Lietuviai ir lenkai turėtų daugiau žiūrėti į naujausią abiejų šalių istoriją ir tiesiog rasti pozityvių bendrų siužetų, o ne mėginti suderinti savo požiūrį į Juzefą Pilsudskį ar Lucijaną Želigowskį, - mano Krokuvos Jogailos universiteto docentė, daktarė Katarzyna Korzeniewska-Wolek, kalbėdama portalo balsas.lt vaizdo konferencijoje.
Pasak K. Korzeniewskos-Wolek, nenuostabu, kad abiejose šalyse tie patys įvykiai ar personažai ne tik skirtingai vertinami, bet ir nevienodai žinomi. „Nėra būtina ar pasaulyje priimta, kad kaimynai sėstų ir visas savo politines pastangas mestų tam, kad suderintų savo istorines vizijas. <...> Lenkų atmintyje L. Želigowskis yra trečiaeilė asmenybė. Abejoju ar visi žino kas jis toks. Na, kažkoks ten generolas – vienas iš daugelio. <...> Ne tame yra problema, kad kai kuriuos dalykus kai kurie lietuviai vertina skirtingai, nei kai kurie lenkai. Mano įsitikinimų problema yra ta, kad nebuvo rasta jokių bendrų istorijos siužetų, istorijos prisiminimų, kurie būtų teigiami abiems pusėms. Ir antras dalykas – vis tik praeitis užima proporcingai per daug vietos ir diskusijose, ir bendravime, ir bendradarbiavime,“ – teigia istorikė.
Jos nuomone per greitai istorinių vertinimų ir panteonų skirtumai yra sureikšminami bei įsiveržia į žiniasklaidą. „Labai gerai prisimenu prezidento Lecho Walęsos žodžius pasirašant tarpvalstybinį susitarimą: istoriją palikime istorikams, mūsų darbas dabar kitas. Aš nesiūlau totalios užmaršties. Čia tikslas būtų kitas. Tiesiog yra negerai, kai istorija valdo dabartį,“ – pabrėžia K. Korzeniewska-Wolek.
Lietuvių istorinė savimonė, kaip pabrėžia K. Korzeniewska-Wolek, yra jų reikalas. „Bet reiktų pasižiūrėti į pačią naujausią istoriją, kurioje tarsi nieko bendro neturėjome, buvome atskirti siena, užarta žemės juosta ir spygliuotomis vielomis. O iš tikrųjų tarp lenkų ir lietuvių buvo be galo daug panašumų. Nežinau ar mums lenkams ir lietuviams, kurie tikrai dėjo labai daug pastangų tam, kad komunizmas būtų sugriautas, yra labiausiai priimtina, kad Europoje komunizmo žlugimas asocijuojamas su Berlyno sienos žlugimu. Manau, kad čia yra reali, pozityvi erdvė bendradarbiauti, o ne tik tarpusavyje aiškintis ar Jogaila ar Vytautas buvo geresnis, nes jie yra mirę. Gal tiesiog pasižiūrėkime ar mūsų indėlis į demokratinės Europos atstatymą (aš turiu omenyje visą demokratinę Europą) yra pakankamai įvertintas?“ – siūlo K. Korzeniewska-Wolek.
Mykolo Romerio universiteto docentas, istorikas Ramūnas Trimakas teigė, kad pradėti reikia nuo elementarios buitinės tiesos, kad artimiausi kaimynai mėgsta smarkiausiai pasipykti. „Jie pastoviai vieni kitiems plėšia akis ir pastoviai atsiranda vienokių ar kitokių pretekstų. Dėl tos pačios istorijos galima minėti vokiečių-prancūzų, prancūzų-britų pavyzdžius – jų galima aibę surasti. Bet susivienijusioje Europoje tai turėtų atrodyti kaip atavizmas arba atgyvena. <...> Tiesa, buvusios „soclagerio“, jei mes jau jį prisiminėme, erdvėje tie klausimai kyla dažniau ir aštriau,“ - sakė istorikas.
Visą vaizdo konferenciją žiūrėkite čia:
