Neseniai buvo prabilta apie tai, kad vaikams psichologinę pagalbą telefonu teikianti „Vaikų linija“ dėl lėšų stygiau gali nutraukti savo veiklą. „Vaikų linijos vadovo Roberto Povilaičio teigimu, ketvirtadalį reikiamos sumos „Vaikų linija“ surinko iš rėmėjų lėšų, bet dar 74 proc. reikalingos sumos trūksta, o nuo liepos mėnesio „Vaikų linija“ Vilniuje gali nebeturėti patalpų, nes neišgali jų nuomoti komercinėmis kainomis. Tokia situacija privertė atkreipti dėmesį ir į kitų psichologinę pagalbą teikiančių tarnybų padėtį, kuri taip pat nėra gera.
Pagalba internetu prieinamesnė
Į klausimą, kokia situacija Lietuvoje kalbant apie psichologinės pagalbos linijas ir, ar pagalba lengvai pasiekiama tiems, kurie jos ieško, Lietuvos telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų asociacijos (LTPPA) vadovas Paulius Skruibis sakė: „Vienavertus – tikrai pasiekiama, nes Lietuvoje veikia penkios psichologinės pagalbos tarnybos: „Jaunimo linija“ – jaunimui, „Vaikų linija“ – vaikams, „Vilties linija“ – sauaugusiems, pagalbos moterims linija ir linija „Doverije“, kuri skirta Visagino rajono gyventojams ir psichologinė pagalba teikiama ne lietuvių kalba. Šios tarnybos teikia pagalbą telefonu ir internetu.“
Pašnekovo teigimu, kartais pagalba internetu daug prieinamesnė, nes atsakoma į visus rašančiųjų laiškus. „Su skambučiais truputį kitokia situacija, nes skambučių sulaukiame žymiai daugiau nei savanoriai gali atsakyti, tad atsakymas į klausimą, ar pagalbos pakanka – ir taip ir ne: galimybių yra, bet jos nėra šimtaprocentinės.“
Trūksta pusės sumos
Paklaustas, ar tiesa, kad finansavimo klausimas yra aktualus ne tik „Vaikų linijai“, bet ir kitoms psichologinės pagalbos tarnyboms, pašnekovas sakė: „Neseniai atlikome analizę, kiek kainuoja pasichologinės pagalbos tarnybos paslauga. Šiuo metu tarnybos minėtų paslaugų organizavimui išleidžia per metus apie 1 miln. 200 tūkst. litų. Ši suma turi būti dalijama dvylikai organizacijų, nes, pavyzdžiui, „Jaunimo linija“ veikia trijuose miestuose – Vilniuje Kaune ir Klaipėdoje, o dirba apie 150 savanorių. Mano nuomone, padalijus šią sumą dvylikai tarnybų – išlaidos šiai paslaugai gana kuklios.“
Pašnekovo teigimu, pasichologinės pagalbos tarnybos verčiasi turėdamos minimalius išteklius: „Šių organizacijų vadovams mokami labai maži atlyginimai ir žmonės jose dirba ne visą darbo dieną – priversti ieškoti ir kitų pragyvenimo šaltinių arba dirbama iš savanoriškų paskatų. Šioms tarnyboms, kad jos galėtų funkcionaliai dirbti, reikia apie 2 mln. litų. Šiuo metu tarnybos yra surinkusios 644 tūkstančius litų iš remėjų. Vadinasi, net iki taupiausio biudžeto varianto trūksta tokios pat sumos, kaip surinktoji“, – kalbėjo P. Skruibis.
Savanorių trūkumo nejaučia
Pašnekovas tikino, kad savanorių trūkumo tarnybos tikrai naujaučia, bet trūksta pajėgų savonorių atrankos ir apmokymų vykdymui. „Kai pabendraujama su kolegomis iš užsienio, jie stebisi, kaip už tokią sumą galima vykdyti tiek veiklos. Didelė lėšų dalis skiriama darbui su savanoriais – jų mokymui, veiklos koordinavimui. Jei turėtume galimybę rengti daugiau mokymų, išplėstume patalpas ir kiekvienoje tarnyboje galėtume įsteigti bent po kelis nuolatinių darbuotojų etatus, tuomet ir norinčių savanoriauti atsirastų daugiau. Žinoma, tokiu atveju ir atsakymų į skambučius procentas būtų žymiai didesnis nei yra dabar.“
Pašnekovo teigimu, Sveikatos apsaugos ministerija planuoja nevyriausybinėms organizacijoms, dirbančioms sveikatos srityje, per konkursus skirti apie 100 tūkst. litų. „Šios lėšos bus skirtos ne tik psichikos sveikatos sričiai, bet visam sveikatos sekktoriui apskritai, tad psichologinės pagalbos tarnybos galėtų pretenduoti gauti geriausiu atveju po 2-5 tūkst. litų.“
P. Skruibis pasidžiaugė, kad Sveikatos apsaugos ir darbo ministerija rimčiau žvelgia į psichologinę pagalbą teikiančių tarnybų veiklą ir jos skiriamas finansavimas sudaro apie 17 proc.
„Vis kalbama, kaip kaip būtų galima finansavimą didinti, bet manau, į mūsų problemas dėmesį turėtų atkreipti ir kitos valstybinės institucijos. Nesiekiame, kad valstybė visiškai finansuotų šių organizacijų veiklą, bet jei valstybinis finansavimas siektų 40-50 proc., tuomet likusią, tikimės, kad pavyktų surinkti iš rėmėjų ir kitų šaltinių“, – kalbėjo „Jaunimo linijos“ vadovas.
Grįžtame į sovietmetį?
Viešumoje vis dažniau akcentuojama, kad socialinių paslaugų sektorius Lietuvoje išgyvena krizę: atgavus Nepriklausomybę socialinių paslaugų sfera Lietuvoje buvo kuriama labai aktyviai, bet Lietuvai įstojus į Europos Sąjunga, į šią sritį imta žvelgti labai formaliai. „Yra dar blogiau, po Nepriklausomybės atkūrimo buvo imamasi įvairių iniciatyvų, tarp jų ir telefoninės pagalbos. Buvo bandymų ieškoti alternatyvų tai sovietinei psichikos sveikatos sistemai, kuri buvo orientuota į didelių ligoninių ir pencionatų kūrimą – problemų turinčius žmones buvo siekiama izoliuoti, skatinti vaistų vartojimą ir pan. Vėliau buvo suvokta, kad itin aktualios bendruomeninės paslaugos, juk žmogus, turintis sunkumų, tiesiu taikymu neina į psichiatrijos ligoninę, bet ieško prieinamos pagalbos.“
Pašnekovo teigimu, po įstojimo į ES, didžioji dalis ES skiriamų lėšų tenka sovietinio laikmečio sistemai stiprinti, o ne spręsti šias problemas kitais būdais: „Finansuojami pensionatai, psichiatrijos ligoninės, tad ir didžiausios paramos sumos plaukia ten – europiniais pinigais finansuojame sovietinę pagalbos sistemą, kuri šiuo metu nėra efektyvi. Tai rodo didelis savižudybių skaičius ir kitų, visuomenei aktualių, problemų mastai. Tai žingsnis atgal“.
Vakarais sunku prisiskambinti
Kalbėdamas apie pasichologinės pagalbos būdus, pašnekovas sakė: „Pagrindinis telefoninio pokalbio privalumas yra tai, kad pokalbis yra gyvas, galima nujausti kito žmogaus emocijas, kad jis klausosi, supranta ir gali užduoti klausimų. Pasitaiko atvejų, kad pokalbiai trunka valandą ar kelias, be to, žmogus gali paskambinti iš bet kurios vietos. Kita vertus, tai vienas didžiausių trūkumų – kai gali paskambinti visi – visi ir skambina. Pasitaiko informacinių, išdykaujančių skambučių, skambina žmonės ir su labai rimta savižudybės rizika. Dėl didelio skambučių srauto į pagalbos linijas kur kas sunkiau prisiskambinti vakarais nei, tarkim, naktį.“
Pašnekovo teigimu, dažnai žmogus, rašydamas laišką, psichologinės pagalbos tarnybai sumažina emocinę įtampą: „Žmonės tarsi „išrašo“ savo sunkumus ir kai jie būna užrašyti – padeda stuktūruoti ir dėlioti. Kai problemos tampa tekstu, į jas galima pasižiūrėti iš šalies. Skambinantieji telefonu dažniau kreipiasi dėl epizodinių problemų, o žmonės, kurie rašo internetu, dažniau bando išspręsti labai rimtus ir ilgai trunkančius sunkumus.“
Pašnekovo teigimu, būna atvejų, kai žmonės skambina padėkoti už suteiktą pagalbą, pasitaiko ir tokių, kurie į psichologinės pagalbos tarnybas kreipiasi ne vieną kartą. „Būna žmonių, kurie skambina, kai jų emocinė savijauta pablogėja ir tokia situacija gali tęstis metai iš metų.“
Įdirbis gali būti iššvaistytas
P. Skruibio teigimu, Lietuvoje veikiančios psichologinės pagalbos linijos dirba tokiu pat principu kaip ir organizacijos kitose šalyje. Lietuviai ne tik mokosi iš kolegų gerųjų patirčių, bet pateikia idėjų kitų šalių specialistams.
Yra šalių, kuriose psichologinę paramą teikiančios organizacijos 95 proc. savo lėšų surenka iš privačių asmenų ir rėmėjų, yra šalių, kuriose minėtų organizacijų paslaugas perka valstybė ir taip suteikia šimtaprocentinį finansavimą. P. Skruibio teigimu, Lietuvoje nė vienas iš šių modelių nepasiteisintų, bet jei būtų surastas tarpinis variantas, kai iki 50 proc. lėšų kompensuoja, o trūkstamas lėšas organizacijos surenka iš rėmėjų, būtų optimalus variantas.
„Pagal tai, kaip valstybėje skirtomi pinigai – nuo kelių remontų iki bažnyčių fasadų remontų – šalies mastu juokinga suma, kurios reikia, kad psichologinės pagalbos linijos veiktų funkcionaliai“, – kalbėjo pašnekovas.
Į klausimą, kas nutiks, jei per artimiausius metus valdžios institucijos nesusigriebs ir nepavyks subalansuoti finansavimo sistemos, kokios pasekmės bus jaučiamos po keleto metų, pašnekovas atsakė: „Turėsime labai liūdną situaciją. Psichologinės pagalbos tarnyboms labai padeda savanoriai, kurie ne skambiais lozungais apie pilietiškumą kalba, bet reliais darbais. Šis entuziasmas, jei bus ir toliau gesinamas, kažkada išblės ir turimą įdirbį greitai išvaistysime.“
