TSRS laikais mažose Talino inteligentų virtuvėse sklandė anekdotas apie Estijos TSR televizijos diktorių, kuris įsidrąsinęs paskelbė Estijos nepriklausomybę. Po minutės kitas estas, Raudonosios armijos leitenantas, kareivinių kieme paskelbė karą Suomijai. Tada dar po minutės į gatvę išbėgo dizainerių mokyklos studentai ir iškėlė šūkius: „Mes pasiduodame!„ Toks buvo anekdotas. Jį prisiminiau Naujųjų metų naktį, kai estai visa galva panėrė į euro finansinę zoną. Tikriau sakant, – pagaliau iš tikro pasidavė Suomijai.
Anekdotus reikia prisiminti, antraip nepajusi, kai tapsi juokingas. Dabartinių Lietuvos ir ypač Latvijos politikų akys, žiūrinčios į Estiją, eiliniam piliečiui atrodo įtartinos. Net gaila buvo A.Kubiliaus su V.Dombrovskiu, kurie kaip mokinukai bandė įnerti į estų premjero A.Ansipo šlovės spindulių aureolę. Tuo tarpu blaiviai žvelgiant aišku, kad mums su latviais nėra ko staipytis. Estijos kelio mes nepakartosime, antros Suomijos nėra ir nebus. Galėtume pasiduoti jos naujai provincijai, tai pačiai Estijai... Bet tai jau anekdotas, ne gyvenimas.
Todėl kalbant rimtai reikėtų pasidžiaugti, kad 2011–ųjų sausio 1 d. rytinė Baltijos pakrantė atgavo tapatybę, pagaliau tapo savimi – liko tik dvi Baltijos sesės. Dvi baltų tautos. Didieji baltai. Tai gali tapti naujosios eros pradžia latviams su lietuviais.
Kaip atsisveikinsime su Livonija?
Gali tapti nauja pradžia, nes stabdžių tarsi nėra. Tačiau tarp mūsų stovi Livonijos istorija, ir tai ne juokas. Latviai su estais buvo sumesti į vieną valtį, vardu „Livonija“, ir atplaukė ja iki pat XX amžiaus. Dabar jie netenka kompaniono, o tai – stresas. Buvo keistas, dažnai suprantamas bičiulis, ir ūmai neliks?
Tuo tarpu nuo savojo lietuvių–žemaičių–žemgalių–kuršių kamieno mūsų broliai gerokai ataušo, net apvokietėjo. Šitai akivaizdu. Antai praėjusių metų liepą, kai Lietuva iškilmingai minėjo Žalgirio pergalės 600 metų jubiliejų, Latvijoje apie jį nebuvo pasakyta nė žodžio. Net liepos 15 dieną nė vienas Latvijos televizijos kanalas, nė viena radijo stotis, nė vienas laikraštis nepranešė apie šią didžią datą. Lietuviui plaukai šiaušėsi. Maža to: latviai anekdotiškai liūdnai paminėjo kitą tos pačios dienos jubiliejų. Žiniasklaida plačiai prisiminė, kaip lygiai prieš 300 metų, liepos 15 d., į Rygą įžengė Rusijos caro Petro I armija. Pasirodo, laisviems latviams, kasdien šimtus kartų tariantiems krievu okupacija, tos okupacijos pradžia – šventė? Juokas pro ašaras. Bet... o kaipgi? Juk Žalgirio mūšyje latvių senoliai buvo kitoje pusėje, Livonijos gretose, ir kartu su teutonais gavo nuo mūsų į kailį. Kvapą gniaužiantis faktas? Ne istorija kaip faktas, o dabartis!
Bet ir mes atsikertame. Lietuviai niekuomet nesupras, kodėl latviai Vokietijos Trečiojo reicho armijoje turėjo per 100 000 (!) vyrų vokiškomis uniformomis. Net elitinius latviešu Waffen SS legionierius, kurie sudarė kovingas 15–ąją ir 19–ąją divizijas. Mums, generolo P.Plechavičiaus ir Vilniaus bei Kauno mokytojų pastangomis sugriovusiems vokiečių planus sukurti legionierių armiją, ir šiandien neaišku, kodėl latviai taip lengvai pasidavė? Juk ne keli tūkstančiai prisiekė Hitleriui, o kone kiekvienos šeimos jaunas vyras! Tai ne juokas. Kodėl? Galime atsakyti: todėl, kad bolševizmo akivaizdoje latviams atgimė Livonijos dvasia, paklusimo vokiečiams instinktas, ir jie stojo po vokiečių vėliavomis kaip po savomis. Lietuviams, išgyvenusiems Žalgirį, tai – gryna anomalija, latviams – ne. Todėl latvius ir šiandien geriau supranta estai, Livonijos likimo draugai, kurie tais pačiais 1943 metais suformavo savo Waffen SS legioną. Štai kokia liūdna istorija.
Istorija reikalauja išmintingo sijojimo. Nes pradėję akcentuoti skirtumus bendros lietuvių–latvių tapatybės nepažadinsime. Ir šlubuosime kiekvieną kovo 16–ąją, kai didžioji latvių dalis tylom ir garsiai mini “Legionierių dieną„.
Dėkui dievams, kad abu seimai 2000 metų sandūroje priėmė rimtą nutarimą: švęsti Baltų vienybės dieną rugsėjo 22 d. – bendrą Saulės mūšio pergalę 1236 m. Ir tikrai dega laužai nuo Rygos Bastiono kalnelio iki pat Prūsijos.
Dabartis – žmonių kultūra
Nūnai Latvijoje registruoti per 31 000 lietuvių, Lietuvoje – dešimt kartų mažiau latvių. Todėl nestebina ir faktas, kad lietuvių “Maxima“ užėmusi beveik pusę kaimynų maisto prekių rinkos, o mūsų verslininkų investicijos prašoka Latvijos investicijas Lietuvoje dešimteriopai. Latviai į šią lietuvių ekspansiją žiūri nuolankiai, net su simpatija: vis kone savas atėjo. Prisiminus prieškarį, dabar apsikeista vietomis. Ir TSRS laikais džiaugėsi lietuviai, kai latvis M.Tenisonas 1966–1972 m. vadovavo Kauno dramos teatro pantomimai (ši istorija baigėsi susideginus R.Kalantai).
Žinoma, yra ir šaukštų deguto. Antai šių laikų kino meistras M.Martinsonas, Lietuvoje sukūręs šeimą, o galop ir filmą “Nereikalingi žmonės„, pernai grįžo į savo pirmąją tėvynę. Ir čia pat viešai pareiškė: „Lietuviai yra bjauresni (negantāki) už latvius“. Įžeidimas? Žinoma, ypač draugams, likusiems Vilniuje. Tačiau pagalvokime ir kitaip: vyras nugyveno pas mus du dešimtmečius, vaiką Lietuvai paliko. O ir apskritai, ar būna draugystė be dūmų?
Tarpusavio užgauliojimus galima ir vežimu vežti. Tarkime, ant Rygos šaligatvio išgirsime kaltinimų Lietuvai dėl Būtingės, dėl Ignalinos, dėl nepasidalintos naftos po Baltija. O Vilniuje prisiklausysime apie „raudonuosius latvių šaulius„, atvedusius Leniną į valdžią. Priekaištų ir užgauliojimų apie „žirgo galvas“ (beje, posakį abi tautos taiko viena kitai) yra ir bus. Tačiau svarbiausia, kad santykiai plėtotųsi. Ši tendencija akivaizdi, ji yra didžiausias ateities pliusas.
Ekonomika ir ateities šansas
Ką tik „Latvijas Gāze„ pasirašė su Rusijos gigantu “Gazprom“ labai palankias sutartis ir dujos latviams bus tiekiamos su 15 proc. nuolaida. Beveik tuo pat metu Lietuva kreipėsi į Europos Komisiją, kad ši užstotų mus nuo “Gazpromo„ šantažo. Įspūdinga “bendra Baltijos politika“, nosimi arianti sieną. Ji gali nutildyti net demagogus iš “pasileidusios rinkos„ institutų, kurie taip pat turi suprasti: jų rinka baigėsi, nes energijos šaltiniai – ne iš rojaus teka. Būtina aiški ir tvirta valstybinė pozicija, nauja Lietuvos–Latvijos „sutartinė“. Dabar gi kiekvienas plyšaujame gaidžio balsu ir baigiame užkimti. Vieni užsidarę Ignaliną ir padovanoję amerikiečiams–rusams–lenkams Mažeikius, kiti sužlugdę Rygos uostus ir geležinkelius. Reikia skubiai kurti dviejų valstybių ekonominę, santarvės ar kokiu kitu vardu pavadintą komisiją, kuri turėdama vyriausybių įgaliojimus bendrautų su Europos Komisija. Ir su Maskva. Ir su Skandinavija, ir su Varšuva. Antraip mus po vieną nustekens visokio plauko „investitoriai„.
Žinoma, reikia pagalvoti ir apie bendrą valiutą. Tarkime, “baltą“. Šiuo metu šis pasiūlymas gali pasirodyti juokingas. Tačiau! Kodėl ES narė Švedija neatsisakė savo pinigo? Ir kodėl kita ES narė Danija sugeba taip susieti savo kroną su euru, kad palieka erdvės nacionaliniam “plaukiojančiam„ valiutos kursui? Lietuvos–Latvijos ekonominė konfederacija būtų tarpinio dydžio – tarp Švedijos ir Danijos.
Deja, kai prabylame apie pinigus, reikia ir baigti. Tačiau baigdami pasakykime, ko nesako nė viena Lietuvos ir Latvijos vyriausybė. Jos nesako, kad romantiški pasakojimai apie mistišką euro ateitį – nebaigta pjesė mechaniniam pianinui. Tie pasakojimai išduoda nacionalinį interesą. Kai politikai kalba apie naujus įsipareigojimus, jie kalba apie menkus įsipareigojimus savo šaliai. Atsakomybės nusimetimą nuo savų pečių. Nes reikia pagaliau pranešti, kad Lietuvos ir Latvijos nacionaliniai bankai nebebus reikalingi – neliks fiskalinės politikos. Valstybės bus dar mažiau. Tačiau, žinoma, politikams – mažiau atsakomybės, o alga didesnė. Ir jie ims akiplėšiškai “spręsti“ biudžeto problemas badydami pirštais į “blogą Briuselį„. Prasidės ta pati mistika, kuri sugriovė TSRS imperiją.
Aukso veršis, kaip prisimename, gražus tik ant postamento. Vadinasi, prie jo geriau nesiartinti. Ar sugebėsime atsispirti magnetiniam jo spindesiui? Tik susiėmę už rankų. Lietuva su Latvija. Latvija su Lietuva.
Arvydas Juozaitis
