Dabar Blenimas, kur, be kita ko, gimė britų karo meto lyderis Winstonas Churchillis, rengiasi ketvirtajam Europos politinės bendrijos (EPB) viršūnių susitikimui. Šia Prancūzijos iniciatyva siekiama suartinti Europos Sąjungą su blokui nepriklausančiomis valstybėmis, įskaitant tokias mažas šalis kaip Islandija, Sakartvelas, Kosovas ir Albanija, ir su pagrindinėmis NATO sąjungininkėmis Britanija, Norvegija ir (teoriškai, nors kol kas be rezultatų) Turkija.
Mūšis dėl Blindheimo įtvirtino Britanijos, kaip Europos saugumo jėgos, pozicijas po ankstesnio šimtmečio suirutės. Ši apėmė pilietinį karą ir daugybę pažeminimų, įskaitant tai, kad teko atsivežti naują karališkąją šeimą iš žemyno. Liepos 18 dieną Blenime vyksiantis renginys, kuriame dalyvaus beveik 50 šalių vadovų, gali padėti Jungtinei Karalystei padaryti tą patį po beveik dešimtmečio trikdžių dėl „Brexito“.
Naujoji stabili centro kairiųjų vyriausybė, orientuota į nuobodžią kompetenciją, yra ryškus kontrastas aiškios krypties neturinčioms Vokietijai ir Prancūzijai. Britanija taip pat yra viena iš žemyno karinių galiūnių, turinti branduolinių ginklų, pasaulinio lygio žvalgybos ir specialiąsias pajėgas, o kitose ginkluotųjų pajėgų dalyse – aukščiausios kompetencijos elementų.
Vienas iš įvykių, kurių reikėtų laukti, būtų Britanijos (kuri, kaip tikimasi, prisijungusi jį sutvarkytų) prisijungimas prie disfunkcinio Prancūzijos, Vokietijos ir Lenkijos Veimaro trikampio. EPB gynybos grupė galėtų padidinti Europos indėlį į NATO ir pagalbą Ukrainai. Naujoji Britanijos vyriausybė jau intensyviai bendrauja. Užsienio reikalų sekretorius Davidas Lammy nori sudaryti platų saugumo ir gynybos susitarimą su ES. Per pirmąją savo kaip ministro kelionę jis aplankė Berlyną, Varšuvą ir Stokholmą. Spalį jis dalyvaus ES užsienio reikalų tarybos posėdyje.
Jokie esminiai dalykai neįvyks iškart: šį pusmetį Europos Sąjungai rotacijos tvarka pirmininkauja Vengrija, kurios vyriausybė yra (mandagiai tariant) geopolitiškai nenuspėjama. Tačiau nuo sausio Bendrijai pirmininkaus Lenkija, o po jos – tokia pat vanagiškai nusiteikusi Danija. Tai bus geras fonas deryboms. Britanijos įtaka saugumo srityje gali sušvelninti Komisijai būdingą griežtą požiūrį į tokius klausimus kaip žvejybos kvotos.
Molboro kunigaikštis galbūt ir atpažintų uniformas, vėliavas ir ženklelius, tačiau jis būtų turėjęs kandžių pastabų apie dabartinius Britanijos ginkluotųjų pajėgų pajėgumus. Netinkami naudoti karo laivai, nusidėvėjusios kovos mašinos, menkos atsargos ir didelis personalo trūkumas pakirto jų patikimumą ir tampa didžiuliais, skausmingais pasirinkimais, naujajai vyriausybei žadant gynybos peržiūrą. Gynybos vadai viešai pripažįsta, kad Britanija negalėtų kariauti ilgiau nei du mėnesius. Po to, matyt, tektų rinktis tarp branduolinio Armagedono, pasidavimo arba (labiausiai tikėtina, atsižvelgiant į praėjusio šimtmečio istoriją) prašyti amerikiečių mums padėti.
Bet ar jie padėtų? Blenimo susitikimą užgožia artėjantys JAV prezidento rinkimai. Joe Bideno administracijos blaškymasis dėl Ukrainos jau pakirto tikėjimą transatlantinėmis saugumo garantijomis. Donaldo Trumpo perrinkimo perspektyva išryškina Europos silpnumą. Jo padėjėjai ir sąjungininkai atvirai (ir teisingai) sako, kad Kinija kelia didesnę grėsmę ir kad turtingieji europiečiai turėtų labiau stengtis dėl savo gynybos.
Europa, turėdama laiko, tikrai gali tai padaryti. Tačiau tai iš esmės pakeis geopolitinį kraštovaizdį, ypač jei Britanija ir vanagiškai nusiteikusios šalys Europos rytuose bei šiaurėje sudarys ilgalaikį aljansą. Didžiausias pralaimėtojas Blindheime buvo Prancūzijos ir Bavarijos aljansas. Didieji laimėtojai buvo britai ir Habsburgai. Emmanueliui Macronui ir Olafui Scholzui vertėtų apie tai pagalvoti žavintis architektūra.
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
