Gerų žinių ekonomikoje srautas, o jų pastaruoju metu turėjome tikrai nemažai – pirmą kartą fiksuotas metinis BVP augimas, antro ketvirčio augimas aukščiausias EU, eksporto augimas nuo metų pradžios siekia beveik 35 procentus, į valstybės biudžetą per pirmus 7 mėnesius surinkta 620 milijonų litų daugiau nei planuota, viršijamos planuotos „SoDros“ bei privalomojo sveikatos draudimo pajamos – regis, turėtų leisti mums visiems lengviau atsikvėpti.
Geri rezultatai, kaip pas mus įprasta, sukėlė eilinę susierzinimo bangą. Vadovaudamiesi taisykle „nepaisant valdžios pastangų, šalies ekonomika nežlugo ir pradeda atsigauti“, antausius Vyriausybei įniko skaldyti visi, kas netingi.
Žiniasklaida pilna bankų analitikų sparnuotų frazių, kaip antai, „trumpąjį sujungimą sukėlę elektrikai“, „apie gąsdinimo ir defliacijos panašumą“ ar verslo asociacijose dirbančių biurokratų porinimų, esą verslas „juokiasi“ išgirdęs apie valstybės suteiktą pagalbą įmonėms.
Tikrai nenoriu pulti kritikuoti oponentų: daugelį darbų galima buvo nudirbti efektyviau bei padaryti mažiau rimtų klaidų, kaip kad po mokesčių pertvarkos tekusi nepamatuota našta smulkiam verslui ar privalomojo socialinio draudimo įmokų pertvarka, sukėlusi lengvą šoką tam tikroms gyventojų ar įmonių grupėms.
Tačiau objektyvumo dėlei tebūnie išklausyta ir kita pusė.
Dažniausiai girdime pamastymus, esą jei krizės pradžioje A. Kubilius nebūtų gąsdinęs visuomenės, šiandien turėtume žymiai didesnį ekonomikos augimą. Gal ir taip, bet tikriausiai sutiksite, kad diagnozavus vėžį, ir dar įsisenėjusį (t.y., gręsianti valiutos devalvacija su visomis to pasekmėmis), niekas nepuola nuo ligonio slėpti ligos ir aiškinti apie gripą, kuris praeis išgėrus „Coldrex“. Arba dar geriau – jei tai viso labo gripas, niekas jam gydyti neskiria chemoterapijos.
Norint įveikti tokią krizę, reikalingas atviras ir tiesus pasakymas šalies piliečiams, kur esame, kad kiekvienas pagal savo užimamas pareigas ir gebėjimus galėtų jai pasirengti – nesvarbu, ar tai bendrovės vadovas, ar mokyklos direktorius. Tai leido įmonėms, valstybės institucijoms, ligoninėms, mokykloms sumažinti savo išlaidas ir subalansuoti biudžetus.
„Gripas“ ar vėžys, tačiau Lietuvos nuosmukis truko trumpiausiai tarp Baltijos šalių. Lietuvoje neigiamas BVP fiksuotas šešis ketvirčius, Estijoje – devynis, tuo tarpu Latvijoje jis tęsiasi iki šiol.
Bepigu dabar tikriesiems „elektrikams“, kurie per keletą metų iki krizės sugebėjo į šalies ekonomiką įpumpuoti 40 milijardų litų visai nesirūpinant, ar jie sugrįš, dabar apsitvarsčius apdegusias rankas postringauti apie vidaus vartojimą, sustojusį neva dėl valdžios gąsdinimų. Žymiai sumenkęs transporto priemonių pirkimas pateikiamas kaip reikšmingas argumentas valdžios gąsdinimų rezultatui pademonstruoti, nutylint, kad prieš krizę tų priemonių pirkimas dažniausiai buvo finansuojamas tų pačių tikrąjį trumpąjį jungimą sukėlusių elektrikų. Pirštais baksnojama į augančius bankų indėlius kaip patvirtinimą, esą nuo gąsdinimų pabalęs tūlas lietuvis vienintelę saugią vietą savo pinigams rado giliuose bankų stalčiuose. Pamirštame prieš komentuodami žvilgtelėti į nespėjusias nublukti reklamas apie mokėtas 7-10 procentų indėlių palūkanas.
Su pagalba verslui irgi labai panašiai. Nuolat tenka girdėti tuos pačius „argumentus“: „mano sutiktas verslininkas sakė, kad jokios verslui pagalbos nėra ir nebuvo“, „verslas juokiasi išgirdęs apie ekonomikos skatinimą“. Vėlgi – pirmiausia reikia sutikti, kad ne viskas pavyko kaip suplanuota: gyvenamųjų namų renovacija praktiškai stovi vietoje, o pagal didžiųjų kreditų priemonę lėšas gavę bankai jas skolina vangiai. Tačiau žiūrint objektyviai, tiems dešimčiai tūkstančių (o būtent tiek – t.y., kas penkta realiai veikianti Lietuvos įmonė – per krizę gavo vienokią ar kitokią valstybės pagalbą) vadovų nėra juokinga. Vien pagal Saulėtekio komisijos rekomendacijas supaprastinus mokestinių paskolų procedūras beveik 4000 įmonių toliau galėjo tęsti savo darbą.
Šios vasaros fenomenas – statybininkų trūkumas – yra paprastai aiškinamas masine pastarųjų emigracija. Tik man iki šiol neaišku, kur tie statybininkai emigruoja, nes, neskaitant nedidelės Norvegijos, pergyvenusios nekilnojamojo turto bumus ir svetingai priėmusios mūsų emigrantus, kitos šalys kovoja su tokiu pačiu didžiuliu nedarbu kaip ir mes. Tuo tarpu turime ir daugiau fenomenų, kaip, pavyzdžiui, keturis kartus pabrangusi pastolių nuoma ar staiga į viršų šovę fasado darbų įkainiai. Paironizuosiu – be abejo, tai nieko bendra neturi su beveik visuose, net ir nedideliuose miesteliuose kaip Kavarskas, masiškai vykstančia mokyklų, darželių, ligoninių ar senelių namų renovacija.
Mes visi didžiuojamės mūsų eksportuojančių įmonių rezultatais. Dar daugiau – iš beveik kiekvieno užsienio investuotojo ar konsultanto girdžiu pagyrimus apie mūsų žmonių žinias, globalumą, užsispyrimą siekiant tikslo, netgi esant netgi pačioms nepalankiausioms aplinkybėms. Visos šios savybės, ekonomikai per vidinės defliacijos procesus atgavus konkurencingumą, davė savo rezultatą. Ne veltui ekonomikos skatinimo priemonė „Naujos galimybės“, skirta naujų rinkų paieškai, tapo pati sėkmingiausia. Šimtai įmonių entuziastingai dalyvauja „Eksportuojančiosios Lietuvos“ projektuose: Eksporto akademija, Konkurencingumo centras, „Lietuva – patraukli verslo partnerė“. Bendromis pastangomis šalies eksporto rodikliai kas mėnesį darosi vis geresni.
Niekada neteigiau, kad spartus ekonomikos atsigavimas yra išskirtinis Vyriausybės nuopelnas. Esame darbšti, gyvybinga ir istorijos bėgyje daugybę išmėginimų iškentusi tauta, ir ši tauta visada mokėjo objektyviai vertinti įvykius, darbus, sėkmes ir nesėkmes.
