Vilties prezidento rinkimai buvo pirmieji, kuriuose dalyvavau kaip pilnateisė rinkėja ir S. Lozoraičio perspėjimas man skamba kaip ypatingas įpareigojimas esamų atsakomybių laikotarpyje. Rūpestis sienų saugumu tapo esamos koalicijos ir Vyriausybės išskirtiniu iššūkiu, pareiga ir kasdienybe. Padarėme nemažai, kad artintis prie mūsų sienų pasidarė sunkiau.
Kad mūsų žemė su siauručiu demokratijos ruožu tarp dviejų autokratų sienų – Suvalkų koridoriumi – tapo NATO teritorija yra didžiausia likimo dovana ir vilčių išsipildymas. Visų tų, kurie dėjo galvas už Lietuvą turėdami tik tikėjimą ir viltį. Šiandien turime Nepriklausomybę ir stipriausio saugumo aljanso užnugarį. Bet tai negarantuoja ramybės ir saugumo savaime. Dėl to reikia ne tik pastangų, bet ir drąsos kovoti, kad interesai būtų apginti. Šiandien turime privilegiją kovoti ne mūšio lauke, kur šiuo metu ir už mūsų likimą kovoja ukrainiečiai
Patylėti mums siūlė ne kartą. Tylėjimas, kai sprendžiasi tavo šalies likimas – nusikalstamas. Spengianti tyla, kai be šūvio pasitikti okupantai – sąžinėje aidi visiems – tiek gyviems liudytojams, tiek ir tiems, kurie per istorijos pamokas nerūkė už garažų.
Neišsišokti siūlyta ir buvusiai prezidentei Daliai Grybauskaitei, kai ji kadencijos pradžioje kėlė klausimą dėl NATO planų, kuriais būtų ginamos Baltijos šalys. Iš NATO mūsų neišmetė, priešingai – gavome didesnes saugumo garantijas, o dėl valios vykdyti įsipareigojimus tapome pavyzdžiu ir kitiems.
Įsipareigojimų vykdymas – tai konkretūs sprendimai. 2014 m. Krymo okupacija pakeitė ir didelės dalies ankstesnių skeptikų požiūrį į saugumą. Du svarbūs strateginiai sprendimai – siekti 2 proc. BVP gynybai ir šauktinių atkūrimas rodė suvokimą, kad mūsų saugumas – pirmiausia mūsų pačių atsakomybė. NATO nėra sutartiniai santykiai tarp paslaugos teikėjo ir gavėjo, nors ir remiasi susitarimais. Nėra sutarties, už kurios nevykdymą galima kam nors reikšti teisines ir finansines pretenzijas. Mes patys esame tų saugumo garantijų ir teikėjai, ir gavėjai. Kartu su viso aljanso nariais. Tad tik konkretūs sprendimai didina mūsų galią ir valią gintis.
Po 2022 m. vasario 24 d. konkrečių sprendimų buvo dar daugiau. Krašto apsaugos finansavimo didinimas, partijų susitarimas dėl gynybos ir saugumo, užtikrinantis pasiekto finansavimo lygio išlaikymą, pilietinio pasipriešinimo strategija, sustiprinta Šaulių sąjunga. Turime strateginius sprendimus ne tik kurti nacionalinę diviziją, bet ir Vokietijos įsipareigojimą dislokuoti brigadą, nors už atkaklų sąjungininkų įtikinėjimą tokio dislokavimo būtinybe buvome ir kritikuojami. NATO lygmeniu baigėsi konceptualios diskusijos ir sutarimas, jog Rusija YRA grėsmė, šįmet leido patvirtinti atnaujintus gynybos planus. Tai stiprūs saugumo pamatai, bet jų įgyvendinimo lygtyje turime svarbių nežinomųjų – visų pirma, tai laikas, per kurį turime atlikti maksimaliai darbų. Brangaus laiko mums duoda Ukraina. Jau antrą kartą per dešimtmetį. Norėdami laimėti lenktynes su laiku – turime didinti apsukas.
Rusijos biudžetas agresijai didinamas 70 proc. Pirmą kartą išlaidos karui viršys išlaidas socialinėms reikmėms. Palyginimui – mes, kaip bet kuri gerovės valstybė, vien socialinei apsaugai skiriame beveik 40 proc. savo biudžetų išlaidų. Gynybos dalis yra daugiau nei keturis kartus mažesnė, nors procentais nuo BVP ji yra viena didžiausių tarp NATO šalių – „sviesto ir patrankų“ dichotomija, žinoma iš bet kurio ekonomikos vadovėlio, ir tikėjimas istorijos pabaiga daugelio mūsų sąjungininkų suvokimą, jog savo sviestą, deja, gali tekti ginti patrankomis per dešimtmečius sumažino iki pavojingo minimumo.
Mes negalime atsakyti, kokios mintys ir konkretūs planai mūsų atžvilgiu generuojami bunkeriuose prie ilgų stalų, bet mes galime savo veiksmais siekti, kad tie planai liktų makulatūra. Esminis klausimas, kaip vienodai vertiname grėsmes ir ką esame pasirengę daryti jų užkardymui. Susiduriame su dviem skirtingomis požiūrių alternatyvomis: viena – būkite ramūs, ir kita – negaiškime, jei nežinome, kiek turime laiko.
Ar tie, kurie negali būti ramūs, demonstruoja nepasitikėjimą mūsų sąjungininkais? Žinoma, kad ne, nes jeigu nepasitiki sąjungininkais, kuo apskritai gali pasitikėti? Tačiau reikia suprasti, kad sąjungininkų šalyse sprendimus priima renkami politikai, ne diktatoriai. Antra, mūsų sąjungininkai praeityje yra klydę vertindami situaciją ar tikėdami savo receptais, kad antai ekonominė Rusijos priklausomybė nuo Vakarų leis atgrasyti Putiną nuo išorinės agresijos. Karas Ukrainoje tai paneigė. Dar daugiau, jis parodė, kad tokios priklausomybės pavojingos patiems Vakarams.
Ar Rusijos pralaimėjimo baimė nulems, kad Ukrainos pergale vis dažniau bus vadinama tai, kad Ukraina apskritai sugebėjo pasipriešinti ir išliko kaip valstybė, tegul ir be penktadalio teritorijos? Tai, kad Ukraina pasipriešino ir išliko yra stebuklas, ypač turint minty karinės pagalbos mastus pernykštės invazijos pradžioje – visada per mažai ir visada per vėlai. Bet to vargiai bus gana ilgalaikei taikai ne tik pačioje Ukrainoje, bet ir Europoje užtikrinti.
Rusija apsikasusi okupuotose teritorijose, turėdama pusmilijonį daugiau mažiau apmokytų kareivų su realia patirtimi, savo ekonomiką galutinai perkėlusi ant karinių bėgių narodonaselenijui mintijant, kad niekad gerai negyveno, tad nėra ko ir pradėti, galės atsidėti savo ilgalaikės priešstatos prieš Vakarus įgyvendinimui. Ir laiko tam gali prireikti mažiau, nei atrodė tada, kai šis planas buvo viešai paskelbtas. Tuomet atrodė, kad Ukrainos pergalė pavers šio plano įgyvendinimo laiką amžinybe.
Tad ir toliau privalome siekti tvarios taikos Europoje, įtikinėdami sąjungininkus, net jeigu tai kartais atrodo nemandagu, kad pusiau kepti sprendimai neveiks, nes tebus pakvietimas kitam raundui. Ir turėdami neapibrėžtą laiką, turime patys padaryti viską, kad grėsmės lygį keičiančių sąlygų neatsirastų, o mūsų atgrasymo politika turėtų bent kelis stiprius plieninius sluoksnius ir kozirius: sąjungininkų nuolatinį buvimą čia, Lietuvoje, kuris mažintų norą išbandyti kokias nors atkertamąsias operacijas per Suvalkų koridorių, stiprią pilietinę valią ir gebėjimą gintis, būtinus resursus ir pajėgumus atremti laikotarpį, kol NATO penktasis straipsnis aktyvuotųsi pilnu pajėgumu.
Ir nors per šią kadenciją biudžetas gynybai padvigubėjo, o laikinas bankų solidarumo įnašas leidžia šiuo metu vykdyti daug labai svarbių gynybai infrastruktūros projektų, tai neatlieps viso poreikio greičiau ir ambicingiau stiprinti Lietuvos kariuomenę, didinti šauktinių skaičių ir investuoti į visuotinę gynybą. Tuo pačiu neužtenka, pasakyti, kad gynybos finansavimas turi siekti 3 ar 33 procentus nuo BVP, kol nepasakoma, kokiu būdu jų galime pasiekti. Kol kas dauguma siūlymų stiprinti gynybą skolon – patraukliai ausiai skambančios valstybinės obligacijos yra ta pati skola, tik gražiau užvadinta. Skola kainuoja nemažas palūkanas, kurios jau kitais metais po pasiskolinimo ima išspausti išlaidas kitiems poreikiams.
Naudojant finansų pasaulio analogijas, savo valstybės atžvilgiu veikiau esam akcininkai, nei vien palūkanininkai. Lūkestis juk yra taikos dividendo, o ne tiesiog pajamų už laikinai paskolintus pinigus, kur nieko asmeniška, tik verslas. Todėl reikia kalbėti apie tvarius nuolatinius pajamų šaltinius, o jų be mokesčių dar niekas neatrado. Tvarūs pajamų šaltiniai reiškia būtinybę grįžti prie socialinio kontrakto. Pirmiau galbūt netgi ne politinių partijų, o pilietinės visuomenės, profesinių sąjungų, verslo organizacijų. Tų kurių balsas politikams būtų kaip svarbi atrama ir argumentas priimti konkrečius sprendimus.
Ar garantuota tokio sutarimo sėkmė? Nebūtinai, nes diskutuoti kaip dalijamės, atrodytų, kone visuotinai pripažįstamų poreikių sąskaitą dar nesame išmokę. Daug nepalankių veiksnių ir nežinomųjų, bet procesas leistų įsitikinti, kad susitarimų žanras dar gyvas ir perspektyvus bei pasiekti, kad visi jaustųsi įsitraukę į šio iš esmės fundamentalaus klausimo sprendimą – krašto gynyba ir saugumas yra turbūt vienintelė viešoji prekė par excellence ir niekas išskyrus valstybę jos užtikrinti negali. Nepaisant, kad įsipareigojimų vykdymas nėra lengvas, ar kad visada atsiras, kas bus nesuinteresuotas tokio kontrakto sėkme, ar nutars palikti susitarimą dėl kokios nors marginalios priežasties, vis tik tai yra tiesesnis kelias į tvarius sprendimus ir pasitikėjimą.
Šalies gynyba kartu yra ne tik apie kitų priimamus sprendimus, tai ir apie asmenines nuostatas bei apsisprendimus. Valios ir gebėjimo priešintis stiprinimas – viena iš svarbiausių priešo atgrasymo krypčių. Mes galime ir turime sudaryti sąlygas tiek įgyti gebėjimams, galime ir turime investuoti į būtinas žinias kaip reaguoti ir elgtis konkrečiu atveju, tačiau apsisprendimai – kiekvieno iš mūsų labai individualūs. Apsisprendimui itin svarbus įsisąmoninimas, kokioje padėtyje yra mūsų Valstybė, kokios realios grėsmės jai kyla ir rasti atsakymą, o koks mano vaidmuo ir indėlis. Galbūt galėsiu tik netrukdyti, o galbūt jau rytoj parašysiu prašymą įstot į Šaulių sąjungą ar tapsiu kurios nors kitos organizacijos savanoriu.
Kviečiu rasti laiko pokalbiui apie tai su savimi, su bičiuliais ir artimaisiais. Mūsų valstybė, atgimusi tvirta praėjusio amžiaus pabaigos lyderių valia, yra verta to, kad mūsų valia ją išsaugoti nebūtų silpnesnė.
Ingrida Šimonytė yra Lietuvos ministrė pirmininkė ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atstovė.
