Premjeras Gediminas Kirkilas prieš kurį laiką pareiškė esąs nusiteikęs optimistiškai, kad pavyks pratęsti Ignalinos atominės elektrinės darbą: tereikia parengti pasekmių Lietuvos energetiniam saugumui uždarius antrąjį Ignalinos atominės elektrinės (IAE) bloką studiją. Jis net nurodė, kad tai rimta priežastis, dėl kurios negalima versti dabartinės vyriausybės: mat sutriktų derybos su Europos Komisija dėl šios rimtos problemos. Tačiau daugelis politikų kaltina Vyriausybę neveiklumu.
Pagal sutartį su ES Lietuva savo poziciją ir argumentus, kad IAE antrojo bloko uždarymas turės žalos Lietuvos ekonomikai, turėjo pateikti iki 2007 m. gegužės 1 d., tačiau šią datą pramiegojo. Esama pasiūlymų šiuo klausimu rengti referendumą arba tiewsiog atsisakyti uždaryti antrąjį IAE bloką, nepaisant, kokia būtų ES nuomonė.
“Balsas.lt” pateikia dar dvi nuomones šiuo aktualiu klausimu: europarlamentaro Aloyzo Sakalo ir Seimo nario, LR Liberalų sąjūdžio pirmininko, buvusio vyriausiojo Lietuvos euroderybininko Petro Auštrevičiaus.
Europos parlamento narys Aloyzas Sakalas: „Iniciatyvą dėl IAE veiklos pratęsimo turi rodyti Seimas“
Kokios sankcijos grėstų Lietuvai, jei būtų nuspręsta vienašališkai neuždaryti IAE ? Ar galėtų grėsti tik strukturinės paramos, ar ir pačios narystės sustabdymu?
- Pradžioje tai būtų priemonės dėl struktūrinės paramos. Narystės stabdymas tik vėliau, jei niekas nepadėtų. Bet tai būtų beprecedentinis atvejis, todėl mažai tikėtinas.
- Ar Lietuvos europarlamentarai ir asmeniškai Jūs esate kėlę IAE neuždarymo klausimą?
- Tai gali nuspręsti tik Europos vadovų taryba. Europarlamentarai neturi jai didelės įtakos. Manau, kad mūsų vadovai Taryboje turėtų patys pradėti diskusiją, galbūt pasitelkiant bulgarus. Argumentas: globalinio atšilimo mažinimas (Elektrėnų elektrinė tam nepasitarnaus) ir energetinės priklausomybės nuo Rusijos mažinimas. Galėtų pradžioje Lietuvos Seimas priimti paraginamąjį mūsų vadovus nutarimą. Europarlamentarai pradžioje frakcijų lygyje galėtų į diskusiją įsijungti. Bet galimas ir kitas mus tenkinantis variantas: Lietuvos ir Vakarų Europos elektros ir dujų tinklų sujungimas. Tada Lietuva taptų bendros ES energetinės sistemos dalimi.
- Ar Lietuva turėtų grąžinti lėšas, kurios jau skirtos iš ES ir įsisavintos Ignalinos AE uždarymui?
- Žinoma.
- Ar Lietuva galėtų tikėtis gauti vėliau lėšų IAE uždarymui iš ES, ar turėtų jį finansuoti iš savų lėšų (o tai labai didintų elektros energijos savikainą)?
- Tikimybė vėl gauti lėšų, jei Lietuva savavališkai nevykdytų sutartinių
įsipareigojimų - labai maža.
- Kokios nuotaikos šiuo klausimu juntamos Europos parlamento socialdemokratų frakcijoje?
- Frakcija reikš savo nuomonę, jei kils diskusijos Komisijoje ar Taryboje. Manau, ji būtų palanki Lietuvai. Ypač dabar, kai stengiamasi atsikratyti energetinės priklausomybės nuo Rusijos.
- Tad koks galėtų būti scenarijus?
- Pamąsčius, maždaug toks:
1. Seimas priima vyriausybę įpareigojantį nutarimą ir kreipimąsi į Europos parlamentą.
2. Vyriausybė pradeda diskusiją ES Ministrų taryboje, kuri arba pritaria pasiūlymui, arba priima alternatyvų sprendimą apie visos ES energetinės sistemos sujungimo.
3. Europos parlamentas reaguoja į Seimo kreipimąsi.
4.Toliau - kaip Dievas duos, bet iniciatyvą turi parodyti tik Seimas, o ne Europos parlamento nariai, kurie galėtų tik ją palaikyti Europos parlamente, nes Europos parlamento nariams nedera vykdyti Seimo neaprobuotos politikos.
Kalbėjosi Tomas Čyvas
Seimo narys Petras Auštrevičius: „Reikia ieškoti argumentų“
- Ar įmanoma pasiekti, kad ES sutiktų atidėti IAE galutinio uždarymo datą?
- Viskas priklauso nuo to, kaip mes būsime pasiruošę šitą klausimą argumentuotai pateikti. Tačiau svarbiausia, kad šis reikalas yra dvišalis. Mes esame pasirašę stojimo sutartį, kurioje yra dvišaliai įsipareigojimai. Iš vienos pusės, mes davėme tam tikrus įsipareigojimus, iš kitos pusės ES įsipareigo teikti tęstinę pakankamą finansinę paramą, kad būtų galima kompensuoti nuostolius, kurie kils dėl Ignalinos AE uždarymo.
Tai reiškia, kad turi būti dialogas, o dialoge visada yra reikalingi argumentai. Galiu tvirtinti 105 procentais, kad ES išgirs Lietuvos argumentus tik tokiu atveju, jei jie bus neatmušami, jei mes galėsime juos pagrįsti energetikos, ekonomikos argumetais, regiono energetine situacija.
Reikia pasakyti, kad energetika buvo ir išlieka iš esmės politinių spekuliacijų objektu. O kad to nebūtų, mums reikia nuosekliai dirbti šitoje srityje - ieškoti mano minėtų argumentų. Manau, kad ne 2008 metų rinkimai turi nulemti atominės energetikos, Ignalinos AE derybų eigą, o iki to jau pateikta derybinė pozicija.
Pagrindinė problema yra ta, kad mums tą reikia priimti sprendimą iki 2009 metų pradžios, nes technologiškai Ignalinos antrajam blokui labai svarbu „žinoti“, ar pirkti kurą ar nepirkti. Branduolinis kuras perkamas iš anksto - tai nėra mėnesio reikalas. Užsakovams įvykdyti pateiktą Ignalinos užsakymą užtrunka apie metus laiko.
Taigi jeigu į viską žiūrėti rimtai,tai rinkimų sumaišty, kuri bus Lietuvoje 2008 metų lapkričio mėnesį, per pusantro mėnesio reikėtų pateikti poziciją. Bent jau aš tikrai nevaryčiau valstybės į tokią rizikingą padėtį: tikėtis kažkokių gelbėtojų ar stebukladarių. Viską reikia padaryti iki to. Todėl mes ir pradėjome diskusiją Europos reikalų komitete apie tai, skatiname Vyriausybę žengti atitinkamus žingsnius. Laikas nelaukia.
- Kaip vis dėlto įvykiai klostytųsi, jei Lietuva vienašališkai nuspręstų neuždaryti branduolinės jėgainės? Kas grėstų Lietuvai?
- Jei vienašališkai, tai, pirma, mes žengtume labai neteisingą žingsnį vien tiktai ta prasme, kad atsisakytume tų savo teisinių įsipareigojimų, kurie jau yra įtvirtinti sutartyje, dėl to prarastume finansinę paramą, kurios mums iš tikrųjų reikia. Ignalinos AE ilgesnis funkcionavimas negali finansiškai padengti tų AE tvarkymo poreikių ir investicijų į kitus susijusius dalykus, kurie mums yra reikalingi. Milijardas eurų nėra tie pinigai, į kuriuos galima numoti ranka ir pasakyti, kad vardan savo sprendimo mums jie nereikalingi. Be to, mes prarastumėm rimto partnerio reputaciją. Tai yra ilgalaikė žala valstybei, todėl žengiant tokį žingsnį, reikia gerai pagalvoti. Aš manyčiau, kad rimtos derybos yra daug geresnis veiksmas.
- Ar Lietuva turėtų grąžinti lėšas, kurios jau skirtos iš ES ir įsisavintos Ignalinos AE uždarymui?
- Ko gero, iki tos datos, kur mes laikėmės tų įsipareigojimų, netektų grąžinti, kas jau įsisavinta, prisilaikant esamų sutarčių, bet dėl ateičiai numatytų perspektyvinių lėšų, be jokios abejonės, mums tektų patirti nuostolių.
- Ar Lietuva galėtų tikėtis gauti vėliau lėšų IAE uždarymui, ar turėtų jį finansuoti iš savų lėšų?
- Na žinot, traukinys jau bus nuvažiavęs. Nuomonė bus suformuota, mes būsim praradę pozityvų derybinį įvaizdį, kurį turime šiuo metu. Dar graikai sakė, kad į tą pačią upę du kartus neįbrisi. Tai manau, kad nereikia šitų patarlių savo elgesiu iliustruoti, o viską daryti kaip sako mūsų pačių tautinė išmintis, kurios mes, neabejoju, kad turime. Geriau derėtis ir statyti, derėtis dėl IAE veiklos pratęsimo laikui nuo uždarymo iki statybos pabaigos. Beje, terminas „antrojo bloko veiklos pratęsimas“ skamba daug geriau, negu atsisakymas neuždarinėti ar pan. Bet tai turi būti argumentuota. Aš sugrįšiu prie savo mėgstamo termino – „Maskva netiki ašaromis“. Briuselis taip pat netiki ašaromis. Jis tiki argumentais.
Kalbėjosi Vanda Valeikaitė
