„Augau daugiavaikėje šeimoje ir visi mano poreikiai nebūdavo patenkinti. Kadangi būdavo nepriteklius, dar vaikystėje nusprendžiau, kad dirbsiu tai, ką noriu, dirbsiu daug ir turėsiu, ko norėsiu“, – kalbėjo Renata.
Dar baigdama 12 klasių mergina pastojo, tad, pagimdžiusi vaikelį, po metų ėmė ieškotis darbo. Taip ji įsidarbino parduotuvėje kasininke.
„Iki“ parduotuvėje dirbau trejus metus. Pati pradžia buvo pieno skyriuje, vėliau išmokau dirbti ir duonos, ir mėsos skyriuje – labai stengiausi, nes norėjau dirbti informacijos skyriuje. Po trijų mėnesių ten ir dirbau. Informacijos skyriuje reikėjo rašyti ranka etiketes, plakatus, o man menai visada prie širdies buvo, tai bent jau taip save realizuoti galėjau“, – kalbėjo Renata.
Vėliau jauna mergina ėmė ieškoti ir geriau apmokamo, ir širdžiai mielesnio darbo: dirbo ir padavėja, ir netgi apsaugoje.
„Turėjau pažįstamą, kur man pasiūlė dirbti apsaugoje, o man toks nuobodus tai buvo darbas – vien iš nuobodulio ėjau ieškoti kito. Nors vis tiek išsilaikiau kursus, kad galėčiau šautuvą įsigyti – ta patirtis buvo įdomi“, – pasakoja Renata.
Pirmas verslas sėkme nežibėjo
Po to moteris įsidarbino pyragų parduotuvėje, o vėliau nutarė su drauge atsidaryti savo rūbų parduotuvę, tačiau verslas kaip iš pypkės nėjo.
„Ten buvo pati pradžia, gal nelabai domėjomės: ir prekes įsigijome netikslingai, ir vietą pasirinkome netikslingai. Pusmetį tas verslas buvo, bet tada nusprendėme jo nebetęsti. Kai su ta drauge išsiskyrėme, aš labai džiaugiausi“, – pasakoja Renata. Tą pačią dieną ji nuėjo į Darbo biržą ir rado darbo skelbimą floristei, kas jai atvėrė kito pasaulio duris.
„Nuėjau į darbo pokalbį, ten manęs paprašė pabandyti padirbėti, pakomponuoti. Man labai pakito, bet mergaitė, kur dirbo su manimi ir taip pat pretendavo į tą vietą, buvo jau čiupinėjusi tos duonos, dar floristės kursus baigus. Tai ėjau namo nukabinus nosį… Bet kitą rytą man paskambino ir pasakė, jog priėmė į darbą. Mat tą dieną, kai dirbome, aš bendravau su šeimininke, o ana mergaitė tylėjo, tad šeimininkė ir pasakė, kad parduotuvėje svarbiausia bendrauti mokėti, o dirbti galima išmokti“,– sako moteris.
Rado savo sritį
Renata labai nudžiugo ir ėmė su entuziazmu darbuotis – moteris iškart suprato, kad floristika yra jos sritis, ir čia ji nori realizuotis.
Ilgainiui moteriai reikėjo pakeisti darbą, nes šeimininkė, pasirodo, buvo alergiška gėlėms ir nutarė uždaryti parduotuvę. Nors ji Renatai ir siūlė tęsti verslą, tačiau moteris dar nepasitikėjo savo jėgomis.
„Perėjau dirbti į kitą gėlyną, ten jau atsiskleidžiau visus savo talentus, mane labai palaikė ir savininkė, ir kolektyvas“, – kalba Renata.
Šilutiškė pasakoja, kad dirbdama gėlyne buvo įstojusi ir mokytis finansų. Nors po to jai atrodė, kad ne tą sritį pasirinko, tačiau nutarė mokslus baigti. Tada Renata pastojo ir išeidama dekretinių atostogų sugalvojo, kad nori turėti savo gėlyną.
Parašė verslo planą
Rašydami diplominį darbą, Renata, pasikonsultavusi su specialiste, pasirašė verslo planą, kurį patvirtino „Invega“ – įmonė, teikianti garantijas smulkiam ir vidutiniam verslui. Taip, pasiskolinusi 50 tūkst. litų (14,5 tūkst. eurų – red.), ji su vyru atidarė gėlių saloną.
„Verslo planą rašiausi trejais būdais – pesimistiniu, vidutiniu ir optimistiniu. Galiu pasakyt, kad minuso nebuvo net nuo pačių pirmų mėnesių, antrus metus pradėjome dirbti su vidutiniu verslo plano varaintu , o dabar , įpusėjus tretiesiems metams, jau einame link optimistinio plano“, – džiaugėsi Renata.
Dabar ji kartu su vyru, dar įdarbinusi dvi darbuotojas, džiaugėsi gėlių salonu Šilutėje „Meilenė“, užsiima floristika, puošia įvairias vietas pobūviams, vestuvėms ir pan.
Renata sako, kad visą šį laiką jai labiausiai padėjo mylintis žmogus – vyras šalia, nuolat ja tikėjęs ir skatinęs eiti į priekį.
„Labiausiai mane palaikė vyras, nors draugai ir artimieji taip pat sakydavo, kad aš galiu ir man tai tinka. Aš sakau, kad žmogus turi turėti ugnelę, užsidegimą: kad pats tiki tuo, ką darai, tai ir kiti patiki. Tad šiuo metu turiu ne tik darbą, bet ir hobį bei malonumą – kiekvieną dieną einu į darbą su šypsena“, – šypsosi Renata.
Ašaros dėl šeimos
Aišku, moteris pripažįsta, kad darbe būna visko – ir darbo iki išnaktų, ir ašarų, tačiau ji nė minutės nesudvejojusi, kad tai yra tai, ką ji turi daryti.
„Pamenu parduotuvėje praleistas naktis su maniežu bei čiužiniu ant žemės. Iki išnaktų tvarkydavomės, dėliodavom prekes, statėm, konstravom patalpas. Vėliau teko daug dirbti, vyras daug padėjo. Pamenu kaip verkiau, kai grįžus namo radau vėl miegančius vaikus... Sakiau nei nepamatysiu, kaip vaikai užaugs, o visa tai dėl jų darau. Sesuo ramino, kad ji sėdi namuose su vaikais ir mažiau praleidžia laiko nei aš su savais, nes grįžusi visą vakarą leidžiu tik su šeima, šuniukais žaisdavom iki suvaikėjimo. Nors buvo laikas, kai mažajai labiau reikėjo močiutės, šiuo metu iš darželio dažniausiai einame susikabinusios už rankų mudvi. O jeigu tenka man vesti į darželį, tai nešu ant rankų, ne todėl, kad ji nenorėtų eiti, o todėl, kad man gera ją glausti prie savęs.
Mano vyresnėlei jau dvylika metų. Daug padeda, gerai mokosi, mažosios autoritetas yra. Vis raginu mokytis ir siekti svajonės, bei nekartoti mano klaidų“,– dalinasi Renata.
Laimingiausias žmogus
Dabar moteris sako einanti į darbą, kada norinti, pavyzdžiui, nuo ryto iki penkių vakaro, o savaitgaliais yra daugiau darbo, tada su vaikučiais būna tėtis.
„Šeima dabar dėl verslo nenukenčia: dabar ir laiko sau daugiau, ir pramogoms, ir finansinė padėtis mūsų geresnė, jau ir paskolą visa baigiam atiduoti
Šiuo metu esu laimingiausias žmogus pasaulyje ir galiu pasakyti, kad svajonės pildosi, reikia tik nenustoti svajoti ir eiti svajonės keliu. Nebijoti suklupti, nes tik suklupus, galima suprasti, kaip gera atsistoti ir eiti pirmyn. Norint būti laimingam, tereikia svajonės ir užsidegimo jos siekti. Ir, aišku, mylimo žmogaus šalia “, – sako Renata, jau trečius metus veikiančio gėlių salono savininkė.
