Tiesą pasakius, yra ir kitų kritikos objektų. Vokietijos nauja saugumo ir gynybos politikos epocha „Zeitenwende“ galiausiai nuvilia, naujoje Vokietijos užsienio santykių tarybos (DGAP) ataskaitoje rašo Benjaminas Tallisas. Daugelį erzina vėlavimai ir biurokratija Lenkijos pasienyje su Ukraina. Kelios šalys, kurios šią vasarą pažadėjo oro gynybos sistemų, jų dar nepristatė (kaltininkės, atrodo, yra Rumunija, Nyderlandai ir Ispanija). Net Britanija sulėtino savo paramos teikimą. Raketoms krintant ant beveik beginklių miestų, tokių kaip Charkivas, Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba ragina sąjungininkus priimti drąsius sprendimus, nes antraip rizikuojama veltui švaistyti karių bei civilių kraują ir auką.
Tačiau nedrąsumas, delsimas, susiskaldymas ir protinė trumparegystė vargiai yra naujiena. „Vakarai“ (net pats terminas kelia abejonių) savų idealų nepaisė nuo pat savo ištakų ir dar ankstesnių laikų. Nuolaidžiavimas 4-e dešimtmetyje. Didžiosios Rytų Europos dalies atidavimas į sovietų nelaisvę 1945-aisiais Jaltoje. 1956 metų Vengrijos sukilimo kurstymas ir vėlesnis jo apleidimas. Purvini triukai Afrikoje, Azijoje ir Lotynų Amerikoje per visą Šaltąjį karą (pasiklauskite iraniečių, čiliečių, ganiečių ir kitų). Vyravo neišmanymas. Kairuoliai, ypač Europoje, patikėjo Kremliaus finansuojamu „taikos judėjimu“ 8-o dešimtmečio pabaigoje ir 9-e dešimtmetyje. Sprendimų priėmėjai dažnai atrodydavo ne ką geriau. „Rytų Europoje nėra ir niekada nebus sovietų dominavimo“, – 1976 metais sakė JAV prezidentas Geraldas Fordas.
Nepaisant klaidų, Vakarai laimėjo Šaltąjį karą. Jų lyderiai daug ką supainiojo. Tačiau dar daugiau jie padarė teisingai. Laisvų visuomenių patrauklumas nusveria jų vyriausybių klaidas.
Po 1991-ųjų istorija ne ką geresnė. Vakarų sprendimų priėmėjai ištisus dešimtmečius turėdami reikalų su Rusija ir Kinija buvo nusikalstamai savimi patenkinti ir godūs. Jie sužlugdė karą buvusioje Jugoslavijoje, pradėjo be galo brangų ir nevaisingą „karą su terorizmu“, išsisukinėjo pasaulinio atšilimo ir kovos su pandemijomis klausimais, leido godiems ir neatsakingiems bankininkams dominuoti priimant ekonominius sprendimus ir nesuprato skaitmeninės anarchijos pavojų.
Ukrainiečiai tai turėtų suprasti geriau nei daugelis. Jie išgyveno 1990 metais prezidento George'o H. W. Busho pasakytą „Kyjivo kotleto“ kalbą, 1994 metų Budapešto memorandumo primestą susitarimą dėl branduolinių ginklų mainais į nieką, pavojingai tuščią pažadą dėl narystės NATO 2008 metais Bukarešto viršūnių susitikime ir užsienio bankininkų, teisininkų ir buhalterių bendrininkavimą jos oligarchams grobstant šalį.
Dabar jie taip pat turi teisę pykti. Ukrainiečiai kovoja ne tik už savo šalį, bet ir už visus kitus. Jei Ukraina pralaimės arba bus priversta iškeisti realią žemę į iliuzinę taiką, kitoms šalims visur kils didesnis pavojus tiek dėl naujos Kremliaus agresijos, tiek dėl išdrąsėjusios Kinijos komunistų partijos vadovybės. Vakarų šalių išlaidos ir rizika padedant Ukrainai laimėti yra nereikšmingos, palyginti su išlaidomis ir rizika tuo atveju, jei leisime jai pralaimėti.
Tai visiškai aišku ukrainiečiams ir jų draugams. Tačiau visiems kitiems tai dar nėra aišku. Didelis klausimas, kaip juos įtikinti. Piktas kaltės permetinėjimas, be abejo, yra viena iš taktikų. Tačiau ji turi savo ribas (paklauskite abiejų pusių Artimuosiuose Rytuose). Svarbiausio sąjungininko patarėją nacionalinio saugumo klausimais pavadinus idiotu ir išdaviku, gali sutvirtėti jo stuburas. Arba ne. Netobuli sąjungininkai siutina. Tačiau neturėti sąjungininkų yra dar blogiau.
