„Gerai, kad buvo pakankamai savanorių, nes mano šaukimo numeris buvo gana aukštas. Neįsivaizduoju ką būčiau daręs, jei būtų reikėję mesti gerai apmokamą darbą bei 9 mėnesius gyventi nežinioje. Niekas man čia nebūtų saugojęs darbo vietos. O susirasti tikrai tvarkingą darbdavį nėra taip jau lengva“, - pokalbį pradėjo Lukas.
Išvyko ieškoti laimės
Vos baigęs vieną Vilniaus mokyklą Lukas neskubėjo pildyti prašymo į vieną iš Lietuvos universitetų. Būdamas 18 metų, kaip teigia šiandien, jis net neįsivaizdavo, kuo norėtų būti.
Tačiau sėdėti tėvams ant sprando neketino, todėl iškart pradėjo ieškoti darbo. Tada ir paaiškėjo niūri realybė – jaunas be mokslų ir patirties žmogus Lietuvoje yra nereikalingas. Arba, reikalingas, tik itin prastiems darbams.
„Teko dirbti greitojo maisto restorane, vėliau krovėju viename iš prekybos centrų. Bet kai mėnesio pabaigoje pažiūrėdavau, kiek uždirbau, net bloga pasidarydavo. Siekiau tapti nepriklausomu nuo tėvų, todėl išsinuomojau butą, bet jam išlaikyti, nusipirkti maisto, drabužių, kartais su draugais bare išgerti alaus tiesiog pritrūkdavo pinigų.
Teko dažnai prašyti tėvų pagalbos. Tai tęsėsi gal dvejus metus, kol nusprendžiau, kad reikia kažko imtis. Mačiau, kaip kai kurie mano draugai vasarai išvyksta į užsienį ir grįžta neblogai užsidirbę. Nutariau surizikuoti ir pats“, - pasakojo 23-jų jaunuolis.
Pasiūlė draugas
Į Vokietiją Luko keliai pasuko neatsitiktinai. Ten padirbėti jam pasiūlė prieš tai kojas apšilęs draugas.
„Tas draugas jau gal 1,5 metų ten dirbo. Būdavo, susirašome, pajuokaujame ir tuo viskas pasibaigia. Bet sykį susitikome Vilniuje, išgėrėme alaus, išsišnekėjome. Taip žodis po žodžio ir nusprendžiau vykti išbandyti savo laimę toje šalyje“, - pasakojo Lukas.
Vaikinas Vokietijoje atsidūrė prieš dvejus metus. Pradėjo nuo įvairiausių pagalbinių darbų, vėliau įsitvirtino vienoje statybų bendrovėje: „Pradžia buvo sunki. Fizinio darbo nebijojau, bet tikrai buvo reikalų adaptuotis. Teko kartais ir po 12-14 val. dirbti. Bet viską atpirko atlyginimas, kurį gaudavo. Jau nuo pat pradžių man mokėjo daugiau kaip 1 tūkst. eurų. Su patirtimi atlygis augo. Prabėgo vos du metai ir jau uždirbu gerokai daugiau nei vidutinis lietuvis.
Dabar pagalvoju, kad Lietuvoje buvo tas tikrasis išnaudojimas. Čia bent žinai, kad už sunkų darbą tau bus tinkamai sumokėta. Lietuva man nieko nedavė, o dar kėsinasi ir atimti.“
Neketina grįžti
Jau dvejus metus svetur gyvenimą kuriantis jaunuolis teigia buvęs šokiruotas, kai išvydo savo pavardę šauktinių sąrašuose:
„Prisipažinsiu, buvau šokiruotas, viduje kilo panika. Ilgą laiką gyvenau su mintimi, kad į Lietuvą grįšiu nebent aplankyti tėvų, o čia supratau, kad būsiu kone prievarta sugrąžintas.
Buvo visokių minčių, ką daryti. Kalbėjausi su draugais, pažįstamais. Dauguma siūlė ignoruoti šaukimą ir, jei taip jau nutiks, susimokėti vieną, antrą, trečią baudą. Gal taip būčiau ir daręs, bet pasisekė, kad pakako savanorių ir man bent jau dabar nereikėjo nieko keisti.“
Tačiau, Lukas nėra tikras, kad atsidūręs kitame sąraše nebus pašauktas. „Veju tokias mintis į šoną. Bet, greičiausia, mokėsiu baudas ir kiek įmanoma ignoruosiu šaukimą. O kas man lieka? Tikrai neketinu grįžti ir vargti už kelis šimtus eurų. Jau pripratau prie dabartinio gyvenimo ir grįžimas į Lietuvą man būtų žingsnis atgal“, - pokalbį užbaigė 23-jų Lukas.
