2007-12-05 Seimas pritarė Loretos Graužinienės, Darbo partijos atstovės, vadovaujamos komisijos, tyrusios buvusio saugumo darbuotojo Juro Abromavičiaus nužudymo aplinkybes, išvadoms, kad nužudymą organizavo teroristinių bruožų turinti asmenų grupė, palaikanti ryšius su Tėvynės sąjunga (66 balsavus už, 23 prieš ir 6 susilaikius).
Komisijos darbe dalyvavę Tėvynės sąjungos frakcijos atstovai Audronius Ažubalis ir Jurgis Razma pareiškė atskirąją nuomonę, kategoriškai atsiriboję nuo tokio sprendimo. Tėvynės sąjunga pareiškė, kad komisijos išvados platina dezinformaciją ir dėl jų kreipsis į Konstitucinį Teismą. Audronius Ažubalis ir Jurgis Razma buvo pateikę objektyvias išvadas, kurioms Seimas nepritarė. Pateikiame šių išvadų santrauką, kuri padės išsiaiškinti, ką komisija tyrė ir ką turėjo paskelbti, jeigu tyrimas būtų buvęs sąžiningas.
L. Graužinienės komisija pažeidė Konstituciją
LR Seimo laikinoji tyrimo komisija J. Abromavičiaus žūties tyrimo aplinkybėms nustatyti, sudaryta 2006 m. lapkričio 9 d., buvo įpareigota atsakyti į devynis klausimus. Šios komisijos įkūrimo pagrindinis iniciatorius ir projekto teikėjas buvo Artūras Paulauskas, kuris, Tėvynės sąjungos (TS) frakcijai inicijavus ir Seimui pareiškus nepasitikėjimą, neteko Seimo pirmininko pareigų. Komisijos kūrimo iniciatyva atsirado įsibėgėjant kitam – labai svarbiam Valstybės saugumo departamento (VSD) parlamentiniam tyrimui, kurį taip pat inicijavo TS, kai pradėjo ryškėti A.Paulausko, jam laikinai einant LR Prezidento pareigas, paskirto Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovo, KGB rezervo karininko A.Pociaus atsakomybė. Yra pagrindo manyti, kad komisiją sumanė VSD problemų tyrime nepalankiai paliesti asmenys ir struktūros, kurios siekė sutrikdyti principingo įvertinimo reikalavusius TS atstovus, ketindamos juos diskredituoti ir taip sumenkinti VSD problemų tyrimo išvadas.
Verta prisiminti ir aplinkybes, lydėjusias J. Abramavičiaus žūtį 1997 m. Nuo pat pirmųjų šio tragiško įvykio dienų tuometinis gen. prokuroro pavaduotojas A. Paulauskas, vadovavęs J.Abromavičiaus žūties tyrimui, visuomenei teikė itin politizuotus vertinimus ir versijas, o pirmajai laikinajai komisijai J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms tirti (vadovas S. Kaktys) sąmoningai neteikė bent kiek reikšmingesnės informacijos ir tuo galimai sutrukdė objektyviai, išsamiai išaiškinti ir atsakyti į pavestus Seimo klausimus. Kyla klausimas, ar jau tada jo kryptinga viešųjų ryšių veikla nebuvo susijusi su būsimu kandidatavimu į Respublikos Prezidentus? Primintina, kad rinkimai vyko tų pačių metų gruodį.
Grįžtant prie L. Graužinienės komisijos reikia pasakyti, kad iš pat pradžių matėme šios komisijos organizatorių planus dezinformuoti visuomenę, panaudojant pasitelktų liudininkų tendencingus aiškinimus, bet Tėvynės sąjunga manė, kad prasminga dalyvauti šioje komisijoje, nes buvo renkama ir fiksuojama faktinė medžiaga. Net ir tokiomis sąlygomis buvo tikimasi, kad, žinodama faktus, dalis visuomenės pati padarys objektyvias išvadas, kad ir tarp komisijos narių rasis tokių, kurie norės išsiaiškinti tiesą.
Komisijos darbui baigiantis ir nagrinėjant bei vertinant surinktą medžiagą išryškėjo, kad išvadas norima grįsti ne objektyvia medžiaga, o subjektyviais tos medžiagos interpretavimais, nepaisant nei logikos, nei sveiko proto reikalavimų. Nuo to momento jau išryškėjo komisijos narių tikslas sąmoningai dezinformuoti visuomenę ir šmeižti Tėvynės sąjungą. Tokį sumanymą galima įvardinti kaip nusikalstamą prieš Konstituciją. L.Graužinienės vadovaujamos Seimo narių grupės parengtose išvadose nesunkiai galima įžvelgti atviro šmeižto, o pačios išvados yra visuomenės dezinformacija. Pasirašę minėtas išvadas tokios grupės organizatoriai sąmoningai pažeidė Konstituciją. Dar labiau apgailėtina, kad šias išvadas patvirtino ir Seimas.
Išvadų įžanginėje dalyje yra išvardintas ilgas liudininkų sąrašas. Tai tartum rodytų komisijos darbo išsamumą ir objektyvumą, tačiau, analizuojant tolesnę išvadų dalį, kurioje bandoma atsakyti į pateiktus klausimus, nesunku matyti, kad liudininkų parodymai vertinti selektyviai: vienų liudijimai (buvusio VSD vadovo A.Pociaus, paties A.Paulausko ir kt.) prilyginti faktams, kitų (A.Patacko, L.Simučio, S.Adomonio, A.Buroko, L.Kuodienės, L.Sabučio, S.Pečeliūno ir kt.) net nepaminėti arba paminėti labai fragmentiškai, o kai kurie (kariuomenės generolo A.Pociaus) įvardijami kaip tendencingas komisijos klaidinimas, nors ir neturint tam jokių įrodymų. Didelis komisijos darbo trūkumas yra ir tai, kad keli svarbūs liudininkai iš viso nebuvo pakviesti. Pvz., nors komisija ėmėsi vertinti panašų tyrimą atlikusios pirmosios laikinosios komisijos veiklą, tačiau nesiteikė net apklausti jos vadovo S. Kakčio ir jis neturėjo galimybės pateikti paaiškinimų dėl jam reiškiamų priekaištų. Komisijos išvadose reiškiami kaltinimai dabartiniams TS vadovams, tačiau jie į komisiją taip pat nebuvo kviesti, kaip ir vienas reikšmingiausių vaidmenų Pakaunės įvykiuose atlikusių asmenų R.Kazėnas (galbūt todėl, kad komisijos sumanytojams jis buvo “nepatogus” liudytojas, nes buvo A.Paulausko rinkimų štabo dalyvis, Naujosios sąjungos nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas).
Pažymėtina, kad komisijos vadovai nė girdėti nenorėjo siūlymų analizuoti ir aiškintis Rusijos specialiųjų tarnybų veiksmų, įtakojant rezonansinių įvykių Lietuvoje atsiradimą, nors Rusijos interesas akivaizdus – 1993 m. stabdyti Rusijos kariuomenės išvedimą, o Bražuolės tilto sprogdinimo laikotarpiu – užsitikrinti palankias sąlygas kariniam tranzitui į Kaliningradą ir apskritai destabilizuoti padėtį tik ką atkūrusioje nepriklausomybę valstybėje, sukelti piliečių nusivylimą ir stiprinti joje savo įtaką. Kaip rodo šiandieninė situacija ir L.Graužinienės vadovaujamos grupės komisijos narių teikiamų išvadų pobūdis, tokių provokacijų tikslas buvo ir pastangos kompromituoti patriotines organizacijas bei patriotinėms idėjoms atstovaujančias politines jėgas. Visiškai akivaizdu, kad tai buvo ir tebėra naudinga tik Rusijos interesams ir Rusijos specialiosioms tarnyboms.
Verta atkreipti dėmesį, kad Pakaunės įvykiai sutapo su Estijos jėgerių savanorių kuopos maištu, kai kuopa pareiškė išeinanti iš krašto apsaugos sistemos ir atsisakė vykdyti vyriausiojo štabo nurodymus. Akivaizdi paralelė komisijos visiškai nedomino, nes tai negalėjo padėti pagrindiniam komisijos daugumos narių tikslui – apšmeižti ir apkaltinti Tėvynės sąjungą, jos buvusią ir dabartinę vadovybę bei kitas dešiniąsias partijas.
J. Abromavičiaus sukaupta informacija sureikšminama
J. Abromavičius, 1991 m. liepos 18 d.-1993 m. spalio 11 d. dirbdamas Krašto apsaugos ministerijos struktūroje, galėjo disponuoti informacija, susijusia tik su vienu rezonansiniu šalies įvykiu, vadinamuoju „savanorių maištu“. Komisija gavo prieštaringų liudijimų apie jo veiklą dalyvaujant šiame rezonansiniame įvykyje, todėl objektyviai vertinti jo vaidmenį būtų sudėtinga. Buvę aštrūs nesutarimai tarp J.Abromavičiaus ir kai kurių SKAT pareigūnų neleidžia vienareikšmiai laikyti objektyvia jo surinktos informacijos, kurioje neigiamai apibūdinamas su juo konfrontavusių pareigūnų vaidmuo, lygiai taip pat negalima visiškai pasikliauti įvairius įtarimus dėl J.Abromavičiaus veiklos reiškusių buvusių SKAT pareigūnų ar kitų su juo susidūrusių asmenų liudijimais.
1996 m. balandžio-spalio mėnesiais J.Abromavičius dirbo Valstybės saugumo departamente, kai kurių liudininkų teigimu, toliau aktyviai rinko informaciją apie rezonansinius nusikaltimus ir įvykius (SKAT savanorių „maištą“, Bražuolės tilto sprogdinimą). Tokia veikla buvo beveik negalima nei dėl faktiškai užimamų pareigų (inspektorius), nei dėl trumpo darbo laiko saugumo struktūroje, be to, jo darbas buvo susijęs su šalies ekonominių pagrindų apsauga, t.y. nebuvo susijusios su kriminalinių nusikaltimų tyrimu. Komisija negavo duomenų, kad VSD vadovybė būtų sankcionavusi ar kitokiu būdu nurodžiusi J.Abromavičiui tirti komisijos nagrinėjamus rezonansinius šalies įvykius.
Kai kurių komisijai liudijusių asmenų teigimu, „po tarnybos VSD J. Abromavičius toliau bendradarbiavo su AOTD ir kitomis teisėsaugos institucijomis, perdavė joms savo surinktą informaciją apie buvusius ir esamus KAM sistemos kariškius ir asmenis, galėjusius prisidėti prie rezonansinių nusikaltimų vykdymo“. Tai leidžia teigti, kad, dirbdamas teisėsaugos struktūrose (VSD), J.Abromavičius, galimai nusižengdamas VSD veiklą reglamentuojantiems teisės aktams, be vadovybės raštiško nurodymo teikė informaciją kitų institucijų darbuotojams arba toks bendravimas nevyko, o pateikta informacija buvo surinkta dar iki J.Abromavičiui įsidarbinant VSD. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad faktas apie surinktos informacijos perdavimą AOTD verčia abejoti, kad J.Abromavičiaus nužudymo motyvas buvo informacijos apie rezonansinius nusikaltimus disponavimas, nes tokiu būdu jis nebuvo vienintelis informacijos turėtojas.
Komisijos formuluojama pozicija apie vadinamąjį „savanorių maištą“ yra subjektyvi, prieštaringa bei politiškai orientuota. Pabrėžtina, kad komisijos daugumos išvadose yra akivaizdžiai matomi bandymai vadovautis informacija, kuri patvirtina tik iš anksto norimas suformuluoti išvadas, turint tikslą apjuodinti vieną konkrečią politinę partiją bei asmenis, kurių liudijimai prieštarauja kai kurių komisijos narių nusistatymui.
Remdamasi surinkta informacija komisija taip pat negali teigti, kad Krašto apsaugos ministerijos lauko pajėgų vadas brigados generolas Arvydas Pocius tendencingai klaidino komisiją ir tuo pažemino karininko vardą. Iš A. Pociaus pasisakymo komisijos posėdyje stenogramos negalima pasakyti, kad jis kategoriškai kaltino J. Abromavičių raginus savanorius vėl "eiti į mišką". Kita vertus, A.Pociaus liudijimą, kad J.Abromavičių jis atleido iš SKAT Kauno apskrities teritorinės gynybos štabo viršininko pareigų dėl įgaliojimų viršijimo, netiesiogiai patvirtina komisijai liudijęs E. Bičkauskas, kuris pateikė 1992-1996 m. kadencijos Seimo nario Vytauto Algimanto Buinevičiaus užfiksuotus J. Abromavičiaus parodymus. Iš jų galima suprasti, kad J. Abromavičius jam išsitaręs, jog jis buvo priverstas parašyti pareiškimą atsistatydinti, bet naujasis SKAT štabo viršininkas A. Pocius jį nušalinęs nuo darbo anksčiau jo pareiškime nurodyto termino.
Darytina prielaida, kad bandymai apkaltinti A.Pocių sąmoningai klaidinus komisiją yra kerštas už komisijos narių įsivaizduojamą A.Pociaus palankumą Tėvynės sąjungai (komisijos nario V.Kamblevičiaus replika “tai konservatorių žmogus”). Tai veda į asmens diskriminavimą dėl politinių pažiūrų ir nusižengia žmogaus teisių lygiateisiškumo principams, reglamentuotiems tarptautinės ir Lietuvos teisės aktuose.
Komisijos surinktoje informacijoje nepakanka duomenų, kad J.Abromavičius buvo surinkęs svarbios medžiagos, įrodančios apie atskirų asmenų dalyvavimą įvykdant rezonansinius nusikaltimus. Gauta duomenų, kad J.Abromavičiaus surinktos informacijos pagrindu AOTD parengė ir Krašto apsaugos ministrui Č. Stankevičiui pateikė analitinę pažymą, tačiau turima kitų tam prieštaraujančių duomenų, kad ši pažyma buvo parengta remiantis paties AOTD surinkta informacija. Be to, 2007 m. vasario 6 d. uždarame posėdyje komisijai liudijęs Generalinės prokuratūros prokuroras informavo, kad minėtoje pažymoje yra operatyvinė informacija, kuri iš dalies nepatikrinta kitais duomenimis ir teisme nepripažįstama kaip įrodymas be kitos, tai patvirtinančios, medžiagos. Tai patvirtina ir VSD atstovo liudijimas, kuriame patvirtinama, kad pažymoje trūksta teisinio pobūdžio informacijos ir pagal ją būtų nelengva gauti sankciją teisme, tačiau organizacinių veiksmų, kas darosi minimoje kuopoje, galima buvo imtis. VSD atstovo teigimu, J.Abromavičius buvo ne teisininkas ir jam buvo sudėtinga vertinti surinkus faktus teisiniu požiūriu. Jis pervertino savo informaciją, tačiau leido suprasti, kad žino daugiau.
Būtina atkreipti dėmesį, kad komisijai liudijusi K.Sūdžienė mini pažymoje neva buvusias politikų pavardes, kai, susipažinus su pažymos turiniu, tapo aišku, jog tų pavardžių ten nėra, tačiau komisija kažkodėl nepasiūlė pripažinti, jog ši liudininkė tendencingai klaidino komisiją.
Apie nusikaltimo vykdytojus turi spręsti teismas
Remiantis sukaupta medžiaga nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad J.Abromavičių galėjo nužudyti teroristinės organizacijos požymių turinti grupė asmenų, turėjusi ryšių su dešiniųjų partijų tuometinės ir dabartinės vadovybės bei kitais nariais. Spręsti dėl nusikaltimo padarymo turi prokuratūra ir teismas, o ne komisija, tuo labiau, kad komisijai bylos medžiaga buvo neprieinama. Komisijos išvadas pagrindžiančioje medžiagoje, taip pat ir kitoje komisijos sukauptoje medžiagoje nėra jokių duomenų, kad komisija būtų tyrusi ir nustačiusi kokius nors nusikalstamus politikų ryšius, nes nieko panašaus nustatyti ir negalėjo. Absurdiška tokį teiginį grįsti A.Petrusevičiaus bendravimo su buvusiais frakcijos Seime kolegomis faktu. Teiginys “turėjo ryšių”, nenurodant, kas su kuo ir kokio pobūdžio ryšių turėjo, akivaizdžiai skirtas visuomenei sudaryti įspūdį, kad minėtos partijos turėjo nusikalstamų ryšių, kitaip kam gi jie būtų paminėti. Tuo labiau, kad Generalinė prokuratūra 2006-10-01 rašte Seimo nariams atsiriboja nuo žiniasklaidos ir kai kurių politikų vykdomo prokuratūros priimto sprendimo politizavimo. Prokuratūra pažymi, kad "tyrimas nebaigtas, nusikaltimo motyvas visiškai neįrodytas, versijos dėl jo dar galutinai nepatikrintos ir nepatvirtintos. Nusikaltimo motyvas teismo nuosprendžiu nekonstatuotas. …Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta. kad J. Abromavičiaus nužudymas susijęs su kokių nors politinių partijų veiksmais”.
Komisija taip pat negavo jokių duomenų, rodančių, kad J.Abromavičiaus žūtį tiriantiems pareigūnams būtų buvęs daromas poveikis pažeidžiant Konstituciją ir įstatymus, tai pažymima ir komisijai atsiųstame Generalinės prokuratūros rašte.
Kaltinant A. Petrusevičių puolama Tėvynės sąjunga
Klausimas dėl A.Petrusevičiaus įrašymo į TS kandidatų sąrašą taip pat gali būti keliamas propagandiniais sumetimais, manant, kad dalis žmonių nebus tiksliai įsidėmėję datų ir įsivaizduos, jog A.Petrusevičius buvo įrašytas į sąrašą jau po to, kai atsirado versijos dėl jo prisidėjimo prie J.Abromavičiaus žūties ar kai jis tapo kaltinamuoju dėl neteisėto disponavimo ginklais, dėl ko dabar yra teisiamas. Tačiau paminėtos aplinkybės išryškėjo gerokai vėliau negu įvyko 1996 m. rinkimai į Seimą. Algirdas Petrusevičius dalyvavo 1996 m. Seimo rinkimuose Tėvynės sąjungos kandidatų sąraše, deleguotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų-savanorių sąjungos ir kitų visuomeninių organizacijų, nebūdamas Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) partijos nariu. Jis buvo įrašytas į sąrašą pakankamai tolimu – 48 numeriu, kuris negarantavo Seimo nario vietos. Tik neprognozuotai TS rinkimuose pelnius labai daug balsų, A. Petrusevičius pateko į Seimą. Tuo metu jam nebuvo reiškiami jokie kaltinimai ar įtarimai dėl nusikaltimo padarymo, todėl nėra nė menkiausio pagrindo tvirtinti, kad jo įrašymą lėmė siekis apsaugoti jį nuo teisinio persekiojimo.
Tęsiant A. Petrusevičiaus "pritempimo" prie J. Abromavičiaus žūties istorijos temą reikia atkreipti dėmesį į teisiškai neapibrėžtą komisijos klausimo formuluotę: “patekęs į teisėsaugos institucijų akiratį”. Deja, komisijos iniciatoriai jokiu būdu nesutiko priimti Seimo nario J.Razmos teikiamų pataisų keisti minėtą sąvoką ir klausti, ar A.Petrusevičius buvo įtariamuoju, ar jo atžvilgiu buvo atliekamas operatyvinis tyrimas? Dabar, esant minėtam neaiškiam klausimui, galima būtų į atsakymą rašyti ir tokį faktą, kai A.Petrusevičius ėjo pro Generalinės prokuratūros pastatą ir buvo patekęs į pro langą žvelgiančio A.Paulausko akiratį.
Nors komisijai uždarame posėdyje liudiję kai kurie VSD pareigūnai teigė, kad, jų manymu, A. Petrusevičius yra prisidėjęs prie J. Abromavičiaus nužudymo, taip pat, jog yra duomenų apie tai, kad J. Abromavičius buvo nužudytas dėl savo veiklos tiriant ir renkant duomenis apie įvykdytus rezonansinius nusikaltimus, tačiau 2006-10-18 Generalinės prokuratūros rašte Lietuvos Politinių kalinių sąjungos prezidiumui pažymima: “Ikiteisminis tyrimas byloje dėl J. Abromavičiaus nužudymo nebaigtas, nusikaltimas nėra visiškai atskleistas. Ikiteisminis tyrimas dėl J.Abromavičiaus nužudymo nėra nutrauktas, tyrimas tęsiamas. Sprendimai nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo priimti tik atskirų įtariamųjų atžvilgiu. Tyrimą atliekantys pareigūnai kėlė ir tikrino versijas dėl nužudymo motyvo, tačiau tai prielaidos, kurios dar nėra visiškai patvirtintos pakankamais objektyviais duomenimis.” O Generalinės prokuratūros 2006-10-01 rašte Nr.8.2-2500(01) Seimo nariams pažymima: “LR generalinė prokuratūra atsiriboja nuo žiniasklaidos ir kai kurių politikų vykdomo prokuratūros priimto sprendimo politizavimo. Tyrimas byloje nebaigtas, nusikaltimo motyvas visiškai neįrodytas, versijos dėl jo dar galutinai nepatikrintos ir nepatvirtintos. Nusikaltimo motyvas teismo nuosprendžiu nekonstatuotas”.
A. Petrusevičius vėl įtariamas neteisėtu šaunamųjų ginklų disponavimu ir kaip tik šiuo metu vyksta šios bylos teisminis nagrinėjimas Kauno apygardos teisme. Taigi kol kas nė vienu atveju A.Petrusevičiaus kaltė nebuvo įrodyta, todėl absurdiška buvo formuluoti išvadas dėl A.Petrusevičiaus sąsajų su nusikaltimais, remiantis spaudos publikacijomis, kurių pateiktos informacijos ryšio su baudžiamosios bylos medžiaga Generalinė prokuratūra nepatvirtino.
Kada pradėta rengtis politiniam sąmokslui?
Baigiant aptarti tendencingus, o kartais netgi absurdiškus išvadų teiginius, reikia kai ką prisiminti iš garsiųjų pažymų istorijos. L. Graužinienės komisija nenustatė tikslios datos, kada buvęs Krašto apsaugos ministras Č.Stankevičius gavo vieno iš ministerijos departamento – AOTD pažymą Nr. 13s, parengtą 1997-01-21. Tam tikras nesusipratimas tarp reikalaujančio pažymą pateikti Generalinio prokuroro pavaduotojo A.Paulausko ir ministro Č.Stankevičiaus kilo dėl to, kad buvo reikalaujama pateikti J.Abromavičiaus parengtą pažymą. Tik po keleto dienų ministras, supratęs, kad iš tikrųjų reikia pateikti AOTD parengtą pažymą, tai ir padarė.
Kyla klausimas, ar jau tada nenorėta politiniais tikslais dirbtinai eskaluoti minėtos pažymos pateikimo aplinkybių, nes, jeigu prokuratūrai būtų iškilę realių sunkumų gauti pažymą iš KAM, ji galėjo kreiptis ir gauti pažymos kopiją tiesiai iš AOTD. Ministras su atitinkama rezoliucija pažymą nukreipė už personalo klausimus atsakingam viceministrui E.Simanaičiui, nes pagal pažymos turinį galima buvo kelti klausimą dėl kai kurių joje minimų SKAT pareigūnų tinkamumo toliau eiti pareigas, o pagal galiojančius įstatymus ministras iš operatyvinę veiklą vykdančio subjekto gautos informacijos neprivalėjo nukreipti teisėsaugos institucijoms, nes jos tarpusavyje bendrauja tiesiogiai, šiuo atveju, tai buvo akivaizdu ir iš minėtos pažymos turinio.
Post scriptum. Melas niekada nenugalės tiesos
Seimui priėmus garbės jam nedarančias išvadas Tėvynės sąjungos Politikos komitetas paskelbė savo nuostatas: "Tėvynės sąjunga turi siekti vieno – kad J. Abromavičiaus nužudymo byla būtų atsakingai ir profesionaliai ištirta, nevengiant nuorodų, kurios jau iškilo Seimo tyrimo metu, nors iniciatoriai to nenumatė. J. Abromavičiaus konfliktas su jo įžvelgta nusikalstama veikla užsiiminėjusiu VSD Kauno skyriumi prieš pat nužudymą (kad J. Abromavičių užklupo įsibrovusį į VSD kontrabandos duomenų bazes, komisijai liudijo Jonas Maskvytis) yra šimtą kartų svaresnė prielaida negu koks įtartinas buvusio savanorių pareigūno elgesys Pakaunės įvykių metu. Reikalaukime, kad Generalinė prokuratūra atliktų savo valstybinę pareigą tirti apie šią žmogžudystę ne kai ką, o viską, ir neįsileisdama jokios buvusio generalinio prokuroro, kuris ir Pakaunės įvykių metu siekė sukelti kruviną konfliktą, įtakos. Labai gali būti, kad pasikartojantis drumstimas ir triukšmingas bylos politizavimas turi ne vien akivaizdų kovos prieš Tėvynės sąjungą, bet ir kitą tikslą – visai paslėpti nusikalstamų veikų pėdsakus ano meto Kauno teisėsaugoje ir tuo būdu pridengti nusikaltimų grandinę, atvedusią ligi tos žmogžudystės".
Verta priminti, kad ši komisija atsirado tik kaip kerštas Tėvynės sąjungai už jos laikyseną VSD tyrimo metu. Bet melas niekada nenugalės tiesos.
Audronius Ažubalis ir Jurgis Razma yra Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos nariai
