Birželio pabaigoje Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komitetas atmetė Menų tarybos įstatymo projektą. Įtartinas pinigų skirstymo planas tam kartui sustabdytas.
Visuomenės apklausos toli gražu neliudija, kad Lietuvos piliečiai vertina Seimą kaip protingiausią instituciją. Vis dėlto Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto (ŠMKK) nariai, nežinia kokių paskatų vedami, kultūros ministro Arūno Gelūno projektą atmetė ir bent jau šį kartą pasirodė išmintingesni už ministrą – Kitaro Nishidos ir Mauriceʼo Merleau-Ponty filosofinių sistemų žinovą.
Žengė aplenkdamas grafiką
Kas bent kartą buvo susidūręs su valstybės ar savivaldybių biurokratais, puikiai žino, kiek laiko reikia laukti atsakymo į elementarų raštišką paklausimą. O jeigu esate verslininkas ar visuomenininkas ir atvykote į valdišką kontorą su sudėtingesniu projektu, neturėtumėte nustebti, kad net sklandžiausias atvejis baigsis ne anksčiau nei po pusmečio.
Tai natūralu. Ypač jeigu valstybės tarnautojas iš tiesų gilinasi į reikalą, o ne manipuliuodamas kompiuterio komandomis „copy“ ir „paste“ retransliuoja kieno nors paruoštus atsakymų šablonus.
Todėl ministro sugebėjimas įgyvendinti „penkmečio planą per trejus metus“, kada buvo „gimdoma“ Menų taryba, vertas pasigėrėjimo.
Šių metų balandžio 20-ąją A. Gelūnas bendrais bruožais pristatė ŠMKK tik savo (ar tikrai?) sumanymus, o jau po dviejų mėnesių ir devynių dienų naujutėlio įstatymo lapus šiureno tautos išrinktieji.
Valstybinis „tele bim bam“
Pagal mūsų valstybės valdymo sąrangą, už politikos įgyvendinimą kultūros srityje atsakinga institucija yra Kultūros ministerija. Andriaus Kubiliaus Vyriausybės programoje yra primygtina nuostata, kad vienas pagrindinių Vyriausybės strateginių kultūros politikos tikslų yra „grąžinti Kultūros ministerijai lyderės, inicijuojančios ir koordinuojančios nacionalinius kultūros projektus ir iniciatyvas, vaidmenį“.
Tikrovėje viskas vyksta kaip tik atvirkščiai. Pernai birželio pabaigoje Seimas, tąkart nepanorėjęs būti išmintingu ir pasielgęs kaip visada, priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos kultūros politikos kaitos gairių patvirtinimo“. Tas gaires nubraižė „grupė draugų“, kuriuos atrinko ponios Virginija Būdienė ir Rūta Kačkutė, šiuo metu dirbančios prezidentūroje. Tarp atrinktųjų pateko ir pilietis A. Gelūnas, kuris, anot nepatikimų šaltinių, ir dabar sulaukęs skambučio iš ministro pirmininko tarnybos tik pasitempia, o iš prezidentūros – dar ir įsitempia.
Pašaliniam stebėtojui jau ne visai aišku, kas formuoja ir vykdo kultūros politiką mūsų valstybėje. Tautos išrinktieji? Tautos išrinktųjų paskirtieji? Ar juos aptarnaujantys biurokratai su terminuotomis darbo sutartimis sijonų klostėse? O gal „grupė draugų“, kurie nežinia kaip atrinkti ar parinkti ir, žinoma, niekaip viešai nesusaistyti – nei piliečių pasitikėjimo mandatais, nei politinio pasitikėjimo sutartimis.
Aišku tik viena, tai daro tikrai ne kultūros ministrą „delegavusios“ politinės partijos atstovai. Beje, šiame kontekste Tautos prisikėlimo partijos lyderis Arūnas Valinskas primena iškilų Rusijos politiką Vladimirą Žirinovskį. Anas irgi prieš Kremlių loja, bet nurodymus vykdo.
Ir pats ministras A. Gelūnas savęs nelaiko vien partijos politinės valios vykdytoju. „Siekiant valstybės kultūros politikos prioritetų įgyvendinimo, labai svarbi tiek parlamentinių partijų, tiek ir Vyriausybės, tiek ir prezidento institucijos parama. Šiuo metu galėčiau pasidžiaugti konstruktyviu bendradarbiavimu ir diskusijomis su visomis išvardytomis institucijomis, tarp jų ir Tautos prisikėlimo partija“, – sakė jis „Balsas.lt savaitei“.
Kultūra – kaip supuvusi virvė?
Kadangi kultūros ministrui savus (ar svetimus?) planus įgyvendinti laiko liko mažiau nei mažai, stumiant Menų tarybą nuspręsta pasielgi ryžtingiau, nei pasielgė Aleksandras Makedonietis Gordijuje, kuriame būta neišnarpliojamo mazgo. Pastarasis vienu kirčiu perkirto virvę, kurios jam neužteko kantrybės atmazgyti. Ogi A. Gelūnas ir kompanija nusprendė ne virvę, o visą Lietuvos kultūros valdymo ir projektų finansavimo sistemą perkirsti.
Vadinamosios reformos esmė paprasta – reikia, kad visi kultūros projektams skiriami mokesčių mokėtojų pinigėliai, išskyrus asignuojamus statyboms ir kino pramonei, būtų sudėti į vieną skrynią. Ant tos skrynios, nuo 2012 metų sausio 1 dienos reikia pasodinti pilietį A. Gelūną, o aplink ją sustatyti dešimtį asmenų, atsijotų daugiapakope atrankos sistema, prieš tai atsižvelgus į „argumentuotą rekomendaciją dėl kandidato tinkamo išsilavinimo, intelekto, asmeninių ir moralinių savybių, dalykinės reputacijos ir kompetencijos“.
Kas ir kaip tikrins pretendentų intelekto koeficientą, asmenines ir moralines savybes – paslaptis. Galų gale tai ir nesvarbu, juk visa Menų taryba kuriama tik tam, kad „kultūros ministro nustatyta tvarka“ administruotų biudžeto lėšas, tarp jų – Europos Sąjungos ir kitas, skirtas kultūrai ir menams remti, bei „teiktų pasiūlymus kultūros ministrui dėl valstybės biudžeto lėšų administravimo tobulinimo“.
Apie menus – nieko. Užtai apie „ministro nustatytas tvarkas“ ir pinigus – į valias. Atkreiptinas dėmesys, kad toje „skrynioje“ per metus turėtų susikaupti koks 100 mln. litų (iš Kultūros rėmimo fondo, tęstinių festivalių programos, stipendijų, paramos knygų leidybai, premijų ir t. t.). Ir visa tai atsidurtų vieno žmogaus rankose, nes jei Menų tarybos afera kada nors bus palaiminta Seime, visos iki šiol galiojusios tvarkos – įstatymai, nutarimai ir įsakymai, susiję su kultūros finansavimu, neteks galios. O kol bus sukurtos, suderintos, priimtos ir patvirtintos naujos – praeis nemažai laiko. Vadinasi, dailininko-grafiko kvalifikaciją turintis ministras turės erdvės improvizuoti.
Ir kas tokiu atveju galėtų paneigti galimybę, kad skulptūras „Krantinės arka“ ir „Puskalnis“ prisiminsime kaip kultūros aukso amžiaus ženklus, nes kultūrai bus likusi tik supuvusi virvė?
Kur skuba ministras?
Nepaisydamas to, kad pralaimėtas pirmasis raundas kovoje, kurios prizas – galimybė bent metus pabūti multimilijonieriumi, A. Gelūnas lyg pašėlęs mustangas puola įgyvendinti politinių krikštamočių Simono Daukanto aikštėje nurodymus. Kadangi naujajai Menų tarybai bus reikalingos patalpos, stalai, kompiuteriai ir, žinoma, etatai, ministro pirmininko tarnybai jau pateiktas Vyriausybės nutarimo projektas „Dėl Lietuvos kultūros darbuotojų tobulinimosi centro likvidavimo“.
Taigi 20 etatų tarsi surasta. Tiesa, gal ir nelabai „riebių“, tačiau slaptosioms žmonoms ir vaikams trejetukininkams bus kaip tik.
Nepasako tik ponas kultūros ministras, kur kvalifikaciją kels Pagramančio, Marcinkonių ar Aleksandravėlės kultūros darbuotojai. Sekdami ministerijos pavyzdžiu, pirks paslaugas iš kompanijos „Ernst&Young“? Už 900 litų gaunamų „į rankas“? Juokaujate, ministre...
Prezidentūra ir kultūra
Naujausioje Lietuvos istorijoje tai ne pirmas kartas, kai per kultūrą į vidaus politikos formavimą ir vykdymą kišasi prezidentūra. Taip kenkiama ir prezidento įvaizdžiui, ir Vyriausybės darbui. Taip visuomenės sąmonėje ištrinamas vienas pamatinių demokratijos principų – valdžių atskyrimas. Taip politikų paskyrimai permetami iš politinio į biurokratinį lygmenį, kur svarbios ne idėjos ir ideologijos, o kuo ilgesnės pinigų dalijimo saviems perspektyvos.
Buvo išrastas net specialus tautinis terminas „prezidentūrėlės“. Tai tokios vietos Simono Daukanto aikštėje esančiuose rūmuose, kur valstybės pareigūnai ir politikai „dreba vis prie kitų durų“.
Pirmasis „prezidentūrėlinis“ projektas – ministras Arūnas Bėkšta, „atsitiktinai“ vieną 1999-ųjų vasaros rytą ėjęs prezidentūros koridoriais, kuriuose kaip tik buvo ieškomas laikinasis rūmų Basanavičiaus 5, šeimininkas. Tas, kurio tikėjosi Seimas, premjeras ir visuomenė, tiesiog nebuvo informuotas. Štai taip nurodytu adresu įsikūrė Arūnas I.
Praėjus 11 metų istorija pasikartojo. Kas ir ką siūlė viena valdančiųjų partijų – niekas netiko. Štai jums ir Arūnas II. Įdomu, kad ir pirmojo ir antrojo Arūnų politiniais „krikštatėviais“ buvo vienoje visuomeninėje organizacijoje bendradarbiavę pilietis Darius Kuolys ir pilietė V. Būdienė. Bet tai, matyt, tik sutapimas.
Praėjo lygiai metai, kai A. Gelūnas tapo kultūros ministru. Šimto dienų terminas pasibaigė jau seniai. Tie, kurie prieš metus įtikinėjo save, jog pavargo nuo buvusio ministro Remigijaus Vilkaičio lyrizmo, šiandien gali tapti ciniškos aferos liudininkais, kai kultūra, ištiesusi rankas, netruks ištiesti ir kojas.
Užtat Menų taryba kada nors atsiras. V. Būdienė „Balsas.lt savaitei“ patvirtino: „Menų tarybą numatyta steigti pagal prezidentės teiktas kultūros politikos gaires, kurias nutarimu patvirtino Seimas. Taip rekomendavo ir Valstybės kontrolė. Tai tik laiko ir modelio klausimas.“
Tik faktai:
„Šiuo metu kultūra ir menas, taip pat su kultūra susiję ekonomikos, socialinės sanglaudos, darnios aplinkos aspektai, nėra valstybės politikos prioritetinė sritis. Tai rodo kultūros finansavimas valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšomis, menkas kultūros vaidmuo įgyvendinant įvairius sektorius vienijančias iniciatyvas. Institucijos nepakankamai bendradarbiauja plėtodamos kultūrinį švietimą, kūrybines industrijas, kurdamos darnią aplinką, didindamos socialinę sanglaudą. Kultūros politika yra atskirta ir nuo kitų sričių“.
