Kaip šiandien, prieš 130 metų, gimė socialdemokratų socialdemokratas Steponas Kairys. Profesoriaus Stepono Kairio palikimą mėgina savintis Brazausko ir Kirkilo “socialdemokratai”. Tas faktas, kad pseudo socialdemokratai jau dvidešimt metų valdo Lietuvą, nesuteikia jiems teisės kurti mitą, kad galima grįsti savo valdymą (ne politiką) Stepono Kairio dvasiniu palikimu.
Gyvenimo faktai
Steponas Kairys gimė prieš 130 metų – 1879 m. sausio 6 d. Utenos apskrityje, Kurklių valsčiuje, Užunvėžio kaime. Jo tėvai – Vincentas Tumasonis ir Uršulė Puzinaitė – buvo pasiturintys ūkininkai. Tėvas norėjo, kad sūnus būtų kunigas, todėl leido į Palangos progimnaziją. Mokslas Steponui sekėsi ir tėvai nusprendė, kad bus šviesesnis kunigas, jeigu baigs gimnaziją. Ir išrengė tėvai Steponą į kelionę – į Mintaujos gimnaziją. Tačiau pavėlavo: vietos buvo užimtos. Steponas grįžo į Lietuvą ir įstojo į Šiaulių gimnaziją. Šiaulių jis nemylėjo, matyt, Palangoje per keturis metus priprato prie jūros. Čia, Šiauliuose, Steponas dalyvavo pirmame savo gyvenime streike: atsisakė eiti į cerkvę, į pravoslavų pamaldas. Už tai iš gimnazijos išmetamas, bet po kurio laiko vėl priimamas ir ją baigė, būdamas 18 metų, labai gerais pažymiais. Tėvai, pamatę, kad sūnus labai jau mokytas, neprieštaravo, kad į kunigus neitų.
Išlaikęs konkursinius egzaminus, Steponas Kairys įstojo į Peterburgo technologijos institutą. Čia iš karto įsitraukė į studentų sąjūdį, nukreiptą prieš patvaldystę, “už mūsų ir jūsų laisvę”, ir buvo iš pirmo kurso išmestas, bet ne su vilko bilietu.
Steponas Kairys sugrįžta į Vilnių ir čia praleidžia metus. Vėl stoja į tą patį institutą, vėl laiko konkursinius egzaminus ir vėl priimamas, ir vėl išmetamas. Vėl sugrįžta į Vilnių, įsitraukia į socialdemokratų veiklą, kuria socialdemokratų kuopeles. Po metų jau trečią kartą įstoja į tą patį institutą ir šį kartą mokosi iki 1905 m. Jam jau buvo 26 metai, 4 kurso studentas. Pasiprašo akademinių atostogų trims metams, kad galėtų dalyvauti kovoje už laisvę, ir sugrįžta į Vilnių, kuriam pajuto didelę simpatiją, galbūt dėl asmeninių priežasčių. 1905 m. lapkričio 21-22 d. Didžiajame Seime S.Kairys pirmas paragino siekti Lietuvos nepriklausomybės. Pralaimėjus revoliucijai ir pradėjus siausti reakcijai, Steponą Kairį suima, bet turi paleisti, nes jis neprisipažįsta, kas esąs. Vėl grįžta į Peterburgą tęsti studijų. Dirba Antrosios Dūmos socialdemokratų frakcijos sekretoriumi.
Steponas Kairys, kaip svečias, dalyvavo Rusijos socialdemokratų partijos suvažiavime Londone. Buvo Lietuvos Socialdemokratų Partijos suvažiavimo Krokuvoje pirmininku. 1908 m. Steponas Kairys baigė Peterburgo technologijos institutą, parašė diplominį darbą iš geležinių tiltų statybos technologijos. Paskui, Petro Vileišio pakviestas į savo komandą, statė tiltus plačioje Rusijos imperijoje. 1911 m. grįžo į Vilnių, įsidarbino savivaldybėje vandentiekio ir kanalizacijos skyriuje. Manoma, kad į Vilnių Steponas Kairys grįžo iš meilės Alizai Paškievič, baltarusių poetei, žinomai “Ciotkos” slapyvardžiu, kuri buvo medikė – felčerė. Prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, okupantai vokiečiai užėmė Vilnių ir čia įvedė savo “ordnung’ą”. Kai iš darbo išvarė skyriaus viršininką Šenfeldą, S.Kairys taip pat, iš solidarumo, pasitraukė iš savivaldybės, vėl ėmėsi politinės veiklos, gelbėjo pabėgėlius ir neturtėlius.
1916 m.S.Kairiui buvo tragiški: mirus tėvui, Aliza išvyko į jo laidotuves į tėviškę, Seną Dvarą prie Lydos, ten beslaugydama šiltine sergančią kaimynę Anelę, užsikrėtė ir mirė. Steponas Kairys pasijuto labai vienišas, tuo metu socialdemokratinė veikla jam, matyt, buvo vienintelė paguoda.
1917 m. S.Kairį Vilniaus konferencija Lietuvos ateities klausimais išrinko į Tautos Tarybą, kuri, kaip žinoma, paskelbė Vasario 16-osios aktą. 1918 m. Vilnių užėmė raudonosios Kapsuko ordos, suaktyvėjo lenkai. S.Kairys nedvejojo, kaip pasielgti: pėsčias patraukė į Uteną (savivaldybių organizuoti), ties Jonava perėjo raudonųjų fronto liniją ir atvyko į Kauną. Mykolo Šleževičiaus vyriausybėje buvo paskirtas Tiekimo ir maitinimo ministru. Viską reikėjo kurti iš nieko, nes vokiečiai kraštą labai nualino.
1919 m. rugsėjo 11 d. išėjo laikraštis „Socialdemokratas”, kuriame skelbiama, kad Lietuvos socialdemokratų partija atsiriboja nuo bolševikų. Vyko nuožmi ideologinė kova. Tuo metu nykiame Lietuvos politiniame peizaže dominavusieji nacionalistai ir krikščionys demokratai, taigi dešinieji, gąsdino žmones, kad socialdemokratai – tai bolševikai ir jiems nusispjauti į nepriklausomybę. „Ne... Mes norime apsiginti nuo rusų bolševikų, lenkų, Belmonto gaujų ir sutvirtinti nepriklausomybę”, – rašė „Socialdemokratas”.
1920 m. gegužės 15 d. susirinko Steigiamais Seimas. S Kairys buvo išrinktas jo nariu, redagavo „Socialdemokratą”, buvo Socialistinio darbininkų internacionalo vykdomojo komiteto narys.
Kaip S. Kairys statė Kauno vandentiekį ir kanalizaciją
Inžinierius S.Kairys statė ne taip kaip stato dabartinės savivaldybės (ir Kauno, ir Vilniaus, ir kitos) – be otkato. Tuo metu padėtį šiose laikinos sostinės sferose gerai nusako šis kupletas: “Kovno gorod nebolšoi,/Očen’ simpatičnyj, /Byl by sovsiem kak Pariž,/ No zapach nepriličnyj” (rus. Kaunas – miestas nedidukas, būtų kaip Paryžius – labai mielas, bet kvapas nekoks”. Nereikia stebėtis, kad ši “častuška” rusiška: tuo metu Kaune lietuvių buvo mažuma, daug žydų, kalbančių rusiškai, rusų ir lenkų). Belgų firma paprašė iš savivaldybės už darbus 18 mln. litų, bet S. Kairys pasipriešino. Kredito sąlygos iš užsienio bankų buvo sunkios, paskolų reikėjo atsisakyti. Miesto burmistras Jonas Vileišis ir S.Karys rizikavo ryžęsi imtis darbų su 325 tūkstančiais litų, kuriuos gavo iš Lietuvos Banko. 1924 m. rugsėjo 26 d. darbai buvo pradėti Seimo ir Prezidento gatvių sankryžoje.
Iki 1935 m. sausio 1 d. buvo atlikta 93 proc. kanalizacijos ir 90 proc. vandentiekio darbų. Viskas padaryta savo jėgomis, pinigai neiškeliavo į užsienį, sutaupyta daug lėšų, iš jų buvo nuspręsta skirti S.Kairiui premiją. Bet jis atsisakė imti. Savo gimtinėje Užunvėžyje (?) S. Kairys iš dalies savo lėšomis pastatė mūrinę mokyklą, o ant Nevėžėlės upelės – nedidelę elektros stotį. Kaip universiteto profesoriui jam buvo skirtas, išsimokėtinai, žemės sklypas namui pasistatyti. S.Kairys pasistatė penkių kambarių namą Aukštutinėje Fredoje, Gamtos 5, nes Aukštutinė Freda, kalba kauniečiai, tampa Kauno elito kūrimosi rajonu.
S.Kairio credo
„Kai 1940 m. birželio 15 d. popiečiu į Laisvės alėją įriedėjo tankai, tarp gatvės šaligatviu apstojusių buvau ir aš. Minia, atrodo, dar nebuvo įsisavinusi, kas įvyko, tik instinktu jautė, kad tankų vilkstinės kirto pusiau Lietuvos, kartu ir kiekvieno mūsų gyvenimą. Gal atsitiktinai tankus vairavo mongolų divizijos kariai, dulkini, sustingusiais veidais, primerktomis žvairomis akimis. Staiga išsiraudamas iš minios, gatvės vidurin puolė apyjaunis pilietis ir tekinu žingsniu priartėjo prie tanko, rankose laikydamas gėlių puokštę. Sustingusiu veidu mongolas piktai blykstelėjo akimis, dešiniąja pokštelėjo per revolverio makštį ir riktelėjo: „Chadi nazad, streliat budu” (rus. „Traukis, šausiu”).
Dabar mums įdomu, kodėl mūsų “socialdemokratai” neleidžia kino studijai panaudoti šiuos reljefiškus S.Kairio atsiminimus scenarijuje istoriniam filmui apie tuos laikus pastatyti? Labai išraiškingi žodžiai, dar niekur negirdėti. Ar ne? Būtų įdomus filmas, kaip tie, kuriuos rodo VIASAT kanalas „History” apie Romos imperijos ištvirkimą ir žlugimą.
Kaip vokiečiai okupantai prievartavo profesorius
Kai Lietuvą okupavo vokiečiai, S.Kairys dėstė Kauno Vytauto Didžiojo universitete ir dirbo Kauno miesto savivaldybės kanalizacijos skyriuje. Jis turėjo taip rašyti: „Užtikrinu, kad man, nors rūpestingai patikrinau, nėra žinomos aplinkybės, kuriomis būtų galima pateisinti nuomonę, kad mano tėvai ar seneliai yra žydų kilmės. Žinau, kad už sąmoningai suteiktus klaidingus davinius galiu būti betarpiai atleistas iš tarnybos, taip pat gali būti atšauktas mano paskyrimas arba iškelta baudžiamoji byla, kurios tikslas – paliuosavimas iš tarnybos”.
Ideologija – ne kliūtis susitarti
Sovietmečiu prelatas Mykolas Krupavičius buvo vaizduojamas monstru, nes apie komunistus—užsienio šalių agentus, veikusius Lietuvoje, Seime pasakė: „Šaudėme ir šaudysime”. Skamba visai nekrikščioniškai, bet padėtis ir principai vertė žvelgti tiesai tiesiai į nasrus. Antano Smetonos Lietuvoje komunistai veikė laisvai, juos finansavo SSRS. Dabar tai puikiai žinoma. Kaip rašoma „Lietuvos istorijoje” Justas Paleckis buvo apmokamas rusų agentas nuo 1928 metų.
Dar žinomi kiti prelato nuopelnai: per pusantrų metų Mykolas Krupavičius įvykdė reformą žemesniųjų sluoksnių labui ir naudai. Žvelgiant iš dabarties, kai žemės reforma tapo visuotiniu kriminalu ir korupcijos liūnu, kai žemė iš nekilnojamos tapo kilnojama, kai dvidešimt metų žmonės neatgauna savo tėviškių, o šiam kvazi (lyg ir) teisiniam procesui finansuoti išleista milijardai litų, M.Krupavičiaus reforma atrodo kaip žygdarbis.
O apie ateitį ir tuos laikus (vokiečių okupacijos) prelatas rašė: „Iš Kalvarijos nuvykau į Kauną pasižvalgyti, kovos priemonių paieškoti. Kaunas sirgo ta pačia liga – vieni galvų nustoję, kiti šaltai svarstydami tą baisųjį klausimą. Susitikau vieną pirmųjų seną kovų už Lietuvos reikalus bendradarbį Steponą Kairį. Sutarėm susitikti už stoties prie geležinkelio tilto. Ilgą valandą žygiuodami sutartoje vietoje ir svarstydami susidariusią padėtį, nutarėme – Lietuvai reikia gintis. Gintis reikia organizuotai ir visiems lietuviams, be pažiūrų skirtumo. Laisvės gynimo darbui turi vadovauti politiškai organizuotas Lietuvos atstovų sudarytas organas. Ta diena, kai ginkluotasai bolševikas užėmė Kauną, buvo ir Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto idėjos gimimo diena. Kairys tą reikalą turėjo tęsti ir idėją realizuoti savojo sparno žmonių tarpe, man gi teko su katalikiškais žmonėmis tartis”.
Paskutinis žodis – tartis – svarbiausias ginklas iš politikos, tikros politikos, arsenalo. Šiandien, dabar, matome, kaip jis, tas žodis ir ginklas, nuvertintas. Dabar Lietuvai iškilęs katastrofos pavojus, bet vadinamosios politinės jėgos nesitaria, galimas daiktas dėl, kad jos neturi principų (vadinasi, ir politikos), arba principai ne tie, kuriuos jos viešai deklaruoja, kitaip sakant turi slaptų planų (angl. „secret agenda”). Tie kas nenori tartis dėl prioritetų, kelių strateginių reformų elgiasi kaip bolševikai.
Žvejų valtele į Švediją
1943 m. lapkričio 25 d. Parodos gatvėje 9a, Balio Gaidžiūno bute, buvo įkurtas Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIKas), o Steponas Kairys buvo išrinktas pirmininku. 1944 m. balandžio mėnesį gestapas suėmė kai kuriuos VLIKo narius. Kaip žinoma, Steponas Kairys gyveno Aukštutinėje Fredoje, kur yra Napoleono kalnas, o pakalnėje – mėlyno Nemuno vingis. Kai gestapininkai įėjo pro duris, Steponas Kairys išbėgo per užpakalines ir nusirito prie Nemuno. Paskui buvo nuspręsta, kad jis turi bėgti iš Lietuvos, tam pritarė ir VLIKas, ir socialdemokratai. Susisiekta su Šventosios žvejais ir susitarta, kad jie nuplukdys jį į Švediją. Tokie žygiai žvejams jau nebuvo naujiena, bet šį kartą planas nepavyko. Baltijos jūros viduryje žvejus pastebėjo vokiečių karinis laivas. Valtele plaukę S.Kairys ir A.Vokietaitis buvo suimti, nugabenti į Liepoją ir uždaryti į kalėjimą. Kaunas jau buvo užimtas rusų, todėl nepavyko išaiškinti bėglių asmenybių. S.Kairį iš kalėjimo paleido. Jis, apsimetęs vokiečiu, įsimaišė į pabėgėlių būrį ir vokiečių laivu išplaukė į Vokietiją. Tai buvo labai rizikinga, galėjo užplaukti ant minų, galėjo rusų lėktuvai laivą subombarduoti ar povandeninis laivas torpeduoti. Bet viskas baigėsi laimingai. S.Kairys apsigyveno pas savo giminaitį daktarą Tumasonį. Vėliau Vokietijoje atsirado daugiau VLIKo narių. Jis įsikūrė Viurcburge (Wuerzburg). Čia, nepaisant tokios katastrofiškos padėties, okupacijos, emigracijos, visų su tuo susijusių pergyvenimų, bombardavimų, nelaimių ir mirčių, partinės aistros įsiliepsnojo iš naujo: tautininkai persimetė pas krikščionis demokratus ir jie VLIKo pirmininku išrinko Mykolą Krupavičių.
Steponas Kairys išliko orus, neįsižeidė ir toliau dirbo Lietuvos labui.
S.Kairio (jis buvo laisvamanis) ideologinis priešininkas prelatas M.Krupavičius rašė: “Jo gyvenimas – tai istorija. Už savo pečių turi plačius praeities plotus. Jis turėjo laimės pasirašyti Vasario 16 aktą. Tai žmogus su autoritetu ir su aureole... Dirbom sutartinai, darniai, jokių nesusipratimų neturėdavom. Kairys savo pareigas ėjo sąžiningai ir rūpestingai. Darbą dirbti ir norėjo, ir mokėjo”.
Kur mūsų Steponai, kur mūsų Kairiai?
Stepono Kairio jubiliejus suteikia progą pasvarstyti, kodėl šiandien nėra tokių Steponų, tokių Kairių. Kodėl neatsiranda politikų, kurie turėtų aiškius principus, viešai deklaruotų savo interesus ir dirbtų sąžiningai?
Kaip žinome iš šios istorijos, gestapo persekiojamas S.Kairys išplaukė į Švediją. Deja, žvejų valtelei kelią pastojo vokiečių karinis laivas. S.Kairys būtų pamatęs, kaip švedai, vedami tikrų socialdemokratų, kuria gerovės valstybę. Tuo metu, 1944 m. šis procesas jau buvo prasidėjęs. Švedijos socialdemokratai 1928 m. paskelbė gerovės valstybės kūrimo planą, o 1938 metais visos Švedijos politinės jėgos, visi sluoksniai (profsąjungos, verslininkai, vyriausybė, politinės partijos) susitarė jį įgyvendinti. Ne, peštis, ne draskytis, ne išsidirbinėti, ne degtinę maukti, o įgyvendinti gerų namų idėją visiems.
Tai kas dabar trukdo tą idėją (kuria seka daugelis pasaulio šalių, net Bolivija) mūsų vadinamiems politikams įgyvendinti Lietuvoje? Ar Brazauskui, Landsbergiui, Kubiliui ir Valinskui sunku paprašyti Šventosios žvejų, kad nuplukdytų į Švediją, kur jie galėtų pažiūrėti, kaip viskas padaryta, kaip sukurti geri namai visiems. Kaip sutvarkyta sveikatos apsauga (švedai moka abonentinį mokestį, iš viso 1600 litų per metus, ir visas gydymas nemokamas, nereikia kaišioti kyšių daktarėms, seselėms ir slaugėms, kad joms nereikėtų papildyti savo biudžeto po darbo dirbant neetatinėmis prostitutėmis viešnamiuose); kaip funkcionuoja jų mokyklų sistema, geriausia pasaulyje; kaip sutvarkytas viešas transportas Stokholme; kaip jie taupo; kodėl visiems, ypač milijonieriams, naudinga mokėti progresinius mokesčius; kaip jų karalius pats vairuoja automobilį; ir ar tikrai, kaip savo laiku rašė komunistinės sovietmečio spauda, ištvirkę jauni švedai begėdiškai užsiiminėja seksu ant Karališkosios bibliotekos laiptų pačiame sostinės centre, o begėdžių pozos raibuliuoja kanalo vandens paviršiuje.
Pamąsčius taip ir traukia sušukti: „Jėzau, kur mūsų Steponai, kur mūsų Kairiai, kur mūsų socialdemokratai?”
Kas nori S.Kairio aureolės?
Iš šio teksto turėtų būti aišku, kaip S.Kairys ne kartą kentėjo dėl savo pažiūrų ir socialdemokratinės politikos principų: ir iš gimnazijos buvo metamas, ir iš instituto, ir jo ideologiniai priešai jį įtarinėjo bolševizmu, įžeidinėjo, neleido į elitą, nedavė vadovaujančių postų. Jam neteko skaudžiau nukentėti A.Smetonos režimo metais, nes jis tais laikais dirbo kaip inžinierius, Kaunui buvo labai reikalingas, matyt, politikoje silpniau reiškėsi. Bet kiti socialdemokratai, tokie kaip Vincas Galinis ir Kipras Bielinis buvo didelėje nemalonėje. Pavyzdžiui, Vincas Galinis, trijų Seimų narys, buvo nuteistas sušaudyti (vėliau amnestuotas). Tikrųjų socialdemokratų autoritetas buvo iškentėtas, ne pigus.
Dabarties „socialdemokratai” negali turėti toko autoriteto, nes jais tapo lengvai: Pranas Kūris, buvęs sovietinis teisingumo ministras, parašė pusantro sakinio, kad Lietuvos komunistų partija keičia pavadinimą į LDDP – ir šventa, jau kita partija, paskui mutavusi į socialdemokratus. Dabar, žinant S.Kairio gyvenimą, sunku tarti šį žodį be kabučių.
Buvusieji komunistai nori S.Kairio aureolės ir mano, kad tai padės jiems nusikratyti tų kabučių.
Štai 2008 m. gruodžio 1 d. Madride vyko Europos socialistų partijos tarybos kongresas, kuriame vienbalsiai patvirtinta Europos Parlamento rinkimų manifestas, pavadintas „Svarbiausia žmogus – nauja kryptis Europai”. Madrido kongrese dalyvavo ir Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) vadovai: pirmininkas Gediminas Kirkilas, pavaduotojai Vytenis Andriukaitis ir Birutė Vėsaitė, taip pat europarlamentaras Justas Paleckis, dar penki aktyvistai, kurių pavardės neskelbiamos.
Pranešime apie kongresą sakoma, kad Europos socialistų partijų šeimai priklauso ir Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP). Žinoma, pranešime tas pavadinimas neįspraustas į kabutes.
Primenama, kad prieš dvejus metus priimtoje “Socialinės Europos programoje” ES buvo įspėta, kad “nepakankamai vykdoma socialinė užimtumo politika, gana didelis dalies gyventojų skurdas, gilėja socialinė atskirtis”.
Šioje vietoje skaitytojams reiktų priminti, kad tuos du metus, kai buvo priimta ta programa, Lietuvoje valdė, kaip jie sako, Europos socialistų šeimos partija, socialinė atskirtis tik didėjo. Bet nei Europa, nei jos socialistų šeima į šią Lietuvos valdančių nusikalstamą veiklą nereagavo.
Įdomu, kad Madride 2008 m. gruodžio 1 d. priimtame manifeste sakoma, kad dokumentas „grindžiamas realiais ir konkrečiais pasiūlymais kaip sukurti socialinę Europą, suteikiant žmonėms realią viltį turėti darbą, įgyvendinti savo teises, užtikrinti savo šeimų ir savo vaikų likimą”. Manifestas esą “pateikia realius atsakymus, kaip išsaugoti žaliąją Europą, įveikti klimato pokyčius, užtikrinti atsinaujinančios energijos gamybos augimą ir taip pat užtikrinti efektyvią Europos migracijos politiką.”
„Tai istorinis dokumentas, kuris iš esmės keičia Europos Socialistų politikos filosofiją 21 amžiuje. Tai savalaikis dokumentas, tiksliai apibrėžiantis pasaulio būklę ir siūlantis sprendimus, priimtas pasaulinės finansinės krizės metu, jis koncentruojasi į žmones, ieško būdų, kaip išsaugoti darbo vietas, socialines darbuotojų sąlygas, kovoti su klimato kaita”, – kongrese sakė Gediminas Kirkilas. Pranešime apie kongresą taip pat sakoma, kad LSDP pirmininko pavaduotojas V.Andriukaitis pažymėjo, jog dešinieji Europos Sąjungoje gelbėja stambų kapitalą, finansų institucijas, pamiršdami paprastus žmones, kurie neprisidėjo prie finansų krizės kilimo.
„Prieš metus Prancūzijos prezidentas Sarkozy valstybinį reguliavimą vadino idėja iš 19 amžiaus. Tačiau dabar pripažįstama, kad be jo kilusios finansų krizės neįmanoma įveikti. Reikėjo pasaulinės finansų griūties, kad Sarkozy suprastų šią banalią tiesą. Mes, Europos socialistai, finansinės krizės akivaizdoje siūlome kur kas efektyvesnius būdus ne kapitalizmo remontui, bet naujai socialinei Europai, saugojančiai paprastų žmonių gyvenimus”, – Madride kalbėjo V.Andriukaitis.
Kaip matome, kalbos abstrakčios, nieko konkretaus, jokios kritikos ar analizės, jokios atgailos. Juokas ima paskaičius šiuos buvusių komunistų, pasivertusių socialdemokratais, žodžius.
Jie, Kirkilo socialdemokratai, tik ką nuvaryti nuo valdžios už tai, kad nesiėmė priemonių saugoti paprastų žmonių gyvenimų. Lietuvoje jie sukėlė krizę, padidino skurdą, viską darė, kad turčiai būtų dar turtingesni: pastatė administracinę piramidę, joje surinko savo bičiulius, jiems didino atlyginimus ir juos mokėjo skolindamiesi iš užsienio bankų, t.y. skolintus pinigus pumpavo į savo bičiulių kišenes. Tada kreditai buvo pigūs, dabar, kai reikia atiduoti – labai pabrango, vadinasi, įvarė Lietuvą į kampą.
Užtenka palyginti Lietuvos ir kitų ES šalių BVP perskirstymo per biudžetą rodiklius ir pamatysime, kad Lietuva finansuoja turčius. Sakysim, Norvegijos BVP yra 183 mlrd. dolerių, per biudžetą perskirstoma du trečdaliai, vadinasi, yra pinigų ir sveikatos apsaugai, ir švietimui. Lietuvos BVP yra nedidelis (nes šaltiniai seklūs), bet perskirstoma mažiau kaip trečdalis – tik 29 proc. Mūsų „socialdemokratai” per savo valdymą nepastatė nė vienos gamyklos, nė vieno fabriko, net nepradėjo kovoti su korupcija, atvirkščiai sukūrė valdymo sistemą paremtą korupcija; visiškai nerenovavo gyvenamųjų namų, kad nereikėtų Rusijai tiek daug mokėti už energetinius išteklius ir kad išorinės sąskaitos deficitas nebūtų toks katastrofiškai didelis. Todėl keista klausyti europarlamentaro Justo Paleckio (atrodo, protingas žmogus ir vaikai – ne narkomanai) pagyrų patiems sau: „Madride įsitikinau – Europos socialdemokratai darys viską, kad ekonominės krizės pasekmės nebūtų perkeltos ant silpniausiųjų pečių, kad apribotume laukinę rinką, besaikį godumą ir pelnus, kad pasiektume daugiau socialinio teisingumo ir gerovės visiems žmonėms”.
Socialdemokratai be kabučių
Buvusieji komunistai neturėtų atstovauti Lietuvos socialdemokratijos Socialistų Internacionale, nes jie vykdo laukinio liberalizmo politiką, taigi turėtų vadintis laukiniais liberalais. Partijos yra tokie svarbūs kiekvienam piliečiui daiktai, kad turėtų vadintis savo tikraisiais vardais.
Beje, Lietuvoje yra ir tikrų socialdemokratų, kurie remiasi Stepono Kairio idealais. Tai Lietuvos Socialdemokratų Sąjunga (LSDS), jos iškiliausias narys – Bronius Genzelis. Šių socialdemokratų programa švediška, jie deklaruoja gerovės valstybės kūrimą, jie tikrai nekeltų sunkumų ant silpnųjų pečių ir tikrai siektų apriboti laukinę rinką, tramdytų besaikį turčių, kurių dauguma susikrovė turtus lengvai, ne iš darbo ar verslo, godumą. Tačiau užburtas ratas: už tikruosius, Stepono Kairio tipo, socialdemokratus balsavo tik 11 tūkstančių rinkėjų. Tai koks čia reikalas: ar lietuviai nenori sekti švedų pavyzdžiu ir kurti gerovės valstybę? Ar jie taip apkvailinti?
Taigi ir Justas Paleckis, ir Vytenis Andriukaitis, ir daugelis kitų “socialdemokratų” galėtų tapti tikrais politikais ir prisijungti prie Lietuvos Socialdemokratų Sąjungos, arba bent deklaruoti, kad skolinasi sąjungos programą. Taip bent iš dalies palįstų po Stepono Kario aureole.
Lietuvai neturi didelės reikšmės, kas kurs gerovės valstybę. Svarbu, kad Stepono Kairio socialdemokratijos idealai nesunyktų. Dabar mūsų politiniame peizaže dominuoja senoji komunistinė nomenklatūra, jos įkurtos techninės arba satelitinės partijos. Jie neturi jokios politikos, nėra tikros opozicijos. Kombinavimas ir vogimas, politinė korupcija, įstatymų viršenybės nebuvimas, demagogija, nesąžiningas darbas nėra jokia politika. Politika – tai likimas. Kaip Stepono Kairio.
Neseniai apie Stepono Kairio gyvenimą išleista knyga „Žygis. Steponas Kairys – inžinierius, mokslininkas, kūrėjas.” Autorius – Juozas Stražnickas . Šis S.Kairio portretas – tos knygos viršelyje.
1961 m. knygoje „Tau, Lietuva” Steponas Kairys, kaip pranašas, rašė apie svieto perėjūnus, kurie nemyli žmonių, apie dabar Lietuvą valdančiųjų šaknis: „Bolševizmas savo siekiams įvykdyti dažnai vartojo ir tebevartoja jėgą, smurtą, apgaulę, kitų pavergimą, kitų išnaudojimą. Bolševizmas negerbė žmogaus, jam parodė tiek žiaurumo, kad ant bolševikų sąžinės gula atsakomybė už milijonų žmonių nužudymą. Bolševizmas turės už tai atsakyti. Bene stipresnis už ginklą veiksnys kovoje bus moraliniai idealai, už kuriuos kovojama. Dažnai mane lanko mintis, kad manasis kelias gal nebėra ilgas ir man teks skirtis su tais, kas man pasaulyje brangiausia – skirtis su manuoju Vilniumi. Vilnius matė daug globėjų. Jų tarpe buvo ir atsitiktinių žmonių, svieto perėjūnų. Gal jų bus ir ateityje. Jaunime, būk rūpestingas mūsų ir manajam Vilniui.”
Jonas A. Patriubavičius, LSDS narys
