Bendraudamas su „Foreign Policy“ šifruotais pranešimais, Popkovas užsiminė apie tariamai užverbuotą Darją Trepovą kaip vieną „geriausių žmonių“, kokį kada nors pažinojo, ir apibūdino ją kaip „didvyrę“, besipriešinančią Rusijos invazijai į Ukrainą.
Jis nei patvirtino, nei paneigė, kad asmeniškai prisidėjo prie išpuolio, tačiau pripažino, kad sukilėlių tinklas „Rospartizan“, kuriame jis dirba, dalyvavo „Putino propagandisto ir karo nusikaltėlio Vladleno Tatarskio likvidavime“.
Jis pridūrė, kad bendradarbiavo ir kitos Rusijos partizanų grupės. Kita partizanų grupė Nacionalinė respublikonų armija (NRA), kuriai atstovauja buvęs Dūmos deputatas Ilja Ponomarevas, taip pat teigia prisidėjusi prie nužudymo.
Sunku patikrinti Popkovo teiginius, tačiau neįmanoma paneigti jo įsipareigojimo tikslui ir noro būti teisiam. Popkovas pareiškė, kad Rusijos partizaninis judėjimas bus vienintelis būdas atsikratyti Putino, o nesmurtinius rusų tremtinių protestus Europoje atmetė kaip neveiksmingus, trumparegiškus ir net amoralius.
Jis mažai ką padarė, kad išsklaidytų nuostatą, kad Rusijos opozicija turi gilių strateginių takoskyrų. „Mes Ukrainoje gyvename atakuojami raketų. Mūsų bendražygiai Rusijoje rizikuoja savo gyvybėmis ir laisve kovodami su tironija. O Rusijos politiniai emigrantai Europoje sėdi kavinėse ir kalbasi“, – sakė jis.
Popkovas pridūrė, kad nori, jog Vakarai „pripažintų laisvų rusų teisę kovoti su blogiu“. Nuo 2022 m. vasario mėn. invazijos į Ukrainą visoje Rusijoje įvyko daug paslaptingų išpuolių. Sprogmenys vertė traukinius nuo bėgių, sproginėjo elektros linijos ir griuvo tiltai, pasikėsinta net į tiltą jungiantį Krymą su Rusija. Padegėjai taip pat mėtė Molotovo kokteilius į kariuomenės priėmimo centrus. Rusijos opozicijos grupės vėliau prisiėmė nuopelnus už šiuos išpuolius, kaip dalį didesnio ginkluoto maišto.
Bet kas yra šios grupės? Ar stiprūs ir ar sulaukia Ukrainos bei Vakarų paramos, kaip tvirtino Rusija? „Ukrainos specialiosios pajėgos ir jų Vakarų kuratoriai pradėjo agresyvią ideologinę mūsų piliečių indoktrinaciją ir verbavimą“, – praėjusį mėnesį sakė liūdnai pagarsėjusio Federalinio saugumo biuro (FSB) vadovas Aleksandras Bortnikovas.
Jungtinės Valstijos atmetė kaltinimus dėl dalyvavimo ir pareiškė, kad iš anksto nežinojo apie jokius išpuolius, įvykusius Rusijos Federacijoje, o žvalgybos pareigūnai žurnalistams šnabždėjo, kad jų sąjungininkė Ukraina apie tai galėjo juos laikyti nežinioje. Ukraina nei patvirtino, nei paneigė savo dalyvavimo. Manoma, kad tai - tikėtinas paneigimas, tačiau paslaptingas tylėjimas leidžia sklisti gandams apie „Mossad“ tipo kompetenciją.
Įprasta išmintis sako, kad slaptame slapto karo ar slapto pasipriešinimo žaidime visa tiesa gali paaiškėti tik vėliau, priklausomai nuo to, kas laimės, tačiau dedukcijos teorija gali būti panaudota bandant įprasminti šiuos įvykius.
„Foreign Policy“ pokalbiai su Rusijos disidentais ir atvirojo kodo informacija rodo, kad kai kurios grupės, atrodo, sulaukė tam tikros Ukrainos paramos. Tačiau tai, regis, nesumenkina jų nuoširdumo kovoti prieš Putiną.
Vienintelis Rusijos įstatymų leidėjas, balsavęs prieš Krymo aneksiją, Ponomarevas „Foreign Policy“ sakė, kad yra asmeniškai susijęs su maždaug pusšimčiu Rusijos partizanų grupių Rusijoje ir nukreipia Ukrainos paramą, kad padėtų grupuotėms vykdyti savo misijas.
„Aš jiems padedu, – pasakė jis ir sunkiai pridūrė, – „tam tikrais dalykais“. Paklaustas, ar jis siunčia ginklus ar sprogmenis, jis atsakė: „Manau, kad gana akivaizdu, ko reikia partizanų grupėms“.
Yra įrodymų, kad egzistuoja kelios tokios grupuotės, įskaitant Anarcho-komunistų kovinę organizaciją (arba BOAK, jos rusiško pavadinimo santrumpa), „Stop the Wagons“ (STW), Rusijos laisvės legioną ir kraštutinius dešiniuosius. Yra tam tikrų abejonių dėl NRA, kuriai politiškai atstovauja Ponomarevas, egzistavimo, nes atrodo, kad ji saugumo sumetimais veikia šešėlyje arba jos tiesiog nėra.
Tarp aktyvesnių grupių yra BOAK, kurios vienas iš įkūrėjų Dmitrijus Petrovas, dar žinomas kaip Ilja Lešis, taip pat kovojo Sirijoje. Sausio pradžioje BOAK surengė keletą sabotažo išpuolių, įskaitant sprogimą, kuris apgadino Transsibiro geležinkelio atkarpą Krasnojarske.
Praėjusiais metais šį mėnesį jie susprogdino geležinkelio liniją, kuria reguliariai gabenama karinė technika į Rusijos karinę bazę į šiaurę nuo Maskvos, grupė ant bėgių paliko savo inicialus.
Grupė įtraukta į sąrašą, kuris minimas, kaip sulaukęs Ukrainos paramos. Nepaisant to, grupė yra tikra partizanų darinys, egzistavęs prieš prasidedant karui ir kovojęs namuose už pagrindines laisves. Tiesa, grupės vadas Petrovas neseniai mirė Bakhmute, kovodamas už Ukrainą.
Savo nekrologe jo bendražygiai apibūdino jį kaip Rusijos anarchistą, aktyvų nuo 2000-ųjų, kovojusį už darbuotojų teises, aplinką ir kartu su kurdais Sirijos kare. Atsisveikinimo laiške, kurį paliko, jis rašė: „Aš tai padariau dėl teisingumo, Ukrainos visuomenės apsaugos ir savo šalies, Rusijos, išlaisvinimo iš priespaudos".
Denisas Nikitinas, kraštutinių dešiniųjų RVC lyderis, dar žinomas kaip Denisas Kapustinas, aktyviai veikia daugiau nei dešimtmetį. 2001 metais persikėlęs į Vokietiją Nikitinas klajojo kraštutinių dešiniųjų ratuose keliose Europos šalyse ir susidraugavo su Vokietijos futbolo chuliganais. Jis išleido baltųjų nacionalistinį mados prekės ženklą „White Rex“ su nacių simboliais, įspaustais ant drabužių.
Kovo 2 dieną Nikitino vyrai per Ukrainą nuslydo į Rusijos Briansko sritį ir surengė reidą, per kurį Rusijos pareigūnai pranešė, kad žuvo du civiliai. Internete paskelbtame vaizdo įraše matyti, kaip du jų vyrai aiškina savo tautiečiams, kad jie atvyko kaip išvaduotojai, o ne diversantai, ir kvietė rusus griebtis ginklo, kovoti su Putinu.
Nikitinas „Financial Times“ sakė, kad šiai operacijai Ukrainos valdžia davė leidimą, buvo siekiama atskleisti Rusijos sienų saugumo spragas ir, žinoma, paskatinti maištą tarp rusų. Ukraina neigė teikusi bet kokią tiesioginę paramą šiai grupuotei, žinodama, kad Putinas ją gali panaudoti savo denacifikavimo argumentui sustiprinti.
Popkovas teigė, kad nei RVC, nei BOAK nėra susiję su „Rospartizan“, tačiau nereikėtų stebėtis, kad ir kraštutiniai kairieji, ir kraštutiniai dešinieji buvo pasipriešinimo dalis. Putino režimas, pasak jo, „yra absoliutus blogis“ ir „suvienijo daugybę žmonių prieš save“. Tarp kitų partizanų Rusijos grupuočių yra STW, kuri neturi jokių žinomų ryšių su Ukraina.
Jie nustūmė nuo bėgių daugybę prekinių traukinių, tiekiančių karinę techniką ir kurą Rusijos kariuomenei, ir galbūt sulėtino jų judėjimą. Popkovas ir Ponomarevas, kurie kartais pasirodo kartu pastarojo naujienų laidoje „Vasario rytas“, mano, kad atėjo laikas ginkluotam pasipriešinimui.
Tiesa, rusai, metantys politinį iššūkį Putinui, dažnai randami negyvi, įkalinami arba ištremti. (Kai kuriais skaičiavimais, nuo karo pradžios buvo iškelta mažiausiai 70 išdavystės bylų, o tai yra didelis padidėjimas net pagal Rusijos standartus.)
Tačiau ginkluoto pasipriešinimo sėkmės potencialas visuomenėje, griežtai kontroliuojamoje saugumo pajėgų, yra ginčytinas. Rusijos etninei mažumai atstovaujančios disidentų grupės Laisvosios Buriatijos fondo vadovė Alexandra Garmazhapova Rusijos vyriausybės buvo paskelbta užsienio agente ir priversta bėgti į Čekiją.
Kalbėdama su FP iš Prahos, Garmazhapova sakė, kad yra „prieš smurtą“ ir bet kuriuo atveju negalvojo apie ginkluotą pasipriešinimą, nes FSB labai „kontroliuoja“ situaciją.
„Niekas negali tiesiog surengti bombardavimo Rusijoje“, – sakė ji. "Tai daug sunkiau, nei atrodo." Pakeisti Rusijos politikos kursą yra dar sunkiau. Nepaisant visų jau įvykusių išpuolių, Kremliaus karas Ukrainoje dar nepasikeitė.
