Ne, nebijokite, tai ne Kukluksklano trumpinys, tos trys K reiškia – Kirkilas, Krizė ir Kubilius. Prieš keletą metų Lietuvoje vykdytas eksperimentinis 2K projektas neša vaisius. Nematote? Apsidairykite. Nieko naujo nepasakysiu: Lietuva yra gilioje duobėje. Dažnas pasakys, kad tai ne naujiena, esame netoli dugno, bet pasaulinė krizė – baisus žodis – gera proga pasiteisinti, suteikiantis Lietuvos valdžios institucijoms teisę daryti klaidas, žaisti su Tautos ir žmonių likimais.
Pasaulinės ekonomikos krizės gana dažnas dalykas: vienos būna didesnės, kitos – mažesnės. Kadangi ekonomika vystosi ciklais, kartais jos rodikliai gerėja, o kartais prastėja, krizės kyla vienoje ar kitoje valstybėje ir vienaip ar kitaip paliečia kaimynines šalis. Kuo didesnė ir įtakingesnė valstybė, tuo jos krizė paveikia daugiau šalių. Maždaug prieš 80 metų siautė vadinamoji Didžioji depresija, kuri prasidėjo JAV ir banga nusirito per visą pasaulį.
Krizių priežasčių galima ieškoti daug kur, tačiau turbūt taikliausiai jas įvardijo popiežius Benediktas XVI. Jis savo enciklikoje „Caritas in Veritate“ („Meilė tiesoje“) nurodo dvi pagrindines krizės priežastis: godumas ir savanaudiškumas. Tačiau tai žmogiškos ydos, silpnybės, jas įmanoma numatyti. O jeigu įmanoma numatyti, galima ir pasiruošti. Tai tas pats, kaip konfliktas su nesąžiningu kaimynu ar taksi vairuotoju, piniginės netekimas troleibuse. Taip gali nutikti kasdien ir tam reikia būti pasiruošusiems. Ar mūsų valstybė buvo pasiruošusi? Manau, šis klausimas liks tik retorinis.
Kiekvienas žmogus gyvenime privalo turėti tikslą ir jo nuosekliai siekti. Tą tikslą galima vadinti vizija, o visus veiksmus ir tarpinius tikslus – strategija, įrankiais jam pasiekti. Pateiksiu pavyzdį: vienas žmogus siekia gyventi savo gyvenimą taip, kad po mirties gautų užtarnautą atlygį, kitas nori palikti ką nors materialaus ir apčiuopiamo: mokslo pasiekimą, vaikų būrį, medį, Valdovų rūmus…
Valstybė irgi privalo turėti pagrindinį tikslą – viziją, misiją ir strategiją, kuri vestų į to tikslo įgyvendinimą. Pažvelkime į nueitą mūsų tautos ir valstybės kelią nuo nepriklausomybės atgavimo 1990-aisiais iki dabartinės krizės. Ar mes turime viziją? Ar mes turime strategiją? Ar valstybė turi veiklos prioritetus?
Pirminis tikslas buvo valstybės pripažinimas. Po valstybės pripažinimo atsirado du strateginiai tikslai: tapti NATO ir Europos Sąjungos nariais. Atsižvelgiant į šiuos tikslus buvo kuriami įstatymai, paskirstomos valstybės biudžeto lėšos, formuojama ekonominė politika. Tikslai buvo pasiekti 2004-aisiais metais. Štai tada prasidėjo politinė regresija. Valstybė nebeturėjo tikslo, nebeliko, ko siekti. Deja, pasiekti tikslai neatnešė tiek daug naudos, kaip tikėtasi, ir netgi padarė nepataisomos žalos (ypač įstojimas į ES), tačiau tai jau kita tema.
Ateidami į valdžią, formuodami vyriausybę politikai dažnai skelbia abstrakčius tikslus ir prioritetus, kad šie jų neįpareigotų. „Svarbiausias mūsų prioritetas – moralinių vertybių grąžinimas į politiką, daugiausia dėmesio skirsime šeimai stiprinti, demografinei padėčiai gerinti, emigracijai mažinti, išvykusiems piliečiams grąžinti į Lietuvą“, – pristatydamas savo Vyriausybės programą parlamentarams sakė Gediminas Kirkilas. „Strateginis Lietuvos tikslas – prisidėti prie to, kad ES būtų stipri ir darniai veikianti valstybių bendruomenė, nes taip geriausiai gali būti apginti ir Lietuvos bei kiekvieno jos piliečio interesai“, – 2007 metais pareiškė Užsienio reikalų ministerijos atstovas. Keletą metų iš eilės gyvuojanti graži iniciatyva „Padovanok Lietuvai viziją“ kviečia Lietuvos žmones, gyvenančius tėvynėje ir už jos ribų, rašyti apie tai, kokia Lietuva turėtų būti. Tačiau ar kas nors atsižvelgė į jos rezultatus? Ar iniciatyvos metu sukurtos strategijos buvo naudotos politinių partijų, vyriausybių, koalicijų programose?
Kai po Seimo rinkimų susiformavo Permainų koalicija, atsirado viltis, kad valstybė taps teisingesnė, dvasiškesnė, patriotiškesnė. Tačiau greitai teko nusivilti: šios koalicijos deleguotas premjeras pasiekė politinio cinizmo viršūnę pareikšdamas: „Mūsų tikslas – valstybė, valdoma kaip geriausios pasaulinio lygmens privataus verslo kompanijos“. Konstitucijoje parašyta, kad Valstybę valdo Tauta. Ar Tauta yra nors kiek panaši į verslo bendrovę? Man atrodo, kad Tautos sąvoka labai artima Šeimos sąvokai. Gali kilti klausimas: „koks skirtumas tarp šių požiūrių?“. Manau, kad skirtumas esminis. Šeima – tai vientisa bendruomenė žmonių, kurie siejami giminystės ryšiais ir nori viens kitam padėti. Juk kol vaikai maži, tėvai juos augina, rūpinasi, išlaiko, paaugusius išleidžia į mokslus. Kai vaikai užauga, jie pradeda rūpintis pasenusiais tėvais. Jei vienam šeimos nariui atsitinka nelaimė, juo rūpinasi visi pagal išgales. Gerai veikiančios verslo bendrovės pagrindinis, strateginis tikslas yra pelnas. Jei tai yra pavyzdinė bendrovė, ji rūpinsis savo darbuotojais, bet vis tiek ji sieks pelno. Ir įmonės darbuotojai jai rūpės tiek, kiek jie gali padidinti pelną. Šeimoje pelnas, materialumas išnyksta. Taigi, kai vienas pagrindinių žmonių valstybėje teigia, kad jam ideali valstybė – tai gerai veikiantis UAB-as, pasidaro labai lengva mažinti išmokas ligoniams, pensijas senjorams ir algas mokytojams. Juk šios visuomenės grupės neteikia valstybei pelno. Nors pelnas – gal irgi netikslus interpretavimas. Mūsų vyriausybės įprato žiūrėti į Valstybę kaip į didelės užsienio AB filialą Lietuvoje. Tie, kurie mus vedė į Europos Sąjungą, dabar turėtų ranką prie širdies pridėję atsiprašyti Tautos. Aš tikiu, kad tas laikas ateis, bet gal dar ne dabar, ne tuoj, ne iš karto, bet įvyks…
Netyla aistros dėl išmokų motinoms. Pagal dabar veikiančius įstatymus Lietuvoje sudarytos tikrai neblogos sąlygos gimdyti ir auginti vaikus. Gimus vaikui motina arba tėvas gali dvejus metus nedirbti, o būti su vaiku, lavinti jį. Nereikia stresuoti, nereikia ieškoti lopšelio, kur galėtum palikti vaiką svetimoje aplinkoje. Tačiau įstatymas sukūrė dvi problemas: viena – motinų piknaudžiavimas ir valstybės apgaudinėjimas siekiant pasipelnyti iš socialinės sistemos, kita problema – Sodros negalėjimas išmokėti pažadėtų išmokų. Tos problemos tarpusavyje labai susijusios, nes Sodros nemokumui įtaką daro ir motinų nesąžiningumas. Gal teisingiausias sprendimas būtų prieš praeitus rinkimus vienos politinės partijos iškeltas siūlymas prilyginti motinas ar tėvus, auginančius vaiką iki 2 metų, valstybės tarnautojams? Tai nepadidintų ir taip milžiniškos valdininkų armijos, tai būtų tiesiog motinystės (tėvystės) reabilitavimas, perkėlimas iš ligos į valstybės remiamą darbą. Pavyzdžiui, valstybė skiria vidutinio mėnesio atlyginimo išmoką ir ją moka motinai ar tėvui iki vaikui sukaks 2 metai. Tada ką tik gimęs Lietuvos pilietis nebūtų diskriminuojamas dėl to, ar gimė studentų, ar bankininkų, ar verslininkų šeimoje, nes valstybė motinos ar tėvo darbą vertintų vienodai. Aišku, ši sistema netaikytina asocialioms šeimoms, nes valstybė turėtų kontroliuoti tuos, kurie gyvena iš išmokų, kad motinos sąžiningai ir gerai atliktų savo pareigas. Dabar šeimos yra gąsdinamos, nes niekas nebežino, kas bus rytoj, kiek kainuos šildymas, kiek bus darbo vietų ir kokia bus valstybės parama šeimoms su mažais vaikais. Kartais atrodo, jog viskas daroma taip, kad lietuviams nebesinorėtų gimdyti, kad neaugtų Tauta. Taip gali mąstyti tik verslininkas: juk greitas darbuotojų skaičiaus augimas nepadidina verslo įmonės efektyvumo, bet jį stipriai sumažina. O Tautai, ypač mažai Tautai, gyvybiškai būtina augti, kad išliktų, kad su ja skaitytųsi kitos tautos, kad ji nepaklystų globalizmo ir kosmopolitizmo džiunglėse.
Turbūt ne visi atkreipiame dėmesį, kad motinystės (tėvystės) išmokos mokamos pagal Lietuvos Respublikos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą. Taigi vienas įstatymas apima ligą ir motinystę, ar tai atsitiktinumas? Ne, tikrai nemanau, kad tai atsitiktinis sutapimas. Tiesiog tą įstatymą kūrė žmonės, žvelgiantys iš Valstybės-įmonės pozicijos. Valstybė-įmonė iš esmės skiriasi nuo Valstybės-šeimos. Pelno siekiančioje įmonėje darbuotojos nėštumas – rimta problema. Reikia galvoti, kuo pakeisti išeinančią į vaiko priežiūros atostogas motiną, reikia galvoti, kaip išsaugoti jai darbo vietą, kad ji turėtų, kur sugrįžti, o kai sugrįš, reikia investuoti daug lėšų, kad motina kursuose ir mokymuose atgautų primirštus įgūdžius ir kvalifikaciją. O kaip yra šeimoje? Ar ten nėštumas – problema? Bėda? Ne, tvirtoje, tvarkingoje šeimoje nėštumas susijęs su teigiamomis emocijomis – tai džiaugsmas, nes šeima, giminė, Tauta padidės – sulauks naujo nario.
Lietuvos vyriausybė stengiasi išvesti šalį iš krizės, priima daug teisingų sprendimų, kartais suklysta, bet neklysta tik tie, kas nedirba. Tačiau labai trūksta esminio dalyko, kad valdžia į mus žiūrėtų ne kaip į samdomus darbuotojus, o kaip savo šeimos narius: brolius, seseris, motinas, tėvus, senelius ir močiutes, sūnus ir dukras. Gal atsiras Lietuvoje partija ar judėjimas, kuriam iš tikrųjų rūpėtų Tauta, Šeima ir Valstybė, kuris nesiklauptų prieš Maskvą, Briuselį ar Vašingtoną? O gal dar ne viskas prarasta, gal gali senosios partijos atsikratyti 2K projekto dvasios, apsivalyti ir dirbti Tautai? Ne sau, ne rėmėjams, ne „strateginiams partneriams“, ne Europos Sąjungai, o paprastam lietuviui ar lietuvei, kad tikrai dirbtų Tautai…
Julius Panka, Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos pirmininkas, Lietuvių tautinio centro tarybos narys
