Deividas Jursevičius, LRT radijo laida „60 minučių“, LRT.lt
„Po Šaltojo karo pabaigos Vakarų visuomenės negyvena karo egzistencinėje baimėje. Tai skiriasi nuo to, kaip jaučiamės mes, su Krymo situacija mes visi giliai širdyje bijome to, kas gali įvykti. Žmonės perka vandenį, druską, kruopas – tai rodo, kaip visuomenė, gal net pati to nesuprasdama, į tai reaguoja“, – LRT radijo laidoje „60 minučių“ sakė karinių studijų ekspertas Deividas Šlekys.
– Ar priklausymas NATO yra geriausia saugumo garantija šiuo metu?
– Tikrai taip. NATO yra stiprus ir po Afganistano misijos NATO tikrai sustiprėjo. Tai yra ne vien tik politinis klubas. Jie kariškai daug ko išmoko. Po Afganistano misijos šitas aljansas žino, kaip kariauti, nes tą darė paskutinius beveik 10 metų.
– Kai kurie ekspertai sako, kad dabar NATO atrodo silpniausiai per visus savo gyvavimo metus?
– Nesutikčiau. Šaltasis karas pasibaigė ir kariuomenės Vakaruose mažėja. Taip, finansų gal irgi mažiau, bet visi taiko išmaniąją (smart) gynybą. Bet yra esminis skirtumas. Šaltojo karo metais valstybės tik treniravosi ir ruošėsi galimam konfliktui su Sovietų sąjunga. Paskutiniuosius 20 metų NATO buvo priversti dalyvauti kariniuose veiksmuose: ar tai būtų Kosovas, ar tai būtų Libija, ar tai būtų Afganistanas. Įsivaizduokit, jeigu jums reikėtų savo profesiją derinti su kitos valstybės ta pačia profesija. Tai mūsų kariai, tiek Lietuvos, tiek kitų NATO valstybių, paskutinius 8–9 metus kartu vykdė bendras operacijas Afganistane. Tai reiškia, kad tu turi išmokti pažinti kitą valstybė, jos kultūrą, papročius, standartus, turi derinti mąstymo lygį, išmoksti derinti karinius, taktinius sprendimus, ginkluotę. Tų įgūdžiai ir žinių neturi niekas kitas pasaulyje. Tai yra NATO privalumas.
– Kalbant apie NATO, reikia kalbėti apie JAV kariuomenę, kuri yra stipriausia ir, ko gero, aljanso pagrindas. JAV mažina karinius pajėgimus?
– Taip, JAV savo kariuomenę mažina. Tai bus mažiausia sausumos kariuomenė, kuri buvo iki Antrojo pasaulinio karo. Bet jie labai stipriai didina technologinę pusę. Mažiau karių, bet daugiau technologijų. Technologijos tobulėja, darosi įmantresnės, sudėtingesnės. Taip kompensuojamas žmonių skaičiaus mažinimą. Klausimas yra, kiek gali sau leisti mažinti, kiek technologijos gali kompensuoti. Bet dar kol kas, žvelgiant į bendrą vaizdą, nėra ko bijoti.
– Tik kartą buvo aktyvuotas 5 Šiaurės Atlanto sutarties straipsnis – po Rugsėjo 11-osios teroristinių išpuolių JAV. Ar dabar tai gresia, žiūrint į Ukrainos įvykius?
– Hipotetiškai gali grėsti. Labai norisi, kad nereikėtų aktyvuoti šio straipsnio. Aukščiausi JAV pareigūnai tiek Lietuvoje, tiek kituose susitikimuose pasakė, kad NATO 5 straipsnis galioja ir bus aktyvuotas. Tai yra siunčiama aiški žinia. Kad ir lėktuvų atvykimas, planuojamas kitų valstybių atvykimas, gal net tam tikras rotacinis JAV karių atvykimas į Lietuvą – tai rodo, kad investuojama ne tik žodžiais, bet ir darbais, konkrečiais veiksmais.
– Kokie šiandien rusų kariuomenės pajėgumai?
– Reikia pripažinti, kad Rusija per paskutinius 6–7 metus įvykdė rimtą karinę reformą. Rusijos kontekste tai yra ilgiausiai trunkanti, sistemingiausia reforma, kuri perėjo nuo personalo peržiūros, karinio rengimo, politinių, struktūrinių pokyčių. Šiuo metu ji yra trečioje fazėje – ginklavimosi. Ginkluotė yra modernizuojama, atnaujinama. Operacija Kryme, reikia pripažinti, rodo kitokį Rusijos kariuomenės vaizdą, negu mes matėme 2008 metų rugpjūtį, kai vyko Rusijos-Gruzijos karas. Atrodo, Rusijos kariuomenė padarė pažangą. Tai yra nelabai džiugi žinia mums.
– Kiek karinių konfliktų pasaulyje šiuo metu vyksta?
– Šiuo metu jų vyksta virš 200, įvairaus intensyvumo, masto konfliktų. Vieni, kaip Afrikoje, yra labai įtempti, kiti labiau rusenantys. Klausimas, ar Ukrainos įvykius galima klasifikuoti kaip karą. Jei žiūrėtume teoriškai, karas yra tada, kai abi pusės pradeda veikti. Ukraina šūvių neiššovė. Tai yra konfliktinė situacija.
– Ar keičiasi pasaulyje apskritai požiūris į karybą?
– Vakarų visuomenėse karas yra nustumtas į paraštes. Kai vyko konfliktai Afganistane, Irake, JAV prezidentas pasakė savo piliečiams: jūs nesijaudinkite, mes kariausime, o jūs eikite toliau į prekybos centrus ir džiaukitės savo kasdieniu gyvenimu, mes už jus darbą padarysime. Tie mes – tai vyriausybė ir karinės pajėgos. Po Šaltojo karo pabaigos Vakarų visuomenės negyvena karo egzistencinėje baimėje. Tai skiriasi nuo to, kaip jaučiamės mes, su Krymo situacija mes visi giliai širdyje bijome to, kas gali įvykti. Žmonės perka vandenį, druską, kruopas – tai rodo, kaip visuomenė, gal net pati to nesuprasdama, kaip į tai reaguoja. Aš sunkiai įsivaizduoju tokią situaciją Britanijoje, JAV, Prancūzijoje ar Vokietijoje. Daug lengviau aš tai matau Lenkijoje, Baltijos valstybėse ar Ukrainoje. Vakarai po Antrojo pasaulinio karo padarė išvadą, kad karas yra blogas dalykas. Rytuose Rusija mini Antrojo pasaulinio karo pergalę paradu. Tai yra ir sovietinis palikimas, bet ir kažkas daugiau. Vakaruose taip nėra daroma. Jie turi kariuomenės dienas, bet nėra tokių fanfarų. Tai yra mąstysenos, papročių ir tradicijų skirtumas.
– Kaip keičiasi ginkluotė?
– Ginkluotė modernėja, virsta į labai tikslaus pataikymo ginklus, atsiranda labiau robotizuotos ginkluotės, pavyzdžiui, dronai. Ginkluotė mažėja, darosi lengvesnė, patvaresnė, taiklesnė. Ginklai darosi „protingesni“. Ginkluotė gali padaryti daugiau, jos galia didesnė, bet jo gamybinis procesas yra daug sudėtingesnis ir brangesnis.
