Praėjusią savaitę pasigirdo kalbų, kad politines partijas įmonės turėtų remti tik iš gauto pelno. Kitaip tariant, paremti politikus galėtų tik tos įmonės, kurios dirba pelningai. Taip esą būtų išvengta neskaidrių sandorių.
Oponentai siūlantiesiems įteisinti rėmimą tik iš gauto pelno atkirto, kad tokie pakeitimai neužkirs kelio korupcijai, ieškantieji įtakingų globėjų ras būdą jiems paremti. O Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) viceprezidentas Gediminas Rainys tikino, kad svarbiausia, jog įmonių, norinčių remti politines partijas, neprislėgtų biurokratijos našta.
Kaip manote, kas pasikeistų, jeigu partijas būtų leista remti tik iš gauto pelno?
Kodėl norima tokių pokyčių – aišku. Kad rėmimo procesas būtų skaidresnis. Juk anksčiau būdavo, kad asmuo, neturintis pajamų, remia partiją keliomis dešimtimis tūkstančių litų. Leidus politines partijas remti tam tikra suma nuo pelno, būtų užkirstas kelias „vos gyvų“ įmonių veiklai. Todėl nė vienas iš mūsų nepasakys, kad pasiūlymas skaidrinti partijų finansavimą yra blogas.
Vis dėlto pasakymas „pelningos įmonės“ skambus ir neapibrėžtas. Štai, tarkime, dalijant Europos Sąjungos paramą tikrinama, ar įmonė neturi finansinių sunkumų. Dviračio išrasti nereikia, galima būtų remtis šia patirtimi ir įvesti tokį patį saugiklį.
Kiek teko kalbėtis, daugiausia problemų verslininkai mato biurokratinėse vingrybėse. Dažnai partijoms skirta parama būna nedidelė – vienas kitas tūkstantis. Būtų labai blogai, jeigu norinčiam tūkstančiu litu paremti partiją verslininkui būtų uždėta milžiniška biurokratinė našta ir tektų keliauti iš vieno kabineto į kitą, rinkti pažymas iš įvairių institucijų, įrodinėti, kad įmonė turi pelną.
Tačiau ar sumažėtų įmonių, kurios visomis išgalėmis ir bet kokiais būdais remia „reikiamus“ žmones?
Parama gali būti labai įvairi. Pavyzdžiui, parama darbais, paslaugomis, organizacinė parama. Tiesioginio įmonės ir partijos ryšio čia kaip ir nėra, tai ne pinigų pervedimas į sąskaitą, bet panaikinti tokius dalykus būtų sunku. Galbūt reikalingas savotiškas elgesio ir etikos kodeksas pačioms įmonėms?
Vis dėlto įvedus galimybę remti partijas tik pelningoms įmonėms, toks apribojimas taptų saugikliu. Politinės jėgos negalėtų remtis į silpnas įmones, kad paremtų norimą partiją. Tačiau nemanau, kad šioje srityje esame blogesni už kitas šalis ar itin neskaidrūs. Išvengti korupcijos bus visada sunku, kita vertus, negalima partijų finansavimo patikėti vien valstybės biudžetui. Kad galėtume finansuoti visas partijas, valstybė turėtų būti labai turtinga, turėti subalansuotą biudžetą, Lietuvoje kol kas taip nėra.
Kaip manote, tokie pakeitimai galėtų pakeisti politinį žemėlapį?
Aš apskritai nemanau, kad leidimas partijas remti tik pelningoms įmonėms būtų revoliucinis žingsnis. Tai būtų indėlis į skaidrumo užtikrinimą, tačiau visai nedidelis. Mano nuomone, pirmiausia reikėtų įvesti savireguliacijos mechanizmus.
Kalbant apie politines jėgas, neįsivaizduoju nė vienos partijos, kuri, įvedus tokią pataisą, smarkiai nukentėtų ar kaip tik – išloštų. Tokių dalykų nepamatysime.
Galbūt skaidrinti politinių partijų finansavimą galima kitais būdais, ne tik apribojant, kokias lėšas paramai gali naudoti įmonės?
Tų būdų tikrai yra. Štai kadaise Lietuvos pramonininkų konfederacija siūlė įkurti centralizuotą fondą, kurio valdyba galėtų rėmimo lėšas paskirstyti partijoms. Taip partijos finansavimas būtų ne tiesioginis, o per tarpininką, todėl būtų išvengta neskaidrumo. Tačiau kiltų kita problema – dažnai rėmėjai nori, kad lėšos atitektų konkrečiam regionui.
Kalbant apie praėjusios savaitės pasiūlymą, reikėtų apibrėžti ne tik tai, kad rėmėjos gali būti tik pelningos įmonės, bet ir tai, kad partijų finansuoti neturėtų ir turinčios finansinių sunkumų įmonės. Jeigu yra pradelstų skolų biudžetui, mokesčių inspekcijai, „Sodrai“, įmonėms pirmiausia reikėtų grąžinti įsiskolinimus, atsiskaityti su visais ir tik tada remti politines jėgas.
NUOMONĖS
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas
Nėra centralizuotos partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolės sistemos, nėra institucijos, kuri analizuotų politinių partijų gaunamas lėšas. Toks pakeitimas būtų naudingas ir smulkesnėms partijoms bei visuomeniniams judėjimams, kurie negauna valstybės paramos.
Verslininkas, Vilniaus miesto savivaldybės politinis veikėjas Vidmantas Martikonis
Vanduo, jeigu teka, ir tekės. Jeigu ne šia forma rems, tai kita. Draudimais arba griežtais reglamentavimais tokių dalykų nesustabdysi. Jeigu būtų padidintas finansavimas iš biudžeto, solidžios partijos pačios nepriimtų paramos iš neaiškių verslo struktūrų. Tai būtų teisingausias sprendimas.
CV: Gediminas Rainys
1992 m. G. Rainys su partneriais įsteigė Ekonominių tyrimų centrą, vėliau jam vadovavo.
1992 m. dirbo LPK vykdomojoje direkcijoje.
1997–1999 m. G. Rainys buvo Vilniaus mero patarėjas ekonominiais klausimais.
2000–2009 m. dirbo Ūkio ministerijos viceministru ir sekretoriumi.
2009 m. G. Rainys pradėjo dirbti LPK vykdomosios direkcijos generaliniu direktoriumi, tapo LPK viceprezidentu.
