Kaip vieną aktualiausių mieste, vilniečiai ir miesto svečiai įvardina vietinio susisiekimo problemą - automobilių vairuotojai net ir vasarą priversti stovėti nesibaigiančiose grūstyse, o patrauklaus daugumai miestiečių viešojo transporto dar neturime.
Vis dėlto, lieka ir kelios alternatyvos, kurių bene pagrindinė - dviratis. Sostinės vadovybė įrenginėja dviračių takus, prabyla apie galimybę dviračius nuomoti, be to - kiekvieną mėnesio penktadienį šiltu metų laikų dviratininkai renkasi į „Kritinę masę“, kurioje teigia: mes netrukdome eismui - mes esame eismas! „Kritinės masės“ judėjimui netrukdo ir Vilniaus vadovybė - jos dviratininkų koloną lydi policija, be to, tarp šios savaeigės priemonės mėgėjų galima sutikti ir vieną kitą politiką.
Šių minčių paskatintas anądien nusipirkau dviratį ir įsiliejau į naudojančių šią susisiekimo priemonę gretas. Priešingai daugumos įsitikinimui, nemanau, jog Vilnius labai prastas miestas važinėjimui dviračiais - yra šiek tiek dviračių takų, daugumai maršrutų yra asfaltuota arba plytelių danga. Žinoma, chamiškų vairuotojų vis dar pasitaiko (ir nemažai).
Tačiau šiandien (sekmadienį, rugpjūčio 10 dieną) patyriau tokį akibrokštą, kokio tikiu daugelis net negalėtų įsivaizduoti. Taigi, 19:00 valandą įlipu su savo dviračiu į antrojo maršruto autobusą „Lukiškių aikštės“ stotelėje (autobuso garažo numeris 500, valstybinis numeris BOF 554), mat kilti į Tauro kalną patogiau viešuoju transportu, nei minti pedalus.
Vairuotojas man dar nespėjus iki galo įlipti uždarinėja duris ir vos neprispaudžia galinio rato. Tuo metu nusistebėjau, jog žmogus vežantis keleivius prastai mato ir nepastebi manęs, lipančio su dviračiu. Man įlipus vairuotojas pareiškia apie tai, jog privalau išlipti su dviračiu. Keista - žemagrindžiai autobusai būtent ir pritaikyti vežti žmones su vaiko vežimėliais, dviračiais ar neįgaliųjų vežimėliais. Jausdamasis diskriminuojamas ir visiškai teisus nesutinku su vairuotojo pasiūlymu, juo labiau jog autobuse toli gražu nėra jokios grūsties, yra pakankamai vietos ir man su dviračiu, aš nieko nekliudau ir netrukdau bei neliečiu.
Vis dėlto, pagyvenęs ir rišliai nekalbantis vairuotojas atsisako pajudėti iš vietos ir tuo kelia keleivių pasipiktinimą - apie 30 žmonių, buvusių autobuse solidariai palaiko mane, suprasdami situacijos absurdiškumą ir ragindami vairuotoją greičiau judėti iš vietos. Nėra nei vieno žmogaus, palaikančio vairuotoją, todėl jaučiu žmonių moralinę paramą ir džiaugiuosi, jog žmonės elgiasi nuosekliai bei supranta, kad dviratininkas autobuse niekam grėsmės nekelia, o vairuotojo savivalė ir tvarkaraščio nesilaikymas jau erzina.
Žmonės vėluoja į darbus, kažkas vėluoja į lėktuvą (antrasis autobuso maršrutas driekiasi nuo Šeškinės mikrorajono iki oro uosto Kirtimuose), o šurmulys autobuso salone nenumaldomai kyla - ir vis dėlto, vairuotojas jaučiasi visiškai teisus nesilaikydamas 2005 m. lapkričio 23 dieną Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-967 priimtų važiavimo maršrutiniais autobusais ir troleibusais taisyklių, kurios teigia, jog keleiviui leidžiama vežtis bagažą. Be to, jos teigia ir tai, jog vairuotojai turi būti rūpestingi, atidūs ir paslaugūs, laikytis grafiko.
Tose pačiose taisyklėse numatyta, jog vairuotojų apranga privalo būti tvarkinga ir švari. Deja, vairuotojas atrodė panašus į valkatą, jam pynėsi liežuvis ir kalbėjo jis nerišliai, jokio atidumo ir paslaugumo iš jo nesklido ir, svarbiausia, jis visiškai nusispjovė į grafiką. Dėl to nuostolius patyrė ne tik autobuso keleiviai, tačiau ir žmonės, tuo metu belaukiantys 2-ojo maršruto autobuso stotelėse iki pat oro uosto.
Matydamas patinės situacijos beviltiškumą, pareikalavau autobuso vairuotojo pateikti savo tarnybinį (darbo) pažymėjimą - jo jis nepateikė net kelis kartus paragintas, nors kiekviename troleibuse galima matyti darbuotojų pažymėjimus su vairuotojų nuotrauka. Iškviečiau policijos ekipažą, mat kilo abejonių, ar vairuotojas tinkamai orientuojasi bei ar nėra apsvaigęs.
Netrukus automobiliu Škoda atriedėjo ekipažas (valstybinis numeris UVZ 629), kuriam atstovavo vyr. patrulis Mačerskis. Šis priėmė iš manęs pareiškimą bei iškvietė kolegas, patikrinusius, ar vairuotojas nėra apsvaigęs nuo alkoholio. Alkotesteris parodė 0,00 promilės, tad lieka dvi versijos: arba vairuotojas buvo apsvaigęs nuo kitko, arba tiesiog jam buvo visiškai nusispjauti į keleivių vežimo taisykles. Jos, beje, teigia, kad autobuso salone privalo būti iškabinti ir vežėjo, ir vežėjus kontroliuojančių tarnybų telefono numeriai. Tokie nors ir buvo, tačiau skambinti jais buvo beprasmiška - niekas nesiteikė pakelti telefono ragelio. Įdomu, kam tuomet pateikinėti telefono numerius, kurių niekas nekelia? Darbo dienomis ar šiaip paprastu metu keleivis pats gali susirasti telefonų knygoje ar „Google“ paieškoje jį dominančius telefono numerius.
Žodžiu, policijos patrulis užsirašė kitų keleivių, patyrusių bevardžio vairuotojo akibrokštą, pavardes, priėmė mano pareiškimą užfiksavęs akivaizdų vairuotojo nihilizmą keleivių, kurie sumokėjo už paslaugas, atžvilgiu. Žinoma, policija bejėgė prieš vairuotoją - patrulis negali įsakyti vairuotojui važiuoti toliau, tačiau vis dėlto pareigūnai nustebino savo profesionalumu bei dalykiškumu ir, svarbiausia, palaikymu.
Galvojant sveiku protu, argumentai akivaizdūs: važinėti dviračiu Vilniuje skatina visi - žalieji, miesto vadovybė, sveiką gyvenimo būdą propaguojantys ir visi kiti, neabejojantys šios puikios transporto priemones nauda. Suprantama, jog kuo daugiau miestiečių savo transporto priemonės atsisakys dviračio vardan, tuo ekologiškesnį miestą turėsime. Tai seniai suprato Europos miestai ir sostinės, kuriose važinėja tūkstančiai dviračių, joms skiriamos juostos ir takai bei organizuojami skatinamieji renginiai.
Maža to, Europoje ne tik galima, bet ir skatinama vežiotis su savimi dviračius viešajame transporte: pvz. Vokietijos vežėjai vos ne kiekviename lankstinuke nurodo, jog galima su savimi pasiimti ir dviračius. Ir tai natūralu - juk būtent tam autobusuose, traukiniuose, troleibusuose ar metropolitene ir yra aikštelės, kuriose neįrengtos sėdimosios vietos (tokios mūsų senesniuose troleibusuose yra gale, o naujesniuose autobusuose ir troleibusuose - viduryje). Juk mūsų vežėjai, gaudami iš savivaldybės pinigus naujajam transportui įsigyti, vis kalba apie tai, jog transportas turi būti patogus važiuojantiems. Ir vienas nuolat minimų žemagrindžio transporto privalumų yra tai, jog jame patogu vežti dviračius.
Norisi padėkoti visiems mano poziciją palaikiusiems keleiviams, kurie piktinosi įžūlia vairuotojo savivale bei bandė jį įtikinti neerzinti keleivių, gerbti jų teises. Puiku, jog keleiviai supranta savo teises ir nepyksta, manydami, jog aš kaltas dėl chamiško vairuotojo elgesio - tai rodo, jog sugebame išlikti vieningi, mokomės išmanyti savo teises. Tad didžiausia parama būtų išmokti ginti savo teises, o būtent - dviratininkus skatinu dažniau važinėtis viešuoju transportu su savo dviračiais, keleivius - būti solidariais su dviratininkais (suprantama, jei jie netrukdo važiuoti šalia stovintiems žmonėms), o politikus - nelikti abejingiems ir papildyti važinėjančių dviračiais gretas.
Svarbu, kad ne tik taisyklėse, bet ir gyvenime įsivyrautų pagarba asmeniui, jo konstitucinei teisei judėti laisvai ir netrukdomai ir pripažinti, jog taisyklėse numatyta vairuotojų pareiga būtų paslaugiems ir atidiems bei rūpestingiems - turi tapti ne tik tuščia deklaracija, tačiau ir kasdiene norma.
Apie šį atvejį netrukus bus informuoti:
- UAB „Vilniaus autobusai“ vadovas Gintaras Nakutis ([email protected])
- Savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“ (kuri Vilniaus mieste kuruoja viešąjį susisiekimą) vadovas Vaidotas Antanavičius ([email protected])
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento Eismo organizavimo skyriaus vadovas Henrikas Mackela ([email protected])
- To paties skyriaus viešojo transporto poskyrio vedėjas Kastytis Lubys ([email protected])
- To paties skyriaus kontrolės poskyrio vedėjas Egidijus Anulis ([email protected])
Jiems bus išsiųstas el.paštu šis pasakojimas, o UAB „Vilniaus autobusai“ netrukus gaus ir policijos pranešimą, apie užfiksuotą vairuotojo savivalę. Apie visus savo ir išvardintų pareigūnų bei įstaigų veiksmus žadu ir toliau informuoti visuomenę žiniasklaidoje bei savo asmeniniame tinklaraštyje.
Dalyvauju Vilniaus miesto mero suburtoje savivaldybės viešojo antžeminio ir požeminio transporto infrastruktūros gerinimo darbo grupėje, tad jei iš miesto transporto pareigūnų nesulauksiu įtikinančių atsakymų, artimiausio susirinkimo metu iškelsiu šį dabartinių keleivių vežimo taisyklių nesilaikymo atvejį - informuosiu apie šį epizodą darbo grupės pirmininką, kurio paprašysiu pakviesti į posėdį UAB „Vilniaus autobusai“ vadovą Gintarą Nakutį pasiaiškinti dėl savo pavaldinio veiksmų, visiškai nepatenkančių į sveikos logikos rėmus.
O išvada aukščiau aprašytiems veiksmams būtų tokia:
* Reikia pripažinti keleivių vežimo taisyklėse, UAB „Vilniaus autobusai“ ir UAB „Vilniaus autobusai“ vidaus darbo tvarkos taisyklėse, jog dviračius galima vežti viešuoju transportu, jei tai netrukdo esamiems keleiviams.
* Būtina suprasti, jog viešasis transportas tarnauja miesto gyventojams, o vairuotojai privalo ne tik laikytis keleivių vežimo taisyklių, bet ir būti paslaugūs, draugiški ir objektyvūs bei nekliudyti keleiviams savo užgaidomis.
* Naudinga būtų atkreipti dėmesį į Europos šalių praktiką, kurioje dviračius vežti ne tik galima, bet ir skatintina.
* Įsisavinti, jog skelbiami autobuso viduje telefonai yra beverčiai, jei jais negalima susisiekti tuomet, kai jų reikia.
Augustas Didžgalvis
