Viena tokia sugrįžimo istorija su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais pasidalijo vilnietė Violeta Janutienė. Į Didžiąją Britaniją moteris išvyko paskui mylimąjį Egidijų, o į gimtinę šeima sugrįžo jau pagausėjusi. Užsienyje gimusi dukra buvo vienas esminių argumentų, lėmusių sugrįžimą, tačiau toli gražu ne vienintelis.
Gyvenimas užsienyje
„Tuo metu dar su vaikinu, kuris dabar yra mano vyras, gyvenome Vilniuje, mažame butuke, turėjome darbus. Pasibaigus studijas, dirbau pagal specialybę. Abu uždirbome sąlyginai neblogai. Tačiau draugas nusprendė, kad nori vėl važiuoti užsidirbti į Angliją, mat buvo išvykęs ir anksčiau.
Nors ir uždirbau gerai, mečiau viską, susikroviau lagaminą ir išvykau po mėnesio paskui savo mylimąjį. Tai emigracijos priežastis man asmeniškai yra meilė. Pradžia nebuvo sunki kitoje šalyje. Kalbą mokėjau. Darbą gavau greitai. Dirbau gėlyne. Vėliau man pasiūlė dirbti svogūnų pakavimo fabrike.
Darbdavys įvertino mano geras anglų kalbos žinias, nes šis darbas reikalavo daug kalbėti. Pats darbas man patiko. Ten pradirbau daugiau kaip 2 metus. Vėliau toje pačioje vietoje gavau apmokymus dirbti administratore ofise. Sunkiausia turbūt buvo tuomet atlaikyti stresines situacijas, kada daug darbo, žmonių nedaug, o tu vis tiek turi atlikti viską iki galo, kad produktas išeitų kokybiškas. Tas pats ir dirbant ofise. Darbas prie kompiuterio, pokalbiai su klientais, visokių lentelių pildymas, sistemos valdymas ir taip toliau“, – pasakojo V. Janutienė.
Nors dažnai tenka girdėti apie šaltesnį užsienio darbdavių požiūrį į imigrantus, tačiau, anot V. Janutienės, su diskriminacija asmeniškai jai neteko susidurti:
„Vadovai buvo mandagūs ir tikrai labai draugiški. Galima buvo ir pajuokauti, ir pašnekėti. Tarp kolegų, žinoma, būdavo visko – ir barnių, ir nesusikalbėjimų. Bet kur jų nebūna? Tačiau keitėsi valdžia, žmonės, mažino etatus ir aplinka darėsi darbe labai nemaloni, tad neatlaikius įtampos išėjau.
Susiradau kitą darbą. Dirbau siuvykloje, kur su kitomis moterimis siūdavome užuolaidas. Darbas buvo švarus, be įtampos, pats fabrikas buvo šiltas. Nebuvo jokių specialių aprangos reikalavimų kaip prieš tai dirbant svogūnų fabrike.“
Džiaugsmas šeimoje
Dirbama siuvykloje, moteris sužinojo džiugią žinią: „Netrukus pastojau, susituokėme, susilaukėme dukrytės Auksės Marijos, kuriai dabar jau 2 metai ir 5 mėnesiai. Tiesą pasakius, su dukros gimimu savaime atėjo noras grįžti į Tėvynę. Nes pamatėme, kad savo vaikui negalime suteikti to, ką galėtume Lietuvoje.
Lietuvoje laukė didžiulė šeima, draugai, gamta, pramogos. Tiesa, iš pradžių vis atidėliojome grįžimą. Vis rasdavome pretekstų nukelti. Paaugus dukrai pradėjau dirbti „ant savęs“ pagal specialybę – šokio pedagoge.
Susirinkau nemažą būry lietuvių vaikų, išsinuomojau patalpas ir pradėjau dirbti. Daug kam buvau pirmoji mokytoja. Susipažinau su puikiais vaikais ir nuostabiais tėveliais. Buvo gaila atsisveikinti. Bet išdirbus ne visus mokslo metus pasakėme sau, jog gana. Gana liūdėti, gana ilgėtis šeimos, gana tik egzistuoti.“
Pasak Violetos, nors ir pavyko uždirbti neblogai (vyras dirbo logistikos įmonėje – aut. past.), tačiau pinigai suteikė patogumo jausmą, bet neatnešė gyvybės širdyse:
„Draugų buvo, pramogų irgi. Viskas kaip ir gerai. Tačiau pradėjo emociškai smaugti bendravimas telefonu su seneliais, krikšto dukra, dukros krikšto tėvais. Jau seniau tai pradėjo mus „dusinti“, bet labiausiai pasijautė, kai dukra paaugo ir suvokėme, jog tai nėra ta aplinka, kurios linkime dukrai. Galų gale ir sau.“
Grįžimą sujaukė karantinas
Taip jau susiklostė, kad į Lietuvą sugrįžti pirmoms teko Violetai su dukra.
„Į Lietuvą parvykome prieš pat karantiną. Gyvenome mažame miestely pas vieną iš močiučių. Kiemas didžiulis, namas erdvus, veiklos gausu. Pradėjau kvėpuoti, širdis dainavo. Tačiau buvo liūdna, nes vyras liko sutvarkyti paskutinių reikalų ir tada paskelbė karantiną.
Tad beveik 4 mėnesius laukėme vyro. Buvo sunku. Vyras vienas, tik darbas ir lova. Mums irgi buvo nelengva, visgi ilgesys didžiulis. Bet baigėsi karantinas ir sulaukėme tėčio. O va tada pradėjo viskas tiesiog judėti pirmyn. Nusipirkome mašiną, vyras įsidarbino, apsigyvenome Vilniuje, puikiam, naujam bute.
Aplink žaidimų aikštelės, daug bendraamžių vaikų. Kultūrinis gyvenimas tiesiog verda. Džiaugiausi, kad pagaliau po 5 metų emigracijoje, galėjau liepos 6-ąją giedoti Lietuvos himną savo šalyje, su savo šeima. Giedant ašaros kaupėsi akyse, šiurpuliukai ėjo per kūną, nes žinojau, kad esu ten, kur yra gera“, – pasakojo pašnekovė.
Tuo pačiu Violeta priduria, kad gyvenimas užsienyje tikrai nebuvo ypatingai blogas: „Nenoriu klaidinti sakydama, kad Anglijoje buvo blogai. Turėjome ir darbus, ir draugus, ir pramogas, jūra buvo pasiekiama beveik ranka. Buvo ir juoko, ir džiaugsmo, bet grįžus vakarais namo apimdavo liūdesys, ypač per didžiąsias metų šventes.
Bandėme susikurti ir patys tą jaukumą, bet tai nebuvo tas pats. Džiaugdavaisi, kai diena į pabaigą eidavo. O dabar net pavargę po dienos, vis tiek kažkur judame, lekiame, kojos spirga, nespėjame net gyventi. Kol kas iš mūsų pokalbių dingo pasakymai – „tai ką veiksim?“. Dabar tai pakeitė žodžiai, „na, tai kur lekiam šiandien?“.
Vyras darbą susirado lengvai, kadangi yra motyvuotas, visada nori siekti daugiau, nors ir dabar užimamos pareigos yra ganėtinai neblogos. Aš nuo rugsėjo kibsiu į darbo paieškas, nes kaip tik sužinojome, kad dukrytė gavo vietą valstybiniame darželyje. Bet jau susisiekiau su buvusia darboviete ir manau, kad sėkmingai grįšiu dirbti atgal pagal specialybę papildomam uždarbiui. O pagrindinio darbo ieškosiu kažko naujo, svarstau apie administravimo sektorių, viliuosi jog pasiseks.“
Buvo neigiamų nuomonių
Anot Violetos, daug kas jiems sakė, kad nėra ko grįžti į Lietuvą: „Esą čia nieko gero. Brangu. Šeima neuždirbs pinigų. Neišgyvensit. Na, bet kol kas galiu pasakyti, kad maistui išleidžiame dvigubai mažiau nei Anglijoje, valgome tikrai daug skaniau. Taip, yra dalykų, kurie kainuoja daug, bet mes visada savo išlaidas planuojame, dideliems pirkiniams taupome po truputį, jog nereikėtų visko ko užsimanome imti išsimokėtinai ir po to du metus mokėti.
Susitaupai. Susiverži diržus. Nusipirkai ir rami galva. Viso to išmokome Anglijoje. Nes išvažiavome jauni, nemokantys taupyti, pinigai tiesiog išgaruodavo. O dabar su kitokiu mąstymu visai kitaip ir gyvenimas eina. Turime kojas, rankas, galvas ant pečių, galimybių pilna tik eik ir daryk, nes niekas ant lėkštės nepadės pagrindinio patiekalo. Gyvenimas Lietuvoje visada buvo ir yra kitoks, čia visų pirma sava kalba. Savi žmonės, nors jų pasitaiko visokių.
Čia jautiesi savas. Čia beveik kiekvieną savaitgalį, kol vasara praleidžiame gamtoje su palapinėmis ar lankant močiutes, čia bet kada gali pamatyti krikšto dukrą, mūsų dukra gali laisvai bendrauti su mylimais krikšto tėvais. Galime nuvykti pas kitus draugus ar gimines. Apskritai kalbant apie dukrą, jai būvimas čia davė vien naudą. Grįžus dukros kalbos raida tiesiog savaitėmis tobulėjo.
Dukra mokosi bendrauti su kitais vaikais – ir didesniais, ir mažesniais, nes Anglijoje tokios galimybės neturėjo. Taip pat turi nuostabų ryšy su savo krikšto tėvais. Mes dėl to esame labai laimingi, nes dukrai yra labai daug veiklos, visokių naujų potyrių. O mums kaip tėvams tai labai svarbu, nes kai laimingas vaikas, laimingi ir tėvai. Kas liečia mus abu su vyru, tai atkūrėme santykius su senais draugais, kurie nepamiršo mūsų, turime apie ką pakalbėti ir ne tik apie darbus. Galime kartu kažkur išvažiuoti ir tas draugų bei pažįstamų ratas plečiasi.“
Sprendimo nesigaili
Paklausta, ar nesigaili, kad emigravo prieš 5 metus, Violeta atsako tvirtai: „Tikrai ne. Sukūrėme šeimą, tapome kaip šeima, kaip vienas didelis kumštis, pasikeitė požiūris į daug dalykų, labiau atskiriame, kur yra nuoširdumas, o kur esi reikalingas tik tada, kai reikia. Man pačiai asmeniškai atrodo, kad niekur nebuvom išvažiavę.
Nes viskas atrodo būtent taip, kaip ir turi būti. Ar po kelerių metų jausimės taip pat? Manau, jog taip, nes tik pats žmogus yra savo gyvenimo kalvis, kaip stengsiesi, ką darysi, ką veiksi ir ko sieksi, priklauso nuo tavęs, bet svarbiausia, kad savyje nešiotumeisi tą ugnelę, kuri skatina judėti, tobulėti. Ji buvo užgesus, bet vėl rusena mūsų širdyse. Bet kurioje šalyje yra minusų ir yra pliusų, neverta lyginti nei Anglijos, nei Lietuvos ekonominių padėčių, nes tai dvi skirtingos šalys, kultūros, politika.
Bet kiekvieno išvykusio norėčiau paklausti – ar jie nuoširdžiai yra laimingi ten, kur yra, ar netrūksta asmenybės tobulėjimo, ar jaučiasi įvertinti, ar jaučiasi saugūs dvasine prasme? Mes visi emigrantai grįšime į gimtinę – gyventi, mokytis, dirbti, auginti vaikus, atostogauti, kiti amžino poilsio, tad savo gimtinę reikia mylėti, jei ne garsiai, tai tyliai, nes kad ir kokiu blogu žodžiu emigrantai mėgsta pasisakyti apie Lietuvą, vis tiek ši šalis davė daug. Tėvus, senelius, kalbą, mokėjimą skaityti ir rašyti, dainas, kaip ,,ant kalno mūrai joja lietuviai“, Maironio eilėraštį „Trakų pilis“ bei nuostabiąją Salomėjos Nėries ,,Senelės pasaką“, kurią manau žino kiekvienas. Gerbkime ir mylėkim tai, ką turime, o ko neturime – pasiekime savo rankomis ir sunkiu darbu.“
