Birželio 17-osios parlamento rinkimai Graikijoje įkvėpė optimizmo, kad pavyks suformuoti vyriausybę, kuri neatmes Europos Sąjungos (ES) teikiamos pagalbos sąlygų. Tokiu būdu nebus provokuojamas šalies bankrotas – kartu ir euro zonos byrėjimas.
Visi pripažįsta, kad klausimas ne išspręstas, o tik atidėtas. CNN apžvalgininkas Richardas Questas euro zoną lygina su guzu ant pripučiamo baliono, kurį paspaudus guzas iššoka kitoje vietoje. Jis dar rašo, kad Graikijos krizė nėra „nuimta nuo viryklės“ – ji tik nustumta į mažiau įkaitusią vietą, tačiau tai nereiškia, kad puodas neužkais ir viralas neims lipti per viršų.
Italija ir Ispanija seka Graikijos pėdomis: pavyzdžiui, bankai dabar skolina Ispanijai už maždaug 7 proc. metinių palūkanų – pasiekta riba, kurią peržengus tos šalies skola gali tapti nebeišmokama.
Vokietijos lošimas
Tokiomis aplinkybėmis Vokietijos vyriausybė kaltinama nelankstumu. Šis nuolatos kartojamas ne itin teigiamas apibūdinimas reiškia, kad Vokietija nerodo didelio noro išpirkti prasiskolinusias ES šalis.
Kitaip nei labiau tiesmuki veikėjai, reikalaujantys, kad Vokietija sumokėtų, Pasaulio banko (PB) vadovas Robertas Zoellickas pritaria nuomonei, kad Vokietijos indėlis būtų siejamas su išperkamų valstybių pastangomis reformuoti savo ekonomikas.
Vokietijos žurnalas „Der Spiegel“ pokalbyje su R. Zoellicku jam priminė, kad daugiau nei pusė vokiečių eurą vertina neigiamai.
R. Zoellickas atsakė, kad jeigu būtų Vokietijos pilietis, jis jaustųsi nekaip dėl to, jog kitos šalys nelinkusios vykdyti reformų. PB vadovo nuomone, Vokietija turi strateginį tikslą sustiprinti Europos integraciją diegiant finansų discipliną ir racionalią ekonominę politiką. Vokietija galinti tai daryti, tačiau dėl istorinių priežasčių nelabai į tai linkusi.
R. Zoellickas priminė Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslawo Sikorskio raginimą Vokietijai – ši turi tapti lydere. R. Zoellicko nuomone, Vokietija privalo ne vien raginti, kad būtų vykdomos mokestinės ir finansinės reformos, bet ir aktyviai padėti šalims, kai šios vykdo reikiamas permainas.
PB vadovo požiūrį į Vokietiją, matyt, galima nusakyti perfrazuojant vienos populiarios knygos heroję – vokiečiai turėtų ne vien mokyti gyventi, bet ir padėti materialiai.
Vokietija tikrai turi išteklių – tai rodo kalbos, kad 2013 m. valstybės biudžetas gali būti subalansuotas (t. y. nedeficitinis). Kadangi Vokietija labai pigiai skolinasi tarptautinėse rinkose, šalis 2011–2012 m. gali sutaupyti 15 mlrd. eurų (vien šiemet – 10 mlrd. eurų). Tokia rožinė finansinė perspektyva vis dėlto paremta prielaida, kad euro zona išliks. Jos žlugimo atveju, įvairiais skaičiavimais, Vokietijai tektų pakloti apie 500 mlrd. eurų. Vokietijai skolinama pigiai ne šiaip sau, o todėl, kad Vokietijos iždo obligacijų pirkimas laikomas saugia investicija. Kitų šalių finansų nestabilumas didina Vokietijos patrauklumą. Tokiomis aplinkybėmis Vokietijai tarsi lošėjai tenka balansuoti tarp euro krizės teikiamos naudos šalies ūkiui ir žalos, kurią gali sukelti visiškas euro zonos žlugimas.
Kodėl vokiečiai nenori?
Vokiečių politologas Thomas Kleine-Brockhoffas savo komentare CNN bando aiškinti, kad Vokietijos galios nėra begalinės. Tai suvokia ir vokiečiai, ir šalies kanclerė Angela Merkel – juolab kad vokiečiai yra istorijos skaudžiai pamokyti. Pasak T. Kleine-Brockhoffo, nuo pat Vokietijos suvienijimo XIX a. ji buvo per didelė, kad būtų tik viena iš daugelio Europos valstybių, ir per maža, kad dominuotų žemyne.
Bandymai laimėti du pasaulinius karus baigėsi žiauriais pralaimėjimais. Dar vienas Vokietijos suvienijimas – šįkart XX a. pabaigoje – vokiečiams daug kainavo. Rytų Vokietijos žmonės, palyginti su Vakarų Vokietija, tesudarė gal ketvirtį gyventojų ir Rytų Vokietijos ekonomika apskritai buvo labai menka. Tačiau iki šiol nuo 3 iki 4 proc. Vokietijos bendrojo vidaus produkto (BVP) išleidžiama Rytų žemėms šelpti. O kartu su Graikiją skęstančios Ispanijos ir Italijos ekonomikos yra gerokai didesnės nei buvusios Rytų Vokietijos.
Federalinių žemių maištas
A. Merkel šalies viduje tenka įveikti ne vien eilinių piliečių, bet ir federalinių žemių pasipriešinimą jos ekonominei politikai. A. Merkel stumiamas vadinamasis ES fiskalinio stabilumo paktas, kurį entuziastingai pasirašė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, nelabai patinka Vokietijos žemėms, kurių yra 16. O be federalinių žemių palaikymo šis paktas nepereis per Bundesratą – Aukštutinius parlamento rūmus.
A. Merkel taupymo politikos priešininkai ir Europoje, ir šalies viduje pateikia panašius argumentus – taupymas užsmaugia augimą.
Vokietijos žemės turės visiškai subalansuoti savo biudžetus iki 2020 metų. Tačiau jau dabar aišku, kad joms nepavyks to padaryti. Pagal federalinės vyriausybės gaires Reino-Vestfalijos žemė 2014 m. tegalėtų pasiskolinti 900 mln. eurų, tačiau jau dabar planuojama skolintis 3,3 mlrd. eurų.
Lenkiantieji Vokietiją prie to, kad ji išpirktų Europą, ignoruoja faktą, kad ES patiria ne buhalterinę, o politinę krizę. Nors ES apskritai yra mažiau prasiskolinusi negu JAV, Amerika turi bendrą visoms valstijoms mokesčių ir socialinės rūpybos sistemą. Visose valstijose vienodi pajamų ir pelno mokesčiai, pensiniai amžiai ir minimalūs atlyginimai.
Akivaizdu, kad Vokietija galbūt ir gali šiek tiek pakratyti kišenę, tačiau ne jos valioje sutvarkyti minėtus dalykus pagal vieną pavyzdį. Taip galėtų būti, jeigu Europos tautos susijungtų į vieną valstybinį darinį – federaciją ar konfederaciją. Bet ES valstybės – jos to nori?
Faktai: Vokietijos ekonomika
Birželį Vokietija vieną iš savo obligacijų emisijų išplatino už 1,52 proc. metinių palūkanų. Jos mažesnės už infliaciją. Vadinasi, investuotojai perka obligacijas nuostolingai – tai mokestis už Vokietijos vertybinių popierių saugumą.
Vokietijos ekonomika tesudaro apie 27 proc. visos Europos BVP. Šiuo metu Vokietijos skola artėja prie 80 proc. BVP. Jeigu šalis ims gelbėti skęstančias ES ekonomikas, Vokietijos skola greitai perkops 100 proc. BVP.
Iki pertvarkos 2010 m. graikų pensija vidutiniškai sudarė apie 110 proc. buvusio atlyginimo. Dabar ji siekia 85 proc. atlyginimo. Airiai gauna apie 40 proc., vokiečiai – maždaug 60 proc. JAV šis rodiklis sudaro apie 50 proc.
Straipsnis publikuotas savaitraštyje „Ekonomika.lt“ (nr. 24 (86) birželio 25 – liepos 2 d.), rubrikoje „Užsienyje“.
