Demografinės tendencijos Panevėžiui piešia toli gražu ne šviesią ateitį. Statistikos departamento duomenimis, iš kiek daugiau nei 100 tūkst. panevėžiečių jaunimo iki 25-erių metų – vos per 30 tūkst.
Miestas sensta
Vilnius, Kaunas, dar Klaipėda ir visa likusi Lietuva – tokį valstybės žemėlapį braižo panevėžiečiai studentai ir paskutines dienas mokykloje skaičiuojantys abiturientai. Studijas baigusius ir į gimtąjį miestą sugrįžtančius buvusius auklėtinius švietimo bendruomenė skaičiuoja ant pirštų. Rasti šeimą, nepaliestą XXI a. rykštės – emigracijos būtų taip pat sudėtinga, kaip Panevėžyje mokantįjį kinų kalbą.
Bene tiksliausiai Aukštaitijos sostinės demografinę padėtį atspindi sovietmečio daugiabučiai namai. Dauguma jų gyventojų – pensininkai arba emigracijos praretintos priešpensinio amžiaus šeimos. Ar jaunimas sugrįš į penktąjį dešimtmetį skaičiuojančius, suskilinėjusiais fasadais, aptrupėjusiais asbestiniais balkonais pavargusius pilkus miesto daugiabučius?
Pasmerkti ištuštėti
Vilties g. rajone – vieni seniausių miesto daugiabučių. Renovuotas – tik vienas, iš tolo šviečianti S.Kerbedžio gatvės savotiška pažiba. Rajono gyventojai įtariai žiūri į dar du išsišokėlius – atsinaujinti pasiryžusį ir statybininkų laukiantį Marijonų g. 31-ąjį namą bei stelažais jau aptvertą Nevėžio g. 35-ąjį. Šiame rajone vaikai krykštauja nebent bendrabučių kiemuose. Kituose daugiau ant suolelių susėdančių senjorų nei žaidžiančių mažųjų panevėžiečių.
Į vieną iš Vilties g. daugiabučių Janina atsikraustė prieš 48-erius metus. Moteris suskaičiuoja name bent 70 proc. savo bendraamžių – nuo neatmenamų laikų pažįstamų kaimynų pensininkų, laukiančių tik į svečius beatvažiuojančių vaikų. Jaunoms, dirbančioms šeimoms per visą namą suskaičiuoti užtektų rankų pirštų.
„Mano sūnus emigravęs. Dirbo kariniame dalinyje, anksti išėjo į pensiją, kadangi darbo Lietuvoje nėra, turėjo išvažiuoti dirbti svetur. Jei jis kažkada ir parvažiuos, tik į savo paliktą butą. Jo dukra jau įsitvirtino Anglijoje. Tad į mano butą nebėra kam grįžti“, – svarsto Janina.
Taip pat viena gyvenanti jos kaimynė pensininkė pritariamai linguoja: sostinėje įsikūręs jos vienturtis sūnus ateities su Panevėžiu irgi nesieja.
„Jei Lietuvoje nesikeis ekonominė padėtis, tokie kaip mūsų sovietiniai namai pasmerkti per kokius porą dešimtmečių lėtai numirti. Jaunimas, 40-mečiai išvažiuos. Emigracijos priežastys – tik ekonominės. Darbo nėra – ir baigta. Mano vaikas irgi verkia, bet važiuoja. Jam tik 54-eri, verstis iš kažko reikia. Kas gyvens tuose daugiabučiuose, jei Lietuvoje niekas nesikeis?“ – svarsto Janina.
Šeimoms netinkami
Pirmieji sovietinės statybos daugiabučiai šių laikų jaunoms šeimoms nepatrauklūs ne tik dėl aptrupėjusių fasadų. Jas atbaido šeimoms su vaikais nepatogus butų planavimas – pereinami kambariai, vos 5 kv. m virtuvės. Sovietinis kiekvieno kvadratinio metro taupymas dabar atsisuko kitu lazdos galu – į itin kompaktiškus butus kraustosi nebent vienišiai arba pensininkai.
Janinos nuomone, vienintelis apie 1960-uosius statytų namų privalumas – storos plytų sienos, turinčios puikią garso izoliaciją, kokios trūksta dažname blokiniame name. Dar vienas 1960-ųjų statybos namų privalumas – tik šildymo sezono metu kaistantis gyvatukas. Vasarą, kai blokinių namų gyventojai dūsta nuo karščio vonių kambariuose ir vis tiek priversti mokėti kelias dešimtis litų už įkaitintus gyvatukus, įsikūrusieji senosios statybos namuose džiaugiasi vėsa ir sutaupytais pinigais.
Vis dėlto pensininkė pritaria renovacijai. Ne todėl, kad tikėtų, jog nepriklausoma Lietuva taip atsistos ant kojų, kad emigrantai plūstelės namo ir puls pirkti būstus. Jai pačiai norisi gyventi tvarkingai.
„Man atrodo, kad tas mūsų nepriklausomybės vaidinimas eina į pabaigą. Dar gal koks dešimtmetis, ir užteks. O po to, kaip kad buvo visada – nauji šeimininkai, nauja tvarka. Visa mūsų vargšė istorija paremta porą dešimtmečių besitęsiančiais nepriklausomybės etapais“, – istorines permainas ateityje mato Janina.
Jaunimas pabėgo
Tulpių g. mikrorajone net vidurdienį ramu. Čia įprasta matyti kiemuose ant suolelių susėdusias pasišnekučiuoti pensinio amžiaus kaimynes.
Jų vaikai emigravę, išvažinėję į didmiesčius ar išsikėlę į modernesnius būstus Panevėžyje.
Tulpių g. 11-ajame name gyvenanti pensininkė Alytė neabejoja: į gimtuosius namus gyventi negrįš nė viena iš dviejų dukterų. Viena jų šaknis įleidusi Anglijoje.
„Kai čia atsikraustėme prieš 42 metus, visi buvo jauni. Bet vaikai jau sukūrė šeimas, išvažiavo, pensininkai belikome. Jaunų žmonių neatsikrausto. Ką jie čia veiks, jei Panevėžyje darbo nėra? Kaip gyventi šeimoms su mažais vaikais? Mūsų kaimynė irgi viena palikus, vaikai užsienyje. Mes patys pensininkai, o dar anūkams padedame“, – pasakojo Alytė.
Dauguma daugiabučių gyventojų – pensininkai arba mažas pajamas turinčios šeimos. Būsto išlaikymas jiems – didelė našta.
Alytė skaičiuoja žiemą 61 kv. m buto komunaliniams mokesčiams per mėnesį paklodavusi beveik 500 litų. Anot jos, būtų dar daugiau, jei abu su vyru netaupytų kiekvieno vandens lašo. Alytė su nostalgija mena laikus, kai už trijų kambarių išlaikymą sumokėdavusi 25 rublius.
„Su vaikučiais gyvenantys kaimynai už tokį patį butą žiemą moka 600–700 litų. Žiauru ir pasakyti. Netikėjom, kad taip skurdžiai gyvensim“, – svarsto pensininkė.
Jei namo bendrija svarstytų renovuoti namą, Alytė tam nepritartų.
„Mano pensija – 800 litų. Iš jos dar vaikams turiu padėti, nebeliktų iš ko už renovaciją mokėti. Mes su vyru sau skrumnavojam, kad padėtume vaikams. Niekas mūsų name renovuoti negalvoja, nebent už dyką kas suremontuotų. Kaip prie rusų – padažytų, patvarkytų“, – senų laikų ilgisi pensininkai.
Renovuotas paklausus
Vienu iš pavyzdingiausiai Panevėžyje tvarkomų 1968-aisiais statyto Tulpių g. 14-ojo namo bendrijos pirmininkas Kazimieras Ilginis skaičiuoja, jog apie 63 proc. kaimynų – pensininkai. Tačiau pirmininkas įsitikinęs: jų namas nėra pasmerktas lėtai mirčiai. Vien šįmet butus jame išsinuomojo keturios jaunos šeimos. K.Ilginis tvirtina ir pats aptikęs ne vieną skelbimą norinčiųjų pirkti butą jų name.
Jo nuomone, jaunimui namas tapo patrauklus po renovacijos. 47,61 kv. m bute gyvenantis pirmininkas teigia šalčiausią mėnesį už 1 kv. m šildymą mokėjęs 3 Lt ir mėgavęsis daugiau nei 20 laipsnių šiluma. Anot jo, gretimų nerenovuotų namų gyventojams 1 kv. m šildymas atsiėjo 4,28 Lt, tačiau butuose termometro stulpelis nepakildavo aukščiau 18-os laipsnių.
„Atėjo metas, kai sovietmečio laikų namų gyventojai paseno, o vaikai išvažinėjo. Visuose senos statybos daugiabučiuose ta pati tendencija. Bet nematau tragedijos. Mūsų namas neliks tuščias. Jau dabar yra norinčio jame gyventi jaunimo“, – tvirtina K.Ilginis.
Senius varė lauk
Bene didžiausią paklausą turinčiame Vilniaus g. trylikaaukštyje, iškilusiame 1980 m., taip pat daugiau nei pusė – pensininkų. Pasak namo bendrijos pirmininkės Ramutės Čyžienės, vadinamaisiais ekonominio pakilimo laikais į namą prestižinėje vietoje taikėsi ne vienas banko paskolų prisiėmęs turtuolis.
„Prieš keletą metų girdėjome kalbų, kad seniai tokiame name nereikalingi, mat vien už vaizdą reikia pinigus mokėti – iš čia matyti Senvagė, visas miestas kaip ant delno ir dar pats centras. Dabar tie entuziastai išsikvėpė, patys į skolas įlindo“, – pasakojo R.Čyžienė.
Atėjus sunkmečiui gyventojų kaita prestižiniame name sustojo. Nors iš viršutinių aukštų atsiveria nuostabi panorama, tačiau 120 tūkst. litų už tris kambarius, šildomus dar kainų kėlimą žadančios „Panevėžio energijos“, neskuba mokėti net ir turintieji stabilias pajamas.
Šeimininkus pakeis nuomininkai
Nekilnojamojo turto agentūros „Asimonas“ direktorius Kęstutis Kazakevičius nesutinka, kad jaunimo nesugebančio sulaikyti Panevėžio daugiabučiuose po dešimtmečio kito nebebus kam gyventi.
„Parduosiu visus, bet už realią kainą“, – tvirtina problemos nematantis verslininkas.
Anot jo, blogiausia, kas gresia sovietiniams monstrams – likti be tikrųjų šeimininkų.
„Emigrantai irgi nori turėti savo kampą. Investuoja pirkdami butus, išnuomoja ir išvažiuoja. Stovės tušti namai ar ne, priklauso nuo prašomos kainos. Perka butus ir senos statybos, seno planavimo namuose, jei kaina prieinama“, – tvirtino K.Kazakevičius.
Anot jo, seniausiame Vilties g. rajone moderniai nesuremontuoto, tačiau įmanomo gyventi buto reali kaina – apie 52 tūkst. Lt, dešimtmečiu naujesniame name toks būstas kainuotų jau apie 75 tūkst. Lt.
„Negali taip būti, kad nekilnojamasis turtas taps nereikalingas. Ekonomika vis tiek pakils ir būstus vėl pradės pirkti. Tik neprižiūrėtuose, nutriušusiuose namuose brangiai parduoti butą, žinoma, nerealu“, – tvirtina verslininkas.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ