Rusija (ir kitos priešiškos valstybės) nuo pat praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio išbando Europos ir Šiaurės Amerikos šalių atgrasymo priemones. Įsiveržimas į kaimynines šalis. Kibernetinės atakos. Ekonominis karas. Kišimasis į politines sistemas. Padegimai. Sabotažas. Žmogžudystės. Sąrašas ilgas. Tačiau veiksmingų atsako priemonių sąrašas yra labai trumpas. Niekas, ką padarė Britanija, Jungtinės Valstijos, Prancūzija, Vokietija ar kitos didžiosios Vakarų šalys, nesukėlė Kremliuje (arba Pekine, Teherane ar Pchenjane) tokio „ai“, kuris priverstų tų šalių režimus pagalvoti, kad jie rimtai suklydo. Todėl jie tęsia veiksmus.
Vakarų sprendimų priėmėjai griežtai protestuoja prieš kaltinimus neveiksmingumu. Jie beda pirštu į sankcijas, išvarymus, daugybę diplomatinių, karinių ir kitokių atsako priemonių. Taip, visa tai įvyko. Bet ar kas nors, ką padarėme, atgrasė nuo tolesnių išpuolių? Akivaizdu, kad ne, nes jie tęsiasi.
Net ir dabar dauguma Vakarų šalių nenori palikti savo komforto zonos. Jos padės Ukrainai pasipriešinti plataus masto karinei invazijai, tačiau neskirs pakankamai pinigų ar ginklų, kad užtikrintų pergalę. Jos reaguos į Rusijos išpuolius savo teritorijoje, bet tik sankcijomis dėl vaizdo: pranešimais spaudai, diplomatiniais išsiuntimais ir ekonominėmis sankcijomis, kurios iš tikrųjų niekam nekenkia.
Už šį nedrąsumą brangiausiai moka Ukraina. Kol kas Rusijos sklandančios bombos ir raketos nekrinta ant Europos miestų. Vokiečiai, grįžę iš antikarinių demonstracijų, ramiai miega savo lovose, o ne glaudžiasi bombų slėptuvėse.
Tačiau puolama ir Europa. Praėjusią savaitę aplink Stokholmo oro uostą skraidę dronai, GPS trukdžiai, sutrikdę Suomijos civilinę aviaciją, padidėjęs Rusijos karinis aktyvumas aplink povandeninius kabelius, daugybė kibernetinių atakų (įskaitant viešai neskelbtas) – visa tai yra Rusijos hibridinės agresijos, kuri tęsiasi toli už Ukrainos sienų, pavyzdžiai.
O atsako nėra. Ką Britanija darytų, jei, pavyzdžiui, paslaptingi dronai trukdytų aviacijai Hitrou oro uoste? Oro linijų bendroves lengva išgąsdinti. Nesunku įsivaizduoti, kad užsienio operatoriai nuspręstų, jog saugiau sustabdyti skrydžius į Londoną. Britų ekonomika patirtų didžiulę žalą ir trikdžius.
Ką darytų Britanija? Arsenalas atrodo menkas. Britanijos branduoliniai ginklai yra beverčiai. Piktas pranešimas spaudai ir likusių Rusijos diplomatų išsiuntimas iš Londono neprivers jos ištarti „ai“.
Vienas iš variantų būtų reaguoti naudojant Ukrainos pajėgumus. Suteikti gamybinę, finansinę ir žvalgybinę pagalbą, kurios reikia, kad Ukrainos dronai galėtų padaryti tą patį Maskvos oro uostams. Kitas būdas būtų prašyti sąjungininkų pagalbos. Įsivaizduokite, kad Norvegija įveda naujų ribojimų Rusijos buvimui Svalbarde, o tuo pat metu Suomija praneša, kad dėl techninių kliūčių bus laikinai apribota Rusijos šnipinėjimo bazės (atsiprašau, konsulato) Alandų Salose veikla. Tuo metu Europos finansų institucijos imtųsi su Rusija susijusių bankų Kipre.
Dar geriau būtų, jei Britanija išeitų iš savo komforto zonos ir imtųsi kovoti su įgalintojais: bankininkais, teisininkais, buhalteriais ir kitais kostiumuotais bendrininkais, kurie suka Kremliaus sankcijų laužymo ratus. Kai kurie iš jų iš tikrųjų įsikūrę Britanijoje, tačiau gerokai daugiau jų yra Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir panašiose jurisdikcijose. Jei jie pagalvotų, kad jiems gresia profesinis pasmerkimas, civilinė atsakomybė ar baudžiamasis persekiojimas, verslo klasės vietos Kremliaus traukinyje staiga atrodytų ne tokios patrauklios. O „ai“ efektas smogtų ne tik jiems, bet ir jų klientams Maskvoje.
Visa tai yra įmanoma. Tačiau, visgi, mažai tikėtina. Vakarų šalys labai rūpinasi savo pačių saugumu. Tačiau nepakankamai stipriai. Rusija tai žino. O mes – ne.
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
