Seimo stenogramos – raiškus šalies politinio gyvenimo veidrodis. Naujausioji „Snoro“ banko istorija – ne išimtis. Banko likvidavimą nulėmęs lapkričio 17 dienos rytinis posėdis atskleidė dramatiškas „Snoro“ skandinimo detales, valdančiųjų negarbę, gal net klastą. Pažvelkime į šio posėdžio stenogramą, tai akivaizdus valdžios klaidų, jei nepasakyti stipriau, dokumentas.
2011 m. lapkričio 17 dieną 10 val. ryto Seimo pirmininkė Irena Degutienė nustebino Seimo narius, pranešusi, kad „yra siūlymas išklausyti informaciją apie akcinės bendrovės banko „Snoras“ padėtį. Tačiau klausimų užduoti negalima. Po to Vyriausybės teikiami septyni įstatymų projektai, kurie yra būtini tam, kad procesas būtų operatyvus ir kad iki pirmadienio visos operacijos, kurios šiandien yra sustabdytos banke „Snoras“, galėtų būti atnaujintos“.
Deja, pirmininkė apsiriko dėl greito „visų operacijų atnaujinimo“, o labiausiai nustebino uždraudusi Seimo nariams užduoti klausimus dėl „Snoro“ griūties.
Diskutuodama dėl darbotvarkės Seimo narė L. Graužinienė pastebėjo, kad „tarptautinės kompanijos „Ernst & Young“ išvada dėl banko „Snoras“ yra teigiama“. O Seimo narys Ž.Šilgalis priminė, kad „dar vakar... Lietuvos banko valdybos pirmininkas... labai aiškiai pasakė, kad tai yra tik gandas... viskas yra patikrinta, viskas yra labai aišku... jeigu mes negalime užduoti nė vieno klausimo, tai yra netinkamas požiūris, nes neatsakius į klausimus bus sudėtinga kalbėti ir apie pateikimus“. Matyt, sudėtingai gyvenantis Seimo narys A.Čaplikas pasiūlė „supaprastinti gyvenimą“ – negaišti laiko klausimams. Seimo narys K.Daukšys tuojau pat ironizavo: „siūlau dar labiau supaprastinti. Dabar iš pat ryto priimti visus įstatymus, kurių niekas neskaitė. Tai bus pats geriausias atsakas, ką šitas Seimas veikia Lietuvoje“.
Kaip galima ypatinga sparta priimti niekieno neskaitytus įstatymus? Taip demokratinėse valstybėse nedaroma.
Ar Lietuvos banko valdybos pirmininkas V. Vasiliauskas savo 8 minučių pranešime pateikė kokius nors faktus ir skaičius, pateisinančius „Snoro“ paskandinimą? Deja, jokių, tik pigią beletristiką apie tai, kad „Būtinybę priimti tokį sprendimą nulėmė ilgalaikė banko veiklos tendencijų stebėsena“. „Įvertinę gresiančią banko likvidumo problemą... mes turėjome imtis veiksmų“. „Įvertinę... tam tikrus faktus, mes taip pat kreipėmės į teisėsaugos institucijas ir, kiek aš žinau, ten yra pradėti ikiteisminiai tyrimai... Jeigu mes nebūtume nieko darę, ta problema būtų tiktai didėjusi... Galiu tik pasakyti, kad šiandien indėliai tikrai saugesni nei buvo vakar“.
„Kalbant apie laikiną administratorių, tai mane informavo, kad per 24 valandas bus iš dalies atnaujinta banko veikla. Šiuo metu baigiamos skaičiuoti visos lėšos, kurios reikalingos likvidžiai banko veiklai. Yra, kaip sakyti, pinigų tame banke ir ribotos operacijos bus leidžiamos... Banko valdyba, be jokios abejonės, rinksis bet kada, kada reikės, mes atitinkamai priimsime sprendimus, kaip po truputį atnaujinti banko veiklą. Siūlomas modelis iš tikrųjų yra susijęs su pažiūrėjimu, kas yra, kas iš tikrųjų vyksta“.
Trumpiau tariant, „Snoras“ paskandintas dėl visiškai subjektyvių marazmų: neįvardytų likvidumo problemų; „neviešinamos“ informacijos ir „tam tikrų“ faktų. Skandalingas yra V.Vasiliausko „šedevras“: „yra, kaip sakyti, pinigų tame banke“ arba „siūlomas modelis iš tikrųjų yra susijęs su pažiūrėjimu, kas yra, kas iš tikrųjų vyksta“. Taigi, gyvą ir gyvybingą organizmą, geriausią Lietuvoje „Snoro“ banką (tai tarptautinis įvertinimas) nuspręsta skandinti – netgi žinant, kad „pinigų tame banke yra“ (ir ko gero pakankamai), taip pat neturint supratimo, kas tame banke „iš tikrųjų vyksta“. Tokius dalykus žiniasklaida dažniausiai vadina „beprotiška avantiūra“. Įdomu, kaip ją įvardijo, prieš ją pradėdami valdžios moterys ir vyrai?
Finansų ministrė Ingrida Šimonytė savo paaiškinime pripažino, kad pagrindai, dėl kurių teko priimti sprendimą „perimti AB banko „Snoras“ akcijas visuomenės poreikiams“, „turi nemažai konfidencialios informacijos, prieinamos labiausiai bankų priežiūros tarnyboms, tačiau Vyriausybei pristatyta inspektavimo ataskaita".
Vyriausybei, pasirodo, jos užteko, „vienbalsiai pritarti šiam sprendimui“. Pripažinusi, kad tai yra „kraštutinė priemonė“, tačiau kitokia pagalba, pasirodo, „neturi būti teikiama bankui, apie kurį yra pagrindo manyti, jog jis turi mokumo problemų“. Vėlgi, pagrindas manyti dar nereiškia, kad taip iš tikrųjų yra, tačiau Seimo nariams ministrės manymas dėl banko mokumo, matyt, reiškė 100-procentinę tiesą. Ministrė pasigyrė, kad „turime labai patyrusį likvidatorių, kuris tikrai yra atlikęs daug darbų spręsdamas panašaus pobūdžio krizes kitose valstybėse“. Net jeigu tuo „tikrai“ patikėtume, vien jau astronominio likvidatoriaus atlyginimo pasiėmimas „nulaužiant“ banko sistemą, vis dėlto verčia suabejoti šiuo geriausiu pasaulio likvidatoriumi.
„Kas turėtų būti padaryta toliau?“ – klausė pati savęs ministrė. Deja, aiškindama tolesnius žingsnius, ji aiškiai pasiklydo. Anot jos, apdraustų iki 100 tūkst. eurų sumų grąžinimui „reikia visais būdais užkirsti kelią“, nes tai pažeistų mokesčių mokėtojų interesus... Pasak I.Šimonytės, yra būdas, „išbandytas kitose pasaulio ir Europos valstybėse “, „kaip atskirti nuo banko sveikąją dalį, iš jos suformuoti sveiką, gyvybingą banką... tokiu būdu suteikti naują kvėpavimą, galimybę dirbti“.
Kaip žinome, šis planas greitai sužlugo. Dar vienas ministrės apsiskaičiavimas: „paskelbus bankui moratoriumą, iš tikrųjų mes turime tiksintį laikrodį – maždaug pusantro mėnesio, per kurį visi darbai turėtų būti atlikti“. Praėjo pustrečio mėnesio, o nei darbų pabaigos, nei aiškumo, kodėl iš viso tie darbai buvo pradėti, taip ir nėra.
Pristatę naujųjų su „Snoro“ banku susietų įstatymų paketą, ministrė ir banko pirmininkas pagaliau sutiko atsakyti į Seimo narių klausimus. Seimo narių garbei reikia pasakyti, kad kai kurie iš jų nebuvo pasyvūs šios įtartinos istorijos stebėtojai. Pirmiausia, Seimo narė L.Graužinienė paprašė pakviesti „Snoro“ administratorių, kad jis patvirtintų arba paneigtų informaciją, kad bankas yra mokus. V.Vasiliauskas vietoje atsakymo ėmėsi lementi, kad „situacija nėra ordinarinė, stresas yra visiems, tarp jų, matyt, ir administratoriui“. Ką jis norėjo tuo pasakyti taip ir liko neaišku.
Seimo narys Ž. Šilgalis V.Vasiliausko paklausė konkrečiau: „Lapkričio 15 d. oficialiu pranešimu teigėte, kad visas bankinis sektorius patikrintas, nėra pagrindo nerimauti. Lapkričio 16 d. ryte taip pat, kad viskas gerai... lapkričio 16 d. po pietų atsiranda šitas veiksmas...“. V.Vasiliauskas painiodamasis aiškino, kad pagrindo nerimui nebuvo vertinant visą bankų sistemą, o „šitas veiksmas“ buvo priimtas paaiškėjus, kad per dvi dienas „Snoras“ iš Lietuvos banke turimų atsargų pasiėmė 206 mln. litų. „Likvidumo problemos galėjo būti akivaizdžios. Tam ir reikėjo to skubaus sprendimo“. Tas sprendimas - banko nacionalizavimas. Ar ne per menkas pretekstas – 200 mln. paimta savo pinigų suma aštuonių milijardų vertės bankui?
Beje, Seimo narys A.Šedžius iš viso suabejojo „skubaus sprendimo“ būtinumu: „banko valdybos pirmininkui pasirodė, kad dingo milijardas. Jis to negali patvirtinti, jis sako: gali būti... suskaičiavo, kad bankui gresia nemokumas, tuo tarpu šiandien laikinasis administratorius išplatino pareiškimą, kad bankas yra mokus. Ar mes galime vadovautis gandais? Jeigu atsitiks taip, kad išaiškės, kad joks milijardas niekur nedingo, kad bankas mokus... tai ką mes darome? Vidury baltos dienos priimame įstatymus, kuriais atimame iš žmonių verslą. Ką mes paskui pasakysime, kaip mes tada atrodysime tarptautinėje arenoje investuotojų atžvilgiu?“
Seimo narė B. Vėsaitė pasidomėjo, kaip taip operatyviai buvo surastas administratorius iš užsienio. V.Vasiliauskas patikino, kad „tai yra 20–25 žmonių komanda ir su visu bankui priklausančiu turtu bus elgiamasi, kaip elgtųsi geriausias šeimininkas“. Paaiškėjus, kad toji komanda griebia „Snoro“ pinigus dešimtimis milijonų, V.Vasiliausko žodžiai apie jų „šeimininkišką“ elgesį „Snore“ įgauna gana koktų skambesį. Atsakydamas į kitą klausimą, banko pirmininkas nusikalbėjo iki to, kad administratoriaus atlyginimas, „kiek jis pamena“ yra mažesnis nei gaudavo buvę banko vadovai.
Seimo narys V.Mazuronis pastebėjo, kad įtarimai dėl banko nemokumo yra „daugiau mažiau subjektyvūs“ ir teiravosi, ar yra kokia nors riba, „po kurios jau reikia imtis ir griežčiausio žingsnio, kuris iš esmės šitą banką, sakykime tiesiai, sunaikina?“ V.Vasiliauskas gynėsi, kad „yra nustatyti kriterijai... kurių kiekvienas bankas turi laikytis. Tai yra objektyvu. Be abejo, vertinimas kaip priežiūros institucijos yra subjektyvus...“ Taigi aišku, kad nieko neaišku.
Atsakydama į Seimo nario K.Masiulio klausimą ministrė prasitarė, kad „Vyriausybė nori išvengti banko bankroto, kurio atveju reikėtų tuoj pat išmokėti visas šitas sumas... tuo tarpu atskyrus nuo banko sveikąją dalį ir sukūrus tą banką, kuris galėtų toliau funkcionuoti kaip geras bankas“. Beje, toks bankas įrašytas Bankų įstatymo pataisoje, ją Seimas tądien ir priėmė. Joje veidmainiškai rašoma, kad „administruojamo banko turto... ir įsipareigojimų perdavimas kitam bankui leistų išlaikyti indėlininkų pasitikėjimą bankų sistemos stabilumu... apsaugoti viešuosius interesus, o administruojamo banko likvidavimas dėl bankroto... neapsaugotų šių interesų“. Tolimesnė įvykiai parodė, kad „geras“ bankas nebuvo įsteigtas, o „Snoras“ likviduotas kaip tik dėl bankroto.
Kokias išvadas galima būtų daryti perskaičius šio nelaimingo posėdžio stenogramą? Deja, ji tik patvirtina valstybės valdymo chaosą, sąmoningą valstybės įvaizdžio mindymą, valstybinės perspektyvos neturėjimą. Vien susipykimas su „Snoro“ obligacijų turėtojais, bendra jų obligacijų vertė, sakoma, apie 200 mln. litų ir kurių valdžia vis dar nenori grąžinti, nieko gero nežada. Net keista, kad suradusi beveik 4 mlrd. litų „Snoro“ indėliams grąžinti, valstybė dėl dvidešimtadalio tos sumos pasirengusi nuožmiam mūšiui su tauta. Lieka tikėtis, kad tokios konfrontacijos pragaištingumą valdžia labai greitai supras.
Anatolijus Lapinskas
