, užtikrinant, kad jos „nesuvalgytų“ pernelyg greitai kylančios kainos.
ECB siekia, kad infliacija vidutiniu laikotarpiu būtų artima 2 proc., bet jų neviršytų. Toks kainų lygio augimo tikslas yra pakankamai žemas, tačiau kartu apsaugo nuo defliacijos spiralės, kuri dėl krintančių kainų grasintų ilgainiui pakirsti ūkio plėtrą. Verta pabrėžti, kad kainų augimo lygis skaičiuojamas visos euro zonos mastu, todėl atskirose valstybėse tam tikru laikotarpiu šis rodiklis gali būti didesnis arba mažesnis, priklausomai nuo konkrečiai šaliai būdingų aplinkybių. Šiuo metu šis rodiklis euro zonoje siekia apie 1,4 proc., o Lietuvoje – 2,4 proc.
Pinigų politika reikšmingai veikia tiek verslo, tiek ir gyventojų kreditavimo sąlygas. Komerciniai bankai savo veiklai vykdyti skolinasi iš centrinių bankų arba laiko juose indėlius, todėl kaina, kurią jie moka už šias galimybes, atsiliepia galutiniam klientui. Pavyzdžiui, ECB palūkanų normos veikia komercinių bankų taikomas sąlygas Lietuvos gyventojams imant būsto paskolas ar įmonėms skolinantis lėšų verslui plėtoti.
Šiuo metu euro zonoje vykdoma skatinamoji pinigų politika lemia palankias finansavimo sąlygas, taip suteikiamas papildomas postūmis ekonomikos plėtrai. Kaip ilgai išsilaikys tokios skolinimosi sąlygos, priklausys nuo pinigų politikos sprendimų, priimamų ECB valdančiosios tarybos posėdžiuose. Artimiausias toks posėdis jau birželio pradžioje vyks Lietuvoje.
Esminiai pinigų politikos sprendimai bus priimami ir Vilniuje
ECB valdančioji taryba – pagrindinis euro zonos pinigų politikos sprendimus priimantis organas. Ją šiuo metu sudaro 25 nariai: 19 euro zonos nacionalinių centrinių bankų valdytojų ir ECB vykdomoji valdyba (ECB Pirmininkas, jo pavaduotojas ir 4 kiti nariai).
Įprastai valdančioji taryba kas porą savaičių posėdžiauja ECB centrinėje būstinėje Frankfurte prie Maino, Vokietijoje, tačiau kartą per metus organizuojamas išvažiuojamasis posėdis. Šiemet priimančiosios institucijos vaidmenį atlieka Lietuvos bankas – birželio 5–6 d. posėdis vyks Vilniuje.
Valdančioji taryba reguliariai vertina euro zonos ekonomikos padėtį ir pinigų politikos raidą bei sprendžia dėl palūkanų normų dydžių ir kitų pinigų politikos priemonių, o esminiai nutarimai dažniausiai yra priimami bendru sutarimu. Lietuvoje vyksiančiame posėdyje bus analizuojami naujausi duomenys apie euro zonos ekonomikos būklę ir aptariamos atnaujintos makroekonominės prognozės. Po posėdžio viso pasaulio žiniasklaidos atstovų akys bus nukreiptos į Vilnių – spaudos konferencijos metu ECB Pirmininkas Mario Draghi kartu su Lietuvos banko vadovu aiškins priimtus sprendimus, kuriuos, kaip įprasta, akylai seka tarptautinės finansų rinkos.
Lietuvai įstojus į euro zoną – daugiau pinigų politikos svertų
Į artėjantį ECB valdančiosios tarybos posėdį Lietuvoje galima žvelgti kaip į simbolinį Lietuvos vietos euro zonoje įtvirtinimą. Tai, kad esminiai pinigų politikos sprendimai bus priimami prie bendro stalo Vilniuje, rodo, jog mūsų šalis yra visavertė euro zonos narė.
Dalyvavimas formuojant bendrą pinigų politiką taip pat leidžia paneigti klaidingą, tačiau vis pasigirstantį teiginį, jog prisijungusi prie euro zonos Lietuva neva „prarado pinigų politikos autonomiją“. Verta prisiminti, kad iki euro įvedimo Lietuva nevykdė savarankiškos pinigų politikos. Nuo 1994 m. šalyje veikė vadinamoji valiutų valdyba, pagal kurią litas fiksuotu kursu buvo pririštas prie stabilios užsienio valiutos: iš pradžių JAV dolerio, o nuo 2002-ųjų – euro. Būtent toks fiksuotas valiutos kurso modelis geriausiai atitiko Lietuvos kaip mažos ir ekonomiškai atviros valstybės interesus.
2002 m. Lietuva tapo euro zonos pinigų politikos „importuotoja“ – buvome tiesiogiai veikiami bendros pinigų politikos sprendimų, tačiau neturėjome galimybės dalyvauti juos priimant. Situacija iš esmės pasikeitė 2015 m. sausio 1 d. įsivedus eurą – Lietuva tapo euro zonos nare, o Lietuvos bankas prisijungė prie Eurosistemos.
Valdančiojoje taryboje, kurioje mūsų valstybei atstovauja Lietuvos banko valdybos pirmininkas, taikomas principas „viena šalis – vienas balsas“, tad Lietuva turi tokią pat sprendimo teisę kaip ir didžiosios euro zonos valstybės. Kitaip tariant, tapusi visateise euro zonos nare, Lietuva ne prarado pinigų politikos autonomiją, o greičiau priešingai – pateko į „aukščiausią lygą“ bei įgijo realių galimybių prisidėti formuojant bendrą 19-os šalių pinigų politiką.
