„Kai man buvo 18, įsidarbinau Savanorių prospekte Vilniuje esančioje parduotuvėje „Rimi“. Įsidarbinau lengvai, ten didelių žinių ar pasiruošimo nereikėjo. Nutariau dirbti būtent tai, nes tokį darbą galima rasti lengvai ir greitai, o to man ir reikėjo. Tai buvo pirmasis mano darbas“, – pradėjo pasakojimą Elena.
Nuolatinė įtampa
Mergina sako, kad apmokymas vyksta greitai – vieną-dvi dienas, ir jau pradedi dirbti. Todėl klaidų, kalba Elena, pasitaiko daug.
„Jeigu ką nors blogai įmuši, kaskart reikia kviesti apsaugą, apsauginis eidavo prie manęs apie 20 kartų per dieną. Nuolatos jausdavau stresą – ypač su nerimu laukdavau darbo pabaigos, kai skaičiuodavo kasos pinigus. Jeigu trūkdavo pinigų, sumokėti reikėdavo iš savų, o jeigu pinigų būdavo per daug, gaudavome nedideles baudas – apie 10 litų.
Kadangi dirbdavome daug valandų – nuo 7 iki 11 val. – darbas buvo įtemptas ir greitas, pinigų kupiūros imdavo maišytis, klaidų būdavo. Tada reikėdavo skambinti mamai ir vis prašyti, kad atneštų į parduotuvę penkis litus, nes kasoje jų pritrūko“, – nerimastingus laikus prisiminė vilnietė.
Elena pasakojo, kad kasininkės darbas reikalauja didelio kruopštumo, o sunkiausia yra tai, kad reikia dirbti labai greitai, o kur dar ta įtampa, kai žinai, kad už klaidas tave nubaus.
Pykčiai su klientais ir kolegėmis
Portalo tv3.lt pašnekovė yra linksmo ir ekspresyvaus charakterio, todėl dažniausiai su klientai sutardavo gerai – kartu ir pasijuokdavo, tačiau būdavo ir tokių, kurie apšaukdavo ar net apmėtydavo prekėmis.
„Aš dirbdavau paskutinėse kasose, kur būdavo daugiausiai žmonių. Kai dar buvau mokinė, tai žmonės reaguodavo kritiškiau, patys skaičiuodavo pinigus, šalia manęs būtinai tikrindavo čekį. Kartą vienai moteriai įmušiau brangesnę bandelę, ji jau sumokėjo pinigus, ir tada pamatė klaidą. Nežinojau, ką daryti, viskas įvyko taip greitai, o ji supykusi sviedė tą bandelę į mane.
Tad jeigu ką nors ne taip įmušdavau, žmonės apšaukdavo, nors aš visą laiką labai jų atsiprašydavau, linksmai apžaisdavau, bet žmonės savo pinigais labai rūpinasi ir sunkiai atleidžia klaidas“, – pasakojo parduotuvės kasoje dirbusi mergina.
Dar vienas nemalonus darbo momentas – tai parduotuvės senbuvės kasininkės, pusamžės moterys.
„Tos moterys yra reto šlykštumo: jos varinėja žmones, yra nemandagios ir grubios. Prie nemalonios atmosferos prisideda ir tas griežtas režimas: iš kasos išeiti parūkyti gali tik pranešęs informacijai, kaip ir išeiti į tualetą. Tas suvaržymas tikrai daro savo“, – kalba Elena.
Nelaimingi žmonės
Kadangi mergina kasoje dirbo tik mėnesį, jos nusiteikimas buvo kitas – ji žinojo, kad tai laikina ir per daug neėmė visko į širdį. Kelis dešimtmečius ten dirbantys žmonės atrodė kitaip:
„Žmonės kasoje tikrai nelaimingi: tu jauti labai daug streso ir dar žinai, kad tai nėra tai, ką norėtum dirbti, o ir pinigų nelabai daug gauni. Na, tuomet (prieš aštuonerius metus – red.) gaudavau 800 litų, o už šventinę dieną mokėdavo dvigubai, tai dar nebuvo taip blogai.
Visgi tokiame darbe telieka tikėtis ir svajoti, kad tai tik etapas. Aš ten dirbau su drauge, tai mes tą kasdienybę stengdavomės daryti linksmesne – pavyzdžiui, skambindavome viena kitai iš kasų, nors ir nelabai taip buvo galima.
Visgi, jei tame darbe dirbi penkerius metus ir daugiau, yra sunkiau, gali jausti nuolatinę nepagarbą iš klientų. Kartą aš irgi, pamačiusi savo draugą, bėgau slėptis, nes nenorėjau, kad pamatytų kaip kasininkę. Nežinau, kodėl yra ta gėda, čia reiktų keisti visuomenės požiūrį“, -kalbėjo Elena.
Linksmi nutikimai
Visgi mergina sako, kad, jeigu gyvenime susidėliotų tokia situacija, kad tokį darbą reikėtų vėl dirbti, ji sutiktų, nes iš darbo „Rimi“ prisimena ir labai juokingų, mielų nutikimų:
„Kartą senukas pirko tris kilogramus bulvių, o aš jam netyčia įmušiau anakardžių riešutų kainą. Tuomet kasa išmetė, kad jam tai 100 litų kainuoja. Senukas griebėsi už širdies, o aš sakiau „ponas, nusiraminkit, viskas gerai, ne tą kainą įmušiau“. Buvo tikrai linksma situacija.
Kitą kartą moteris pirko žuvį ir ji atgijo prie manęs. Moteris ėmė su kumščiu daužyti tą žuvį, o aš, būdama vegetarė, jai šaukiau: „nedaužykit žuvies!“.
Dar vienas smagus nutikimas, kuomet grupė jaunuolių pirko prezervatyvų – aš kažką pajuokavau, ir jie man 10 litų arbatos paliko. Nors pinigų mes imti negalime, bet kasoje jų per daug būti taip pat negali, tai aš juos sau ir pasilikau“, – linksmas istorijas žėrė mergina.
Elena sako, kad į ją pasižiūrėjus kasoje atrodydavo, kad esi teatre – emocionali ir ekspresyvi mergina traukdavo akį. Kadangi ji ir labai linksma, Elena prisimena, kad paskui su kai kuriais pirkėjais ir susidraugaudavo. Mergina net į kelis pasimatymus buvo nuėjusi – vaikinai palikdavo numerius ir kviesdavo susitikti.
„Atrodo, kad labai sunku tame darbe, bet kai su klientais ir pasikalbi, ir nusišypsai, jie visiškai kitaip į tave reaguoja ir net specialiai pas tave grįžta į kasą, kad pabendrautų“, – prisimena mergina.
Skirtumas tarp kasininkės ir prostitutės
Vilnietis Andrius (pavardė redakcijai žinoma – red.) apie dvejus metus dirbo viename judriame knygyne. Krizės laikotarpiu, kai darbą susirasti buvo gana sunku, jaunas vyras ilgai nedvejojęs pasirinko knygyną, nes knygos visuomet buvo jo silpnybė.
„Knygyno pliusas yra tas, kad nereikia sėdėti kasoje po 12 valandų. Pasikeičiant su kolegomis, galima paįvairinti savo darbo dieną. Visgi knygyno, kaip ir visų pamaininių darbų, minusas yra tas, kad tu ten praleidi daug monotoniško laiko. Dvylikos valandų darbas bet kurį paverčia robotu. Dažnai tai nėra efektyvus tavo sumanaus darbo, o tiesiog pigios darbo jėgos išnaudojimas“, – niūriai pasakoja Andrius.
„Nesakau, kad visi kasoje dirbantys žmonės yra moraliai degradavę, tačiau, jeigu lyginsime tarp tų prostitučių, kurios dirba savo darbą ir parduoda kūną bei kasos darbuotojų, kurie dirba savo darbą ir parduoda savo nerealizuotas svajones gyvenime, skirtumo didelio nerasi.
Kodėl yra nemoralu parduoti kūną, tačiau moralu gyventi iš 300 eurų atlyginimo? Prostitutė nieko nevagia, nieko neišnaudoja, nieko neapgauna. Prekybos kūnu ir moralės klausimas yra kultūrinio ypatumo reikalas. Arabų kultūroje moterims draudžiama dirbti, tai yra nemoralu. Pas mus nemoralu yra moteriai parduoti kūną, bet „vergauti“ kasoje yra garbinga. Ar toks darbas yra pats geriausias pasaulyje? Ne, taip nemanau. Ar tai gali būti moterų karjeros siekiamybė? Gal ir ne, bet ir nematau kuo tie žmonės yra amoralesni už kitus sunkų fizinį darbą dirbančius asmenis“, – įžvalgomis dalinasi Andrius.
Nemaloni akistata
Vyras prisimena, kad kartą, išvydęs jį dirbantį prie kasos, buvęs klasės draugas gerokai pasimetė:
„Tu čia dirbi?!“ – klausė jis manęs. „Na, taip, aš čia dirbu – 17 litų 58 centai, ar maišelio reikės?“ – šypsaisi, ir supranti, kad kaip bežiūrėtum į šitą darbą, mėgsti tu jį ar ne, tai yra mažai apmokamas ir neprestižinis, visuomenėje pagarbos neturintis, užsiėmimas.
Personalo vadas per mokymus atvirai yra sakęs, kad „kada nors susirasite geresnį darbą, pasidarysite karjerą“. Todėl ir požiūris į tokius darbus ir tokius darbuotojus yra kaip į „laikiną vietą“ ar studentų studijų darbus“, – pasakojo vyras.
50 litų premija
Andrius teigia, kad, nors daugelis liberalių pažiūrų ekspertų ir savo darbo profesionalų bus įsitikinę, kad „tinginiai darbuotojai, todėl juos reikia pajudinti ar iškeikti“, jam, kaip dirbusiam panašų darbą, liežuvis taip neapsiverčia sakyti.
„Pernelyg gerai žinau, kad „nedirbama“ dažniausiai ne todėl, kad darbuotojai yra tinginiai, o todėl, kad įmonėse procesai yra blogai sureguliuoti, „optimizuoti“ ir „minimizuoti“.
Reiktų dar atkreipti dėmesį, kad atlyginimas nemotyvuoja. Krizės laikotarpiu, žinau, kad vienoje didelėje įmonėje buvo įvestas „motyvacinis planas“ – geriausia ketvirčio pardavėjų komanda turėjo gauti prizą. 50 litų. Gerai, jeigu mėgstate juodąjį humorą“, – sakė jis.
