Kaip ir reikėjo tikėtis, darbo grupės pasiūlymai senai aptarti, išdiskutuoti ir galima sakyti, nuvalkioti. Tiek žmonių praleido gausybę laiko, kad pasiūlytų panaikinti mažesnį PVM šildymui, įvesti „Sodros“ lubas, padidinti neapmokestinamąjį pajamų dydį ir – vaje, koks siurprizas – apmokestinti tai, kas dar neapmokestinta, pavyzdžiui palūkanas ir visas kitas investicijų pajamas. Pasiūlyta bazinę pensiją mokėti iš valstybės biudžeto – irgi jokia ne naujiena, apie tai svarstė kita, buvusio premjero sudaryta darbo grupė. Žmonių ausų nepasiekė darbo grupėje svarstyti „turbo“ pasiūlymai, pavyzdžiui, mokesčių tikslais išsiskyrusius žmones ir toliau laikyti šeima, vienu namų ūkiu. Mat gali būti, jog šeima išsiskyrė fiktyviai, kad sumažintų arba išvengtų nekilnojamojo turto mokesčio. Todėl jei jie po skyrybų gyvena viename name ar bute, lai moka mokesčius kartu. Nėra tokios nesąmonės, kurios negalėtų sugalvoti darbo grupė, sudaryta mokesčiams kurti, o ne juos naikinti.
Mokesčių darbo grupė tęs darbą. Ko tikėtis? Ogi nieko naujo, tik naujų mokesčių. Apmokestinti automobilius, apmokestinti kapitalo prieaugį, apmokestinti daugiau nekilnojamojo turto. Yra norinčių konkuruoti „išradingumu“, kuriant naujus mokesčius. Štai Nacionalinė sveikatos taryba siūlo apmokestinti nesveiką gyvenimo būdą – didesnes privalomojo sveikatos draudimo įmokas taikyti storuliams, rūkaliams ir girtuokliams. Į mokesčių „kūrėjų“ chorą netrunka įsijungti pamąstantys, kad ir narkomanija blogai, ir judėjimo trūkumas blogai. Tad kodėl gi lygybės ir teisingumo vardan, neapmokestinus ir jų? Tik nukreipk žmogaus kūrybiškumą klaidinga kryptimi, ir net patys protingiausi ims siūlyti naujus mokesčių objektus ir būdus, kaip atimti žmogaus pinigus.
O juk svarbiausia yra ne kaip atimti, o kaip padėti jam sukurti, kaip iškepti tą pyragą, kuriuo vėliau būtų galima dalintis. Kokie mokesčiai skatintų dirbti, uždirbti ir po to leistų taupyti ir vartoti? Toks klausimas darbo grupei nebuvo keliamas, tad nenuostabu, kad po ilgų diskusijų rezultatas tas pats – daugiau mokesčių. Jei būtų galvojama ne kaip atimti, o kaip padėti kurti, tai būtų siūlomi ne nauji mokesčiai ir ne jų bazės plėtimas, ne tarifo didinimas, o priešingai – neefektyvių, nuostolingų mokesčių naikinimas, kitų mokesčių mažinimas. “Biudžeto pajamų netekimas“ efektyvius mokesčius kuriančiai darbo grupei neturėtų būti joks vertinimo kriterijus ar pasiūlymų stabdys. Nes koks genijus pasakė, kad Lietuvos biudžetas turi būti tik tokio dydžio, koks jis yra dabar, o ne mažesnis? Ir kokie užuomaršos mokesčių specialistai užmiršo Lafero dėsnį, kuris teigia, jog mažinant mokesčius, biudžeto pajamos gali augti.
Jei mokesčių reformos kriterijus yra – kad tik biudžetas nenukentėtų – tokia reforma pasmerkta kelti mokesčius. Žmogui galų gale rūpi, kiek jam kainuoja valdžia, o ne kokiu būdu iš jo atimama dalis pajamų. Žinoma, geriau, kad mokesčius mokėti būtu paprasta, tačiau visų svarbiausia – kiek jų teks sumokėti. Galima ir pavargti prie sudėtingų taisyklių, jei jos leistų susimažinti mokesčių naštą, ar ne taip?
