Visą praėjusią savaitę Vyriausybė pykosi ir taikėsi, bet susitarė dėl 2012 metų biudžeto. Šią savaitę biudžetas pristatytas Seime. Dabar Seimo narių eilė tartis, pyktis, reikalauti, įtikinėti. Kadangi 2012 metai rinkimų metai, panašu, realių ir nelabai norų užteks į valias. 500 mln. litų Vyriausybė ketina skirti sumažintoms pensijoms atkurti. Pensininkai bene vieninteliai, kuriems į kišenes įkris daugiau pinigų.
Vyriausybė papildomų pajamų kitais metais tikisi surinkti iš valstybės valdomo turto ir „šešėlinės“ ekonomikos, taip pat apkarpiusi kai kurias investicijų programas.
Valstybės biudžeto pajamos su Europos Sąjungos lėšomis kitąmet turėtų siekti 26 mlrd. litų išlaidos – 700 milijonų daugiau. Kaip Vyriausybės parengtą kitų metų biudžeto projektą mato ir vertina Seimas? Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Kęstutis Glaveckas sako, kad jau vien šiais metais valstybės skolos aptarnavimui mums reikia 2 milijardų litų.
– Profesoriau, Premjeras, pristatydamas biudžetą Seime sakė taip: „mūsų skaičiai pagrįsti tikėjimu, kaip gali augti ekonomika“. Ar Jūsų ir Premjero tikėjimas toks pats?
– Galvoju, kad tikėjimai visų yra skirtingi, bet kryptis, manau, yra vienoda. Ekonomika, apskritai, didele dalimi yra tikėjimas. 50 ar 70 procentų yra realūs dalykai, reali ekonomika, o 30 procentų yra tikėjimas, psichologija ir kiti dalykai.
– Dabar apie deficitą. Vyriausybės biudžeto projekte jis numatytas 700 milijonų litų, tačiau kiti metai – Seimo rinkimų metai, todėl ne paslaptis, kad Seimo nariai dar pasidarbuos, siūlydami įvairius savo variantus. Ar tiesa, kad jau dabar yra per milijardą litų naujų siūlymų?
– Manau, kad jau viršyta. Jeigu tiksliau, tai prieš valandą buvo 1,5 milijardo. Bet situacija metai iš metų kartojasi ir ypač prieš rinkimus, nepriklausomai nuo to yra sunkmetis, krizė ar pakilimas. Siūlymai visuomet yra dideli, bet tas balionas tikrai bus pradurtas. Mes neleisim tam balionui išsipūsti, nes jeigu jis išsipūs, tai mes čia turėtume tokią krizę, kad ir Labanoro girioj nepasislėptume.
– Kai kurie ministrai nesutiko mažinti savo lėšų ir karpyti atlyginimų 2 procentais, kaip siūlė Finansų ministerija, bet mažinti valstybės investicijas niekam nesukėlė jokio rūpesčio. Visiems tai atrodė normalu. Jums irgi tai atrodo normalu?
– Be abejo, tai neteisinga. Bet algos – tai yra mano. O investicijos – pusiau mano. Kitas aspektas, ministras privalo ginti tos ministerijos, tos žinybos, tos šakos interesus. O tai yra žmonės, ir ministras nesuinteresuotas mažinti jiems algų ir „pjauti“ nuo tos dalies. O nuo tos dalies, kuri vadinama investicijomis, lengviau nukerpama. Tas, kas negaus tų pinigų, nėra ministerijoje. Jis yra kažkur „lauke“, sėdi „uabe“ ar „abe“.
– Bet investicijos tai mūsų ateitis. Tai ar ministrai neturi apie tai mąstyti?
– Kartais – ateitis, o kartais investicijos dėl investicijų. Yra tokių investicijų, aš nenoriu konkrečiai minėti, bet, vaizdžiai tariant, mes prisipirkom daug dramblių. Bet, aš manau, didžioji dauguma investicijų iš tikrųjų yra geriau, negu jų nebūtų buvę. Nors, kaip sakiau, kai kurios geriau būtų buvę nepadarytos.
– Tas biudžeto deficitas, kuris yra numatytas 2,8 procento yra būtinas, jeigu mes norime atitikti Mastrichto kriterijus, o tai susiję su euru. Tačiau jeigu žiūrėtume iš kitos pusės, tai apie 2014 metus, kurie buvo numatyti euro įsivedimo metai, jau turbūt galima pradėti pamiršti. Tai ar būtina laikytis tokio deficito?
– Matot, tas skaičius nėra mistinis ar burtažodis. 2,8, 2,7 ar 2,9... Siekiamybė yra 2,8, o kiek bus, pamatysim. Gali būti labai įvairiai. Gali būti sąlyginai mažiau, jeigu įvyks ekonominis stebuklas, ir iš recesijos, kuri yra visoje Europoje, pereisim į augimą. Ir atvirkščiai, todėl tas skaičius gali keistis, svyravimo diapazonas yra labai didelis, rizikos yra gana didelės. Bet visuomet yra geriau pasakyti, kad taupom ir siekiam turėti mažesnes skolas. Nors graikai parodė, kad jeigu turi 100 milijonų litų skolos, tai ji didelė tavo problema, jeigu 100 milijardų, tai jau ne tavo problema, o tų bankų, kurie paskolino.
– Tai Jūs manote, kad dar iki kokių 3 procentų deficitas galėtų augti?
– Aš manau, galėtų, bet siekiamybė yra išlaikyti tuose parametruose, bet ne dėl euro.
– Dabar apie tą pačią skolą. Kitąmet Vyriausybei teks skolintis daugiau nei 9 milijardus litų. Ir Jūs jau esate pareiškęs, kad be TVF mes vargu ar apsieisime. Bet ir Premjeras, ir Finansų ministrė tyli...
– Biudžeto komiteto pirmininkas yra sąlyginai laisvesnis žmogus. Jeigu kalbame apie tokį didelį skolinimąsi, jis tikrai bus reikalingas. Didžioji dalis to skolinimosi yra refinansavimas buvusių skolų, obligacijų išpirkimas, tai reikia siekti, kad pasiskolintume kuo pigiau. Nes jau vien šiais metais valstybės skolos aptarnavimui mums reikia 2 milijardų litų. Jei mes tą pačią sumą pasiskoliname už 6 procentus, tai kitais metais aptarnavimas mums kainuos 3 milijardus, dar kitais – 4. Tai milžiniški pinigai. Iš tikro ir Finansų ministrė, ir Ministras Pirmininkas yra teisūs tuo, kad jeigu 2008 metais, mes matėm, kad nuo dangoraižio varom žemyn, buvo užlipę į viršų ir ... be parašiuto nusileidom. Tai dabar situacija tokia, kad galim ir nušokti, bet galim koją susilaužyti. Aš noriu pasakyti, kad rizikos yra, bet jau ne tokios didelės, kaip buvo 2008 metais. Todėl reikia siekti kaip galima pigiau pasiskolinti ir patiems būti patrauklesniems.
– Tai Jūs manot, kad ta koja liktų sveika, geriau yra TVF pagalba?
– Aš manyčiau, kad ekonomine prasme valstybei būtų geriau.
– Jeigu mes dar sugrįžtume prie euro. Aš sakiau, kad 2014 metus jau galima pamiršti. Jūs sutinkat?
– Aš jau seniau sakiau, kad geriausiu atveju 2017–2018. Bet dabar aš tą datą dar koreguočiau.
– Į kurią pusę dar?
– 2018–2019. Gal...
– Noriu paklausti apie signatarų rentas, kurių mažinimui pritarė Seimas. Vis dėlto, tai žmonės, savo parašais atkūrę Lietuvos nepriklausomybę. Aš netgi galvoju, ar šitoje valstybėje yra kas nors amžino ir neliečiamo?
– Pats esu signataras, tai man nepatogu sakyti. Bet aš tikrai sutikčiau, kad tarkim Glaveckas ir dar kokie 3–4, žmonės pasiturintys, į jas galėtų nepretenduoti.
– Bet jie gi pretenduoja tada, kai neturi draudžiamų pajamų?
Taip, taip. Vidutinis amžius signatarų yra virš 70 metų. Tie žmonės iš tikrųjų rizikavo ir yra nusipelnę. Aš manau, kad mūsų garbės reikalas yra palikti taip, kaip yra, o ne bandyti kiekviename biudžete vis siūlyti ką nors padaryti ir pakeisti. Palikim tuos žmones šventoje ramybėje. Čia mano nuomonė, bet aš balsuoti negalėsiu.
– O dauguma tų, kurie balsavo, kokiom partijom jie priklauso?
– Dauguma, kurios balsais pritarta po pateikimo yra konservatoriai.
– Ir paskutinis klausimas – apie biudžetą. Tai kam kitąmet Lietuvoje bus gyventi gera iš tokio biudžeto?
– Aš norėčiau, kad kuo mažiau žmonių blogai gyventų. Kam gera gyventi, tas gerai ir gyvens. Kas turi daug pinigų, tas gyvens gerai. O kas geriau gyvens?.. Aš manau, kad visi po truputį, po truputį iš duobės tos lipsim.
Nemira PUMPRICKAITĖ
