Tokią temą panagrinėti ir taip ją pavadinti paskatino šiemet įvyksiantieji JAV ir Rusijos prezidentų bei Lietuvos Seimo rinkimai.
Juk jie gali pakeisti ir mūsų valstybės (nes ši trijulė Lietuvos scenoje vaidina tikrai išskirtiną vaidmenį), ir net pasaulio politinį veidą. Tuo labiau, kad nei George'as Bushas, nei Vladimiras Putinas, prezidentais ištarnavę po dvi kadencijas, šioms pareigoms įstatymiškai nebegalės būti renkami, todėl juos pakeisti turės kiti politikai, o visa Lietuva irgi šaukiasi kitokios sudėties Seimo. Tad išankstinis žvilgsnis, nors, savaime aišku, gali būti ir klaidingas, manau, yra svarbus bei vertas dėmesio.
Mano vadinama trijulė - Bushas, Putinas ir Lietuvos Seimas - yra išskirtinai būdinga, nes, nors Lietuvos atžvilgiu ir susieta gana glaudžiais bei ypač svarbiais politiniais saitais, į mūsų valstybę turi labai skirtingus požiūrius. JAV prezidentas George'as Bushas nepriklausomą Lietuvos valstybę palaiko, remia, padėjo jai įstoti į NATO, Europos Sąjungą bei į kitas tarptautines organizacijas, teikia nuolatinę pagalbą pinigais ir net ginkluote. Draugiškumui pabrėžti kartą pats buvo atskridęs į Lietuvą, kalbėjo piliečių susibūrime Vilniuje, gyrė laisvės kovotojus, bendravo su žmonėmis. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas elgiasi priešingai. Buvusios Sovietų Sąjungos žlugimą viešai apgailestaudamas, siekia imperiją atstatyti ir visas buvusias jos užgrobtas valdas, taigi ir Lietuvą, susigrąžinti į turėtas ribas. Šiai užmačiai įgyvendinti Putinas turi Lietuvai gyvybiškai svarbius reikmenis – naftą, dujas, elektros energiją ir juos paveikiai naudoja. Lietuvos vadovybei darosi labai sunkus uždavinys su tokiomis užmačiomis grumtis, nors ir pačiai didžiausiai pasaulio galybei Amerikai ją palaikant. Kokios politikos reikalauja tokia padėtis? Ir deja, Lietuvos vadovai aiškaus atsakymo į šį klausimą neturi. Ypač didelis blaškymasis bei nuomonių skirtumas yra išryškėjęs Seime, nors ši Lietuvos vyriausia įstaiga tiesiogiai politikos nevykdo. Rytai – Vakarai skiriamoji neištrinta ir jau aštuonioliktus nepriklausomo gyvenimo metus baigiant. Į šią makalynę Lietuva buvo stipriau pastūmėta prieš aštuonerius metus, kai Rusijos prezidentu tapo Vladimiras Putinas ir kai tuo pačiu laiku išrinktas JAV prezidentas George'as Bushas, su juo susitikęs, sugebėjo pažvelgti į ruso sielą ir įsitikinti jos tyrumu. Nuo to laiko jie tapo draugai, sako žymus JAV politikas, buvęs prezidento Nixon pagrindinis patarėjas, vėliau - valstybės sekretorius Henry Kissinger. Aišku, kad tokį vyriausio ir pasaulyje įtakingiausio amerikiečio pasitikėjimą įgijęs Putinas pasidarė drąsesnis, ryžtingiau pradėjo grūstis į Lietuvą ir, sukūręs dujas perpardavinėjančią bendrovę, per ją, tiksliau - jos dirbtinai sukurptą pelną naudodamas, pradėjo įtakoti Maskvai klusnią valstybės politiką. Dėl to šiandien jau ir jautriai jaudinantis klausimas: ar apgins nuo jo mūsų draugas Bushas, beje, sėdintis toli už Atlanto ir pasidaręs mūsų pašonėje sėdinčio ir mums grasinančio pikto kaimyno draugu? Tuo labiau, kai toji draugystė buvo palaiminta Lietuvą stulbinančiu įtakingo “Time” žurnalo sprendimu pasaulio akivaizdoje Putiną dar paaukštinti ir už veiklą pagirti, parenkant jį metų žmogumi. “Vladimir Putin atstatė Rusiją kaip pasaulio galybę; tai buvo jo metai” – teisina tokį pasirinkimą “Time” vadovaujantis redaktorius Richardas Stengelis, kažkodėl patogiai pamiršdamas, kad iki šiol didžiausias tos atstatytos galybės žygdarbis buvo beprasmiškas žudymas laisvės siekiančių čečėnų. Taigi - buvęs mūsų okupantas vėl pasaulio viršūnėje ir garbinamas kaip dievaitis. Kokia Lietuvos padėtis jos gyvybiniams reikalams taip susipynus? Gera jos tikrai negalėtumėm pavadinti, nes mūsų krašto gerovei geri santykiai būtini su abiem šiom galybėm. Koks draugiškas bei paslaugus mums būtų Vašingtonas, nei Maskvos tiekiamos naftos, nei dujų, nei elektros energijos savais ištekliais jis nepakeis. Tad ką daryti? Gal viltis, kad mus išgelbės arba bent šiek tiek pagelbės rinkimai, kai po jų į šių dviejų pasaulio galiūnų vyriausias valdžias ateis nauji žmonės? Ypač pirmieji, dar žiemai nepasibaigus, įvyksiantieji Rusijoje? Gal čia bus išrinktas geresnis, mums bent šiek tiek palankesnis prezidentas?
Deja. Jau dabar aišku, kad taip nebus. Prisiminkim tik, kaip prezidentu tapo pats Putinas? Jis tai gerai žino ir tikrai ne kvailesnis už šioms pareigoms jį parinkusį Borisą Jeltsiną. Tuo patyrimu naudodamasis, Putinas irgi savo įpėdinį parinko iš anksto. Į Kremliaus sostą jis siūlo daugiametį savo paslaugūną, buvusį štabo viršininką, dabartinį ministro pirmininko pavaduotoją Dimitrijų Medvedevą. O jo išrinkimas irgi užtikrintas iš anksto. Per aštuonerius prezidentavimo metus Putinas sugebėjo savo partiją “Jungtinė Rusija” ir jį palaikančią jaunimo organizaciją “Mūsiškiai” (Nashi) padaryti sau ištikimais ir neįveikiamais politiniais veiksniais. Rusija jau valdoma vieno žmogaus, teigia jį metų žmogum parinkęs tas pats “Time” žurnalo vadovaujantis redaktorius Richardas Stengelis. Tai taip pat žino ir Putinas. Dėl to jis žengia žingsnelį toliau, negu darė jį savo įpėdiniu pasirinkęs jo pirmtakas. Borisas Jeltsinas, įsodinęs Vladimirą Putiną į Kremliaus sostą, pats išėjo į pensiją. Bet Putinas taip nedarys. Jis liks valdžioje, pasiimdamas sau premjero pareigybę. O tai jau daugiau negu aišku, kad ir toliau, tik jau iš kitos kėdės, savo atstatytą galybę jis valdys kaip valdęs. Todėl ir Rusijoje šie prezidento rinkimai nereikš nieko, politinės padėties jie nepakeis. Nieko jie nereikš nė Lietuvai, nes vienas, ir, beje, tvirčiausias mano minimos trijulės dalyvis liks savo vietoje. Nieko jie nereikš nė pasaulio atžvilgiu: visas Rusijos politines virvutes ir toliau tampys Vladimir Putin.
O kaip Amerikoje? Gal čia kas nors geresnio matosi? Bent Lietuvai? Deja, toks klausimas irgi tik į orą. Kas naujo arba mums geresnio gali čia matytis? Iš kandidatų į Amerikos prezidentus, kurių visi, gal tik išskyrus juodaodį Barack Obama, kurį lietuviai dar mažai pažįsta, ir ankstesnės, ir dabartinės laikysenos matyti, kad jie mums palankūs taip pat, kaip ir dabartinis prezidentas Bushas. JAV politika Lietuvos atžvilgiu tikrai nesikeis, ir mūsų valstybė bus taip pat remiama bei palaikoma kaip dabar, ar JAV prezidentu bus išrinktas dabar pirmaujantis respublikonas Johnas McCainas, ar pirmaujanti demokratė Hillary Clinton. Gal McCainas ir būtų šiek tiek griežtesnis, nors tikriausiai ir Hillary Clinton Putin akyse tyros sielos neieškos. Tačiau spėčiau, kad ji nebus išrinkta, nes vargu ar Amerika jau pasiruošusi Baltuosiuose Rūmuose matyti moterį. Taip pat kaip ir juodaodį. Tad Johnas McCainas, taip bent dabar atrodo, galimybės geresnės. Gal su juo Lietuvai ir būtų geriau.
Tačiau tikrai būtų geriau, jeigu sugebėtumėm išrinkti geresnį, tvirtesnį ir Rusijos atžvilgiu pastovesnį Seimą. Nors ši vyriausia Lietuvos įstaiga užsienio politikos nevykdo, nes pagal Konstituciją toji darbo sritis priklauso prezidentui ir užsienio reikalų ministrui, bet protingas bei išmintingas Seimas šioms dviems įstaigoms gali turėti net lemiančią įtaką. Gera užsienio reikalų komisija Seime galėtų būti pagrindinė Lietuvos užsienio politikos gamykla, atliekanti jos planavimą ir prižiūrinti vykdymą. O šiuo keliu eiti Lietuvai ne tik reikia, bet ir būtina. Ypač dabar, kai abi vykdomosios įstaigos šlubuoja, o Seimas - lyg kažkokių širšių lizdas. Bet ar sugebėsim mes tai padaryti? Čia jau tikrai rimtas ir didelis klausimas. Nors daug buvo rašyta, dar daugiau kalbėta, bet, gaila, niekur nenueita. O dabar, devyniems mėnesiams likus iki Seimo rinkimų, kai visų partijų vadovų derybos plieskiasi vėl ne dėl ko kito, bet tik dėl sotaus valdžios lovio, ko nors geresnio tikėtis sunku. Tokiu pačiu būdu ir tais pačiais partijų sąrašais renkant, naujas Seimas gali būti net blogesnis. Ir dėl to įtakingiausias mano minimos trijulės dalyvis Vladimiras Putinas galės tik rankom paploti ir stiklelį vodkos išlenkti… Už Maskvos karalystę Vilniuje.
