Reikia pripažinti, jog Xi Jinpingas atrodo sunerimęs dėl vis dažnėjančių Rusijos pralaimėjimų Ukrainoje. Kinijos analitikai, kaip ir jų kolegos Vakaruose, tikriausiai tikėjosi, kad šis karas truks dvi savaites, o ne keletą mėnesių. Dar mažiau jų galėjo nuspėti, kad Kyjivas surengs sėkmingus kontrpuolimus net ir Rusijos kontroliuojamų teritorijų gilumoje. Tačiau nepaisant šių pokyčių, mažai tikėtina, kad Xi Jinpingas išduos V. Putiną, net kai Rusija grasina panaudoti branduolinius ginklus ar kai buvo surengti netikri referendumai, kurie visiškai neatitinka ilgalaikės Pekino politikos prieštarauti separatizmui.
Išties Xi Jinpingas yra įsitraukęs į V. Putino karą, kadangi Rusijos pergalė Kinijai būtų geopolitiškai naudinga, o Rusijai pralaimėjus, jos lauktų dideli praradimai. Svarbu ir tai, kad Xi Jinpingas palaiko V. Putino revizionizmą, nepaisant to, kad Pekinas visomis išgalėmis stengiasi nepažeisti sankcijų, jeigu tai pakenktų šalies ekonomikai. Tačiau tokie rizikos skaičiavimai gali pasikeisti, jeigu Xi Jinpingas pradės įtarti, kad V. Putino režimas pradeda byrėti. Dar sunkiau suprasti, ką Xi Jinpingas ryžtųsi padaryti, kad išgelbėtų V. Putiną – tai puikiai parodytų, kokia tvirta yra jųdviejų „beribė“ partnerystė.
Nestebina, kad nei Xi Jinpingas, nei V. Putinas praeitą mėnesį nedalyvavo Karalienės Elžbietos laidotuvėse Londone ar Jungtinių Tautų (JTO) Generalinėje Asamblėjoje Niujorke. Jų neatvykimas buvo tyčinis.
Vietoje to, abu politikai nuvyko į Uzbekistaną, kur vyko Pekino vadovaujamos Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos (SCO) susitikimai. Xi Jinpingo ir V. Putino kelionių prioritetai atspindi jų bendrą neapykantą Vakarų sukurtai pasaulio tvarkai, kurią įkūnija transatlantizmas, Šaltojo karo laikų aljansai ir daugiašalės institucijos. Jų sprendimas taip pat parodo augantį susidomėjimą naujos tarptautinės sistemos kūrimu, kuri ne tik atspindėtų autokratines vertybes, bet ir tikslingai į savo veiklą neįtrauktų Jungtinių Amerikos Valstijų ir jos artimiausių demokratinių sąjungininkių. Jau dabar Xi Jinpingas ir V. Putinas gali pasigirti, kad Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija apima daugiau nei 40 procentų pasaulio populiacijos ir kad prie jos nori prisijungti įvairiausios šalys, pavyzdžiui, Iranas ir net NATO narė Turkija.
Kaip ir JTO Generalinėje Asamblėjoje, Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos suvažiavime taip pat nepavyko pasiekti jokių konkrečių rezultatų. Tačiau priešingai nei JTO, Šanchajaus bendradarbiavimo organziacija negali būti veiksminga dėl savo struktūros. To priežastis: nei Xi Jinpingas, nei V. Putinas nenori, kad Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija taptų viršnacionaline institucija, galinčia nurodinėti šalims narėms ar padėti spręsti ginčus. Vietoje to, Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija atspindi Kinijos, ir kiek mažesnį Rusijos, norą pertvarkyti pasaulines žaidimo taisykles taip, kad tai atspindėtų neva teisingesnį ir sąžiningesnį daugiapolį pasaulį – taip bandoma pasakyti, esą dabartinės taisyklės nenaudingos Pekinui ir Maskvai.
Iki šiol tokios idėjos sudomino nemažai šalių, įskaitant ir Indiją, kuri dažnai jaučiasi išnaudojama arba ignoruojama JT ir kitų daugiašalių institucijų. Didėjantis Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos patrauklumas parodo, kad Xi Jinpingas ir V. Putinas išties yra pajėgūs suburti naujas tarptautines koalicijas, nereikalaujančias vakarietiško „bendro mąstymo“. Pavyzdžiui, jos yra tolerantiškos kai kurioms narėms, kurios smerkia Rusijos invaziją į Ukrainą ir Kinijos rodomą paramą. Tačiau dar labiau neramina tai, kad auganti Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos svarba sustiprino Xi Jinpingo požiūrį, jog Kinijai reikia Rusijos pagalbos, norint mesti iššūkį JAV ir jos sąjungininkių tinklui bei paspartinti Vakarų atsitraukimą iš tam tikrų periferijų.
Nepaisant to, Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija ir jos tikslai nebuvo daugiausia dėmesio Uzbekistano suvažiavimo metu susilaukę dalykai. Daugiausia buvo kalbama apie V. Putino kalbą, kurioje jis užsiminė, kad Pekinas turi „klausimų ir nerimo“ dėl Rusijos veiksmų Ukrainoje. Tai buvo lyg užslėptas prisipažinimas, kad Kinija abejoja dėl Maskvos pranašumo mūšio lauke. Akivaizdu, kad Maskvos pastangos iš naujo perpiešti Europos žemėlapį nesiklosto pagal planą. Bet V. Putino pareiškimas ir Xi Jinpingo abejonės, bent jau kaip jos yra interpretuojamos dabar, neatspindi rimto Kinijos ir Rusijos santykių atšalimo. Labiau tikėtina, kad tai žymi galios asimetriją tarp šių dviejų valstybių ir grėsmingą Pekino norą, kad Maskva imtųsi ryžtingesnių veiksmų karui laimėti.
Tačiau Rusijos eskalavimas gali sukelti sunkumų, prie kurių Pekinas nėra pratęs ir nėra jiems pasiruošęs. Norėdamas sustiprinti V. Putino revanšizmą, Pekinas gali būti priverstas imtis veiksmų, kurie prieštarauja Kinijos instinktams ir nacionaliniams interesams. Pavyzdžiui, siekiant išgelbėti Rusijos ekonomiką, Pekinas gali sutikti parduoti Rusijai reikalingas prekes už rublius. Tačiau tai keltų naują kredito riziką Kinijos liaudies bankui, nes taip, iš esmės, jis prisiimtų Rusijos ekonominius įsipareigojimus ir riziką. Bet šie ir kiti sankcijas apeiti padedantys veiksmai gali lemti Kinijos atskyrimą nuo vakarietiškų technologijų ir kapitalo, reikalingų šalies vystymuisi palaikyti.
Kinijos didėjantis palaikymas V. Putinui taip pat pakenks jos gebėjimui įtikinamai palaikyti abi konflikto puses. Pagrindinis to įrodymas – Kinijos neaiškus ekonominis atsakas į šį karą. Iš vienos pusės, palyginus su tuo pačiu laikotarpiu pernai, per pirmuosius aštuonis 2022 m. mėnesius bendri prekybos kiekiai tarp Kinijos ir Rusijos išaugo 31 proc. ir jos bendra vertė siekia 117 mlrd. JAV dolerių. Tikėtina, kad bus pagerintas pernai pasiektas 147 mlrd. JAV dolerių prekybos vertės rekordas. Taip pat išaugo Kinijos puslaidininkių ir kitų prekių pardavimai Rusijai. Ir visgi, Kinija neatsakė į Rusijos prašymus suteikti jai karinę paramą, taip pat nesiėmė priemonių, dėl kurių Kinijai ar Kinijos įmonėms galėtų būti pritaikytos sankcijos.
Didėjanti Maskvos priklausomybė nuo Kinijos tapo tikra palaima Pekinui. Pasinaudodama augančia Rusijos izoliacija, Kinija perka vis didesnius rusiškos naftos kiekius su didelėmis nuolaidomis, kad patenkintų ne tik dabartinę, bet ir ateityje būsimą Kinijos naftos paklausą. O tie puslaidininkių pardavimai? Kiek anksčiau šiais metais Kinija gavo nemažą pelną, pardavusi Rusijai dalį perteklinių lustų. Net jeigu šis pelnas ir nebuvo ilgalaikis, kadangi JAV prekybos departamentas rugpjūtį uždraudė vykdyti tokius pardavimus, tai vis tiek turėjo naudos.
Kinija net pradėjo perpardavinėti iš JAV įsigytų suskystintų gamtinių dujų perteklių Europos šalims, beviltiškai bandančioms paįvairinti savo energijos šaltinius. Tai, iš tikrųjų, kenkia V. Putino strategijai, pagal kurią Europos priklausomybė nuo rusiškų dujų turėtų tapti savotišku ginklu. Ir nors toks dviprasmiškumas yra būdingas Kinijos verslo mąstysenai, pagal kurią Kinija laimi du kartus, yra pagrindo įtarti, kad Pekinas artėja prie tokios savo strategijos ribos, ypač jeigu karas pasisuks dar blogesne linkme Rusijai.
Ar Pekinas pasipriešins JAV įvestoms sankcijoms, ribojančioms prekybą puslaidininkiais ir kitomis technologijomis, ir suteiks Rusijai pagalbą, kurios jai reikia karui tęsti? Kaip reaguos Xi Jinpingas, jeigu V. Putinas ištesės savo pažadą panaudoti taktinius branduolinius ginklus? Ar Kinija pripažins Rusijos fiktyvių referendumų rezultatus, nors tai reikštų, kad Kinija turėtų pripažinti ir numanomą Taivano nepriklausomybės referendumą ateityje? Rusijos pajėgumams silpnėjant, o Kinijai vis sunkiau išlaikant dvejopą poziciją, šie ir kiti klausimai lieka neatsakyti.
Didėjant tikimybei, kad Rusija pralaimės, kyla pavojus Kinijos didingai revizionistinei pozicijai. Dėl to Xi Jinpingas, tikriausiai daug greičiau nei norėtų jis pats, turės apsvarstyti galimybę imtis drastiškesnių veiksmų, kurie sustiprintų Rusijos ekonomiką ir karinius pajėgumus. Tokia parama, bent jau iš pradžių, greičiausiai nepažeistų sankcijų. Bet jeigu karas tęsis, Kinija gali priimti vis labiau provokuojančius sprendimus, kurie, tikėtina, susilauktų tarptautinio atsako. Tokie sprendimai gali vyrauti nuo nedidelio sankcijų pažeidimo iki neletalinės karinės pagalbos suteikimo.
Nepaisant to, yra sunku sugalvoti scenarijų, kuriame Kinija didesnį prioritetą skirtų ne savo, o Rusijos poreikiams, bent jau be aiškios naudos ateityje ar įtikinamų įrodymų, kad tokia pagalba turėtų didelę teigiamą įtaką Rusijos kariuomenei. Kai kurių milžiniškos Kinijos partinės valstybės dalių pasipriešinimas taip pat gali kliudyti Kinijos paramos didinimui: kai kurios biurokratinės institucijos jau dabar baiminasi, kad sankcijų pažeidimas gali rimtai sumažinti šalies galimybes pasiekti ambicingų Xi Jinpingo vystymosi tikslų.
Trumpai tariant, Pekinas susidurs su analizės paralyžiumi – tai procesas, kai dalyviai norėdami priimti sprendimą įstringa analizuodami ir svarstydami įvairiausius scenarijus. Ši problema jau dabar yra akivaizdi, atkreipus dėmesį į Pekino institucijų užsispyrimą nepradėti skausmingų, bet reikalingų reformų šąlančiai Kinijos ekonomikai gelbėti. Ir nors Kinija vis dar gali tikėti, kad jos ekonominiai ginčai laikui bėgant išsispręs patys, laikas šiuo metu nėra Rusijos pusėje.
Pekinas taip pat negali sutvarkyti pagrindinės V. Putino karinės kampanijos problemos: tai yra, masinių strateginių, organizacinių, vadovybės ir logistikos klaidų, taip pat karių trūkumo. Dėl to esminė Xi Jinpingą kamuojanti problema yra ne kaip užtikrinti, kad V. Putinas laimėtų, bet svarstymai, kokių veiksmų Kinija yra pasiruošusi imtis, kad V. Putinas nepralaimėtų. Tokia sąjunga tarp šių dviejų valstybių tikrai nėra tobula. Tačiau prisiminkime, kad niekas to ir nesitikėjo.
