Ir taip brangiai kainavusi miesto kultūros plėtros studija gali likti stalčiuje – jai įgyvendinti reikia ne vieno milijono litų.
Miesto Savivaldybėje vakar pristatyta 2014–2020 metų Panevėžio kultūros plėtros studija įtiko ne visiems. Studiją už 30 tūkst. litų parengusiai bendrovei „Lyderio grupė“ pasiūlyta ją tobulinti, kad 120 puslapių apimties dokumente būtų pateikta ne tik kultūros būklės analizė, bet ir atsispindėtų plėtros strategija. Ir šioji būtų būdinga tik Panevėžiui bei padarytų jį išskirtiniu miestu.
Tarybos Kultūros ir meno komiteto narė Gema Umbrasienė mano: jei kultūros plėtros studija nebus patobulinta, ji tiks tik valdininkų stalčiuose voliotis.
Bandys kelti kultūros lygį
Savivaldybės Kultūros ir meno skyriaus vedėja Loreta Krasauskienė sako, kad Savivaldybė dar pernai lapkritį pradėjo vykdyti projektą „Panevėžio miesto plėtros 2014–2020 metų strateginis planas“. O kad projektas būtų kokybiškas, prieš tai esą bus parengtos 4 sektorinės studijos, viena kurių ir yra studija apie būsimą miesto kultūros plėtrą.
„Šią studiją galima vadinti juodraštine, nes ji dar bus koreguojama, – aiškino L. Krasauskienė. – Šiandien pateikiamos išvados, kokie turi būti kultūros politikos tikslai, prioritetai. Kultūros plėtros studija, pateikus pastabas, bus tobulinama, kad ją įgyvendinus pakiltų kultūros lygis, pagerėtų kultūros sektoriuje teikiamų paslaugų kokybė.“
Studija, kaip minėta, Savivaldybei jau atsiėjo trisdešimt tūkstančių. Viso projekto vertė – 327 tūkst litų. 703 litai 20 centų. Projektui įgyvendinti skirta 278 tūkst. 547,72 lito paramos iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Likusią dalį – 41 tūkst. 155,48 lito – pridėjo Savivaldybė.
Be arenos nieko įdomaus neturime?
Kultūros ir meno komiteto narei G. Umbrasienei naujoji kultūros plėtros studija ypač nepatiko. Politikė bendrovės „Lyderio grupė“ darbo vaisius įvertino kritiškai: anot jos, rengėjai puikiai išanalizavo miesto kultūros situaciją, bet nepateikė recepto, kaip kelti jos lygį mieste, kad Panevėžys taptų išskirtinis ir unikalus.
„Nieko keisto, kad studijos rengėjai nepateikė kultūros strategijos, – nesistebėjo G. Umbrasienė. – Kaip jie gali parengti strategiją, jei nemato dabartinio Panevėžio išskirtinumo? Mane labai nustebino ir įžeidė, kai studijos rengėjai pasišaipė, jog Panevėžys neturi išskirtinių kultūros paveldo objektų, kuriais galėtų didžiuotis. Žinoma, mes neturime Gedimino pilies, bet turime tokių unikalių vietų, kokių neturi joks kitas Lietuvos miestas. Tai ir centrinė miesto aikštė, ir Skaistakalnio parkas, kuriame yra poeto, publicisto Juozo Čerkeso-Besparnio sodyba...“
„Negalima sumenkinti miesto, jei nesi susipažinęs su jo vertybėmis, – piktinosi G. Umbrasienė studijos rengėjų trumparegiškumu. – Jau nekalbant apie mane labai nustebinusį faktą, kad studijoje pabrėžta didžiulė „Cido“ arenos reikšmė kultūrai ir profesionaliajam menui!“
Lažinasi iš kavos puodelio
G. Umbrasienė, kaip Kultūros ir meno komiteto narė, įsitikinusi, jog kultūros ateities strategija miestui būtina. Tad ir komitetas neturėtų užsiimti vien tik pinigų dalybomis.
„Tačiau vis dėlto manau, kad geros strategijos už mus pačius neparengs ir geriausi konsultantai, – politikė neslepia kategoriškos nuostatos. – Tačiau dabar vyrauja kitokios mados – samdyti kultūros konsultantus iš kito miesto. Todėl ir turim tokią parengtą kultūros plėtros studiją. Štai, kokia siūloma miesto kultūros plėtros vizija: „Panevėžys – kūrybiškas, atviras naujovėms ir jas skatinantis, kultūros tapatumu garsėjantis Aukštaitijos centras, išsiskiriantis aktyvia bendruomenės kultūrine veikla ir meno renginių įvairove, patrauklus ir žinomas Lietuvos bei užsienio turistams.“ Tokie žodžiai nieko nesako ir juose nematau jokios kultūros vizijos.“
Kaip galima, klausia G. Umbrasienė, kalbėti apie kultūros viziją, jei parengtoje studijoje apstu žodžių „didinti“, „sukurti“, „formuoti“, „gerinti“, „taikyti“, „skatinti“.
„Manau, kad studijos rengėjai tiesiog pasinaudojo vieša informacija apie Panevėžio kultūros būklę, kurią paruošė Savivaldybės specialistai“, – daro išvadą.
G. Umbrasienė netgi pasirengusi pavaišinti kava tuos, kurie, susipažinę su siūlomais Panevėžio kultūros plėtros prioritetais, pasakys, kad jie netinka kitam miestui. „Pasiūlyti trys prioritetai: kūrybiška miesto bendruomenė, atviras kūrybai miestas, kitas – patrauklus miestas, pasižymintis kultūros tapatumu ir savitu įvaizdžiu, ir dar vienas – optimizuota ir modernizuota kultūros infrastruktūra, inovatyvus valdymas. Jeigu kas nors, pakeitęs žodį „Panevėžys“ į bet kurio kito miesto pavadinimą, galės pasakyti, jog šie prioritetai tam miestui netinka, – paskambinkite, vaišinu kava!“
Prajuokino G. Umbrasienę ir studijos rengėjų siūlymas perkelti kultūros įstaigas į kitas vietas.
„Nors nėra ekonominio ir visuomeninio efektyvumo pagrindimo, dokumento rengėjams visiškai aišku, jog reikia sukeisti kino centro „Garsas“ patalpas su teatro „Menas“, kino centrą perkelti į Muzikinio teatro patalpas, o Muzikinį teatrą siūloma kelti į Bendruomenių rūmus!“
Visas tas kilnojimas, anot politikės, kainuotų nei daug, nei mažai – per 27 mln. litų.
„Beje, šias senstelėjusias idėjas esame ne kartą aptarę su įstaigų vadovais, – pripažįsta G. Umbrasienė. – Tačiau sveikas protas diktuoja: jeigu turėtume tuos milijonus, sutvarkytume turimus pastatus ir taip sutaupytume persikėlimo ir pritaikymo naujai veiklai išlaidas.“
Tuo „linksmoji“ studijos dalis, pasak politikės, ir baigėsi. „Žinote, kas nuliūdino studijoje? Net kelis kartus konstatavus, kad miesto kultūros srityje trūksta aukštos kompetencijos darbuotojų ir suplanavus milijonus amžiaus kraustymuisi, studijoje taip ir neatsirado vietos ir plano nepagarbiai mažiems kultūros darbuotojų atlyginimams didinti.“
G. Umbrasienė nė neabejoja, kad tokia, kokia yra dabar, studija niekam nereikalinga. „Tiesą sakant, ją turėtų atidžiai peržiūrėti Savivaldybės specialistai, pertvarkyti, papildyti ir tik tada galima viešai ją svarstyti, kad būtų pasiektas tobuliausias variantas. Parengtos studijos darbo kokybė priklausys ir nuo aktyvių miesto piliečių. Jei jie turės kantrybės perskaityti šį dokumentą bei pateikti siūlymus, studija bus vertinga. Nesinorėtų, kad turėtume dar vieną pinigų pasisavinimo atvejį – parengtą dokumentą padėti į stalčių.“
R. Mikučionytė
