Klaipėdoje kasmet vykstanti Jūros šventė tapo vietiniu „Eurovizijos“ tarptautinio dainų konkurso analogu: kasmet laukiame, dalyvaujame, aršiai diskutuojame, džiaugiamės, piktinamės ir vėl imame laukti.
Jūros šventė - vienas iš tų dalykų, kurie tituluojami miesto vizitinėmis kortelėmis, rašo „Vakarų ekspresas“.
Tačiau ar perskaitę tai, kas joje įrašyta, mūsų svečiai norės pratęsti pažintį su uostamiesčiu? Neoficialiose diskusijose bei šių dienų „miesto aikštėje“ - interneto komentaruose - išsakomos nuomonės verčia susiimti už galvos. Kita vertus, gyventojų apklausų duomenyse išreiškiama kur kas daugiau pozityvumo. O į šventę žmonės kaip plūdo, taip ir plūsta.
Temperamentingumu itališkos šeimos barnius primenančios diskusijos apie tai, kokia yra ir kokia turėtų būti Jūros šventė, tapo įkvėpimo šaltiniu menininkams.
Praėjusį savaitgalį uostamiesčio publikai pristatytas aktualumo nestokojantis Pilies teatro spektaklis „Milijono šypsenų miestas“, kurio tekstą režisierius Alvydas Vizgirda sukūrė išimtinai internete rašytų atsiliepimų apie Jūros šventę pagrindu.
Brutali publika
Anot A. Vizgirdos, ne kartą dalyvavusio Jūros šventėje su savo renginiais, ji, kaip ir bet kuris kitas reiškinys, gali patirti pakilimų ir nuosmukių.
Tai, režisieriaus nuomone, esą natūralu. O nerimą kelia kitkas: kad lygio smukimas gali vykti dėl dalyvių - miesto Savivaldybės, organizatorių, projektus renginiams siūlančių pramogų rengėjų bei menininkų, galų gale renginio svečių - nesusikalbėjimo.
Anot pokalbininko, interneto komentarai apie šventę - atviri, pikti, šmaikštūs, net šiurkštūs - jo nenustebinę. „Bendras jų bruožas tas, jog visi žmonės norėtų, kad šventė būtų, ir kad ji būtų gera“, - pastebi režisierius.
A. Vizgirdą stebina tai, kad, plėtojant šventę, nesistengiama kurti renginių tradicijų.
„Kiekviena šventė yra tradicija. Rio de Žaneiro arba Venecijos karnavalai vyksta kasmet, jų forma - nusistovėjusi. Tačiau žmonės ir nereikalauja kaskart vis kažko kito. Ir kaskart šie renginiai neatsigina susidomėjusių svečių“, - pavyzdį pateikė režisierius.
Tuo metu Jūros šventėje ne kartą pasitaikė taip, kad pavykęs ir neprastų atsiliepimų sulaukęs renginys kitais metais nebebuvo kartojamas. Visa tai lėmė, jog kai kurie vykę sumanymai buvo prarasti, pamesti idėjų šurmulyje.
Nemaža dalis menininkų apie galimybę dalyvauti joje kitąmet norėtų sužinoti kuo anksčiau, tačiau šventės programa baigiama dėlioti vasarą.
Neapdairūs žingsniai, neatidumas, režisieriaus nuomone, ypač greitai atsiliepia publikai - ji tapusi brutali.
Nepaiso geografijos
„Man patiko sumanymas rengti Jono kalnelyje klasikinės muzikos koncertus ir atrodo visiškai dirbtina idėja ten įkurdinti žuvų turgų, kuris neturi nieko bendra su šia senamiesčio vieta ir neatitinka jos dvasios“, - sakė A. Vizgirda.
Režisierių stebina nuoseklūs bandymai įkurdinti Teatro aikštėje popso renginius, nors čia vykę teatriniai pasirodymai sulaukdavo didelio dėmesio.
A. Vizgirda pastebi, jog rengiant šventę menkai atsižvelgiama į istoriškai susiklosčiusią mūsų miesto geografiją.
„Klaipėda - ilga, siaura. Tad ir renginių vietas reikėtų dėlioti atitinkamai. Naujosios linijos Jono kalnelis - Teatro aikštė - Kruizinių laivų terminalas laikymasis man atrodo kiek neįprastas miestui“, - teigė režisierius.
„Pasižiūrėkime tiesai į akis - kuo mūsų Klaipėda, mažas uostas, gali būti įdomi pasauliui? Niekuo, išskyrus kultūrą. Kol nesiimsime jos, bus sunku“, - mano A. Vizgirda.
Kitas ilgametis šventės dalyvis - Jaunimo zonos renginiais nuo 2004-ųjų besirūpinantis šokių kolektyvo „Plazma“ vadovas, didžėjus, prodiuseris ir renginių organizatorius Andrejus Pavlovičius-DJ Sun mano, jog didžiausias šventės siekis turėtų būti užtikrinti jaukią atmosferą.
„Linksmintis vienoje vietoje, nori nenori, atsibosta. Kita vertus, žmonės pamiršta, kad organizatoriai turi užtikrinti gyvenamųjų kvartalų tvarką. Nepamirškime - tai juk miesto šventė! Manau, mums praverstų turėti truputį daugiau nuolankumo, geranoriškumo vieniems kitų atžvilgiu, - sakė A. Pavlovičius.
Dažnai keliauju, mačiau daug publikos įvairiose šalyse. Susidaręs savo nuomonę, nė neabejoju, kad mūsų šalies publika yra verta daugiau, nei šiuo metu jai siūloma. Nieko nepasieksi tik draudimais, nes draudžiamas vaisius - visuomet saldesnis.“
Nekonstruktyvu, bet...
Organizatorių teigimu, jų tikslas - tolydžio kelti šventės lygį. Tačiau nuosekliai realizuoti šią idėją kartais sutrukdo žmogiškasis faktorius.
„Neretai nesklandumų išvengti yra tiesiog neįmanoma. Vienas iš aspektų - tas, kad šventėje dalyvauja labai daug žmonių - tiek rengėjų, tiek svečių“, - sakė ketverius metus viešajai įstaigai „Jūros šventė“ vadovaujantis Remigijus Mockus.
Jis atsisakė pasidalyti savo nuomone apie publicistinį spektaklį „Milijono šypsenų miestas“. Direktoriaus teigimu, kaskart praūžus Jūros šventei rengiamos viešos diskusijos, kuriose dalyvauja ir savo nuomonę išsako visi prie šventės prisidėję organizatoriai, miesto tarnybos ir valdžios atstovai.
„Visos išsakytos pastabos surašomos į protokolą. Į dalį jų galime atsižvelgti, kitų be Savivaldybės įsikišimo įgyvendinti neįmanoma“, - sakė R. Mockus.
„Teko girdėti kai kuriuos miesto Tarybos narius kalbant, jog per Jūros šventę jie iš Klaipėdos stengiasi išvažiuoti. Tačiau prieš porą metų atlikta gyventojų apklausa parodė, jog tokių žmonių mūsų mieste - vos 3 proc.“, - teigė direktorius.
Antrus metus Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyriui vadovaujanti Goda Giedraitytė po Jūros šventės atidžiai išsinagrinėja internautų paliktus atsiliepimus. Pokalbininkės nuomone, konstruktyvia kritika jų pavadinti negalima. „Tačiau tik diskusijose gimsta tiesa“, - teigė G. Giedraitytė.
Pokalbininkės nuomone, šiuo metu Jūros šventė esanti kryžkelėje. „Sakyčiau, 2002-aisiais, šventei sutapus su miesto jubiliejumi, į ją buvo įdėta ypač daug - tiek pastangų, tiek finansų. Kasmet lygiuotis į tą šventę negalime. Tačiau ir užstrigti neleistina.
Šiemet šventės rengėjų gretas papildė pagal autorinę sutartį dirbanti meno vadovė Rolanda Lukoševičienė - tikimės, kad jos, kaip režisierės, žvilgsnis padės pasukti šventę kitu kampu“, - sakė Kultūros skyriaus vedėja.
Vieni - bijo, kiti – pripratę
Viena iš nuomonių - jog šventėje menkai išnaudojamas kūrybinis klaipėdiečių potencialas. Tačiau, R. Mockaus teigimu, artėjant šventei, jie toli gražu netrykšta idėjomis.
Pasitaiko, jog organizatoriai patys ragina, kviečia menininkus siūlyti savo idėjas šventei ir jas įgyvendinti. „Meninių ambicijų ir entuziazmo trūksta, - konstatavo direktorius. - Motyvų dalyvauti šventėje gali būti įvairių - tai ir siekis įprasminti save miesto labui, ir finansiniai sumetimai, tačiau vien jų nepakanka.“
Dalį menininkų atbaido biurokratinės procedūros, kurių užkardas tenka įveikti, norint įgyvendinti savo kūrybinius sumanymus.
Organizuojant šventę, projektų konkursai vyksta vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymu. Tai, anot R. Mockaus, renkantis geriausiąjį projektą, leidžia atsižvelgti tiek į kokybę, tiek į kainą.
Kita vertus, Aplinkos ministerijos parengtas įstatymas vienodas visiems projektams - nuo pramonės gamybos iki meno. Tenka minti slenksčius, kad jis būtų labiau adaptuotas pastariesiems.
„Dažnam menininkui pažymų, kad nesi teistas už korupciją ir pan., rinkimas tikrai visiškai neįprastas“, - pastebi direktorius, tačiau kol kas galimybių visiškai supaprastinti organizacinių procedūrų - nėra.
Anot G. Giedraitytės, šitaip susidaro situacija, jog vietoje savų entuziastų, kuriems nusvyra rankos, procedūras įveikia patirties nestokojantys renginių organizatoriai.
Buvusi ilgametė Klaipėdos savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja, o nūdien - Socialinio departamento direktorė Nijolė Laužikienė čia įžvelgia dar vieną aspektą - uostamiestyje nėra susiformavusios kultūros vadybininkų „kastos“.
Menininkai, nesiimantys lakstyti po įstaigas ieškodami pažymų, galėtų patikėti organizacinius dalykus šios srities specialistams, tačiau jų nėra gausu. „Vilniuje, Kaune tarp jų vyksta didelė konkurencija. Klaipėdoje ši sritis tebėra laisva niša“, - mano N. Laužikienė.
Jos nuomone, užpildžius šią spragą, šventėje galėtų atsirasti ir daugiau konceptualių projektų, kaip, pavyzdžiui, 2002-aisiais pristatyta roko opera „Jūratė ir Kastytis“, iki šiol vadinama vienu sėkmingiausių Jūros šventės sumanymų.
Prie šventės organizatorių komandos prisijungus meno vadovei, atsirado ir naujų vilčių. Anot G. Giedraitytės, šventės meno vadovas, pats rengdamas projektus, galės tiesiogiai kreiptis į menininkus bendradarbiavimo, išvengdamas ilgai užtrunkančių procedūrų.
Įsigaliojusi Viešųjų pirkimų įstatymo pataisa, suteikianti galimybę neskelbiamų derybų būdu susitarti dėl projekto pirkimo iš konkretaus autoriaus, taip pat tapo palengvinimu. Anksčiau šventės rengėjai kviesti jiems patikusio menininko bendradarbiauti negalėdavo - bet kuriuo atveju buvo privaloma rengti konkursą.
Klaipėdos reikalas
Jūros šventė kasmet sutraukia daugybę žmonių, yra aplankoma mūsų valstybės vadovų ir gausių užsienio delegacijų, aprašoma kaimyninių šalių žiniasklaidos, pripažįstama didžiausiu Lietuvos renginiu. Tačiau ji vis dar yra vien Klaipėdos reikalas.
„Penktadalį lėšų šventei skiria Savivaldybė, visa kita - mūsų miesto verslininkų indėlis. Be jo ši šventė įvyktų, tačiau kažin ar būtų tokia didelė ir spalvinga“, - teigė R. Mockus.
Drauge su šventės tradicija nusistovėjo dar viena - Kultūros ministerija neskiria renginiui lėšų, motyvuodama tuo, kad tai - komercinis renginys. „Šią poziciją man perdavė ankstesni šventės vadovai, su Kultūros ministerija ta tema nediskutavau. Kol kas viską darome miesto jėgomis“, - sakė R. Mockus.
Direktoriaus nuomone, svarbiausias Jūros šventės prasminis klodas - tai jūrinė specifika, akcentuojanti Lietuvos, kaip jūrinės valstybės, statusą. Todėl, R. Mockaus manymu, ji neįsivaizduojama be regatų ir kitokių jūrinių renginių, kurių turėtų būtų vis daugiau.
R. Mockaus nuomone, nacionalinis transliuotojas galėtų prisidėti prie šventės, ne tik leisdamas per televiziją kelis koncertus.
„Lietuvos radijas ir televizija galėtų parengti svaresnį informacinį pagrindą - laidų apie Lietuvos jūreivystės tradicijas, jūrų verslą, pačios šventės ištakas ir t. t.
Tačiau ankstesni LRT vadovai nebuvo linkę to daryti, motyvuodami, jog Jūros šventė - komercinis renginys. Gal dabar, kai vadovybė pasikeitė, pasikeis ir situacija“, - svarstė direktorius.
Valerija Lebedeva
