Pakalbinti šią mielą moterį pasiūlė į redakciją atskubėjusi jos krikšto dukra Alma. Moteris sakė, kad Janina netrukus švęs ne tik savo vardadienį – birželio 23 dieną yra ir jos gimtadienis. O beveik prieš mėnesį savo ūkiniame pastate ji išdėliojo velionės dukters kolekciją, kurioje – viskas, kas susijęs su drambliais. Vyko ir parodos atidarymas.
Dramblynėlis veža
„Dramblynėlis mane veža“, – tokie mirusios dukters Jolantos išsakyti žodžiai šiuo metu išdrožinėti ant medžio lentos, kuri kabo ant moters namų ūkinio pastato sienos. Lentą pagamino, kaip Janina sako, geriausias pasaulyje kaimynas, gydytojas Algimantas Gailiūnas. Kaimynai ir kiti artimieji dalyvavo ir atidarant Jolantos drambliukų kolekciją.
Taip pavadintas ir šokoladukas, kurį apsilankiusiems įteikia dukters atminimą šventai sauganti Janina. Sako norinti, kad lankytojai išsineštų kažkokį prisiminimą ir drambliukų kolekcijos teikiamą šilumą. „Nežinau, kas mane veža ir spiria į priekį. Dieną susiplanuoju vienaip, o išeina visiškai kitaip“, – kalba moteris.
Prie pastato, kuris specialiai suremontuotas dramblynėlio kolekcijai, stovi Janinos pirktas drambliukas, kurio pjedestalą pagamino gerasis kaimynas. Šalia – dukros pirkta ir kaimyno patobulinta sraigė. Patalpoje, kurioje laikomi drambliukai, viskas priderinta – ne tik sienų ir lubų spalva, bet ir staltiesė, kurią pirko dar Janinos mamytė.
J. Rimdžienė prisimena, kad dukra drambliukus pradėjo kolekcionuoti būdama penkiolikos metų. Kartą moters draugė Birutė paklausė, ar ji nieko nerenkanti. Atsakė, kad ne. Bet sykį jos mylimas pusbrolis Vygantas padovanojo drambliuką. Jis tapo būsimos kolekcijos, kurioje jau 858 drambliukai ar viskas, kas su jais susiję, pradininku.
Kolekcijoje – žaisliukai, pagalvėles, piešiniai, rūbai, dekoruoti namų apyvokos daiktai, papuošalai, lipdukai ir viskas, kas susiję su drambliais. Vietą rado ir dramblys Petras, kuris visuomet stovėdavo ant dukters lovos. O štai jo žmona dramblienė Marytė iškeliavo amžinybėn kartu su Jolanta...
Janina sako, kad dabar svarbiausia, kad Jolantos kolekcija surado savo vietą. Ji tikisi, kad kolekciją vertins ir tie, kurie įsigis namelį ir po jos mirties. Jolantos kolekcijos mama neplanuoja pildyti, tačiau, jei kas atveš eksponatą, neatsisakys priimti. Štai viena draugė iš Kauno savaitgalį netikėtai atvežė žvakę – drambliuką Jolantai... Moteris sako, kad dramblynėlį galės pamatyti visi, kas tik norės. Jis jai – tarsi gyvas, pulsuojantis organizmas.
Buvo atkakli ir užsispyrusi
Likimas negailėjo išbandymų Janinai. „2012 metais palaidojau mamą, 2013 – dukrą, 2014 – uošvienę, 2015 – vyro brolį. Atrodė, atsigausime. Tada mirė vyras Leonas“, –stebėtinai ramiai faktus dėsto moteris. Ir tik juoduose sąmonės slėpiniuose gali suvokti, kiek šiuose žodžiuose yra skausmo.
Janinai su sutuoktiniu Leonu vaikus teko laidoti ir jaunystėje. Pirmagimė Sandrutė mirė keturių mėnesių, o trečias vaikas – sūnus Rolandas mirė metų ir trijų mėnesių. Jolanta gimė gražų sekmadienio rytą. Mokėsi Biržų „Saulės“ gimnazijoje. Baigė Kauno žemės ūkio akademiją, įgijo verslo administravimo specialybę.
Mergina gyveno viename bute kartu su savo tėveliais. Ji be galo mylėjo savo labradoro veislės šuniuką Mikį. Jis buvo geriausias Jolantos draugas, nuolat įsitaisydavęs jai ant kelių. Jolanta buvo labai artima su savo krikšto sūnumi Sauliuku. Jis ir dabar grįžęs iš užsienio dažnai aplanko Janiną, su ja bendrauja internetu.
Uždaro būdo, atkakli ir užsispyrusi Jolanta ilgai nuo tėvų slėpė savo bėdą. Tėvai nė juodžiausiame sapne nebūtų įsivaizdavę, kad dukters neteks per tokį trumpą laiką. Mergina ruošėsi gyventi. Vasario mėnesį nusipirko baldą – minkštą kampą. O išėjo balandžio 2 dieną...
Jolanta net ir būdama ligoninėje labai saugojo tėvus, nenorėjo, kad pas ją atvažinėtų. Tačiau vos jai užsiminus tėvai lėkdavo strimgalviais į ligoninę. Deja, žaibiškai užklupusi liga neatsitraukė. Iš ligoninės ji nebegrįžo...
Į laidotuves buvo atvažiavusi Jolantos draugė. Ji dar paklausė, ką šeima darys su merginos šunimi. Mama atsakė, kad šuo yra jų šeimos narys, jis irgi gedi ir liks kartu. Po Jolantos mirties Mikis niekuomet neateidavo ant jos mamos kelių, o važiuojant automobiliu tik žiūrėdavo pro langą tarsi ko ilgėdamasis.. Mikis – sutapimas ar ne – krito nuo onkologinės ligos likus keliems mėnesiams iki Leono mirties 2018 metais...
Abu tremtiniai
Namai, kuriuose gyvena Janina, yra jos tėvų. Pati Janina gimė Latvijoje, į kurią tėvai buvo išvykę užsidirbti pinigų. Dešimties mėnesių ji buvo atvežta į kaimą augti pas močiutę. Tėvai namelį V. Montvilos gatvėje įsigijo, kai mergaitė baigė pradines klases.
Įdomus sutapimas, bet būsimasis sutuoktinis Leonas irgi į Lietuvą tėvų buvo parvežtas dešimties mėnesių. Jis gimė tėvams esant tremtyje Krasnojarsko krašte. Pora susipažino šiuose namuose V. Montvilos gatvėje, kai į vieną šventę Leonas palydėjo savo giminaitį. Šeima gyveno bute. Tik po Janinos mamos mirties į šį namuką pradėjo Jolantą traukti. Po to persikėlė visa šeima, ir nė karto dėl to nesigailėjo.
Su vyru Leonu moteris išgyveno 35 metus. Sako, buvo visko. Atrodydavo, iš vienų nelaimių išlipi, prasideda kitos. Ramiai pagyventi neišėjo. Janina 27 metus dirbo UAB „Žydruva“ finansininke. Jos vyras Leonas – melioracijos įmonėje, vėliau „Naftotiekyje“.
„Nebuvo nė karto, kad paprašytas jis manęs kur nors nenuvežtų ar ko nepadarytų. Gyvenau kaip ponia. Susėsdavome vakare kartu ir pagalvodavome, kaip būtų gerai, jei gyventume sau ramiai kartu išėję į pensiją. Deja, jos nesulaukė“, – pasakoja moteris.
Ji mano, kad sutuoktinio širdis neatlaikė dukters mirties. „Gal dar prisidėjo tai, kad jis likdavo namie tik su šunimi. Aš išeidavau į darbą, užsitrenkdavau“, – kalba Janina.
Savo ir vyro svajonę ji įgyvendino jam mirus – išėjo iš darbo. Nutarė gyventi dėl savęs. Be to, nebuvo kam ją iki darbo nuvežti, mat savo „ferari“ – elektriniu skuteriuku – ji gali važinėti tik vasarą.
Beje, skuteriukas irgi yra jos vyro svajonė. Sakydavo, kai jis numirs, kad Janina turėtų nusipirkti tokią transporto priemonę. Moteris su „ferariu“ aplanko savo artimuosius, gulinčius Pasvalio gatvės kapinėse, ir uošvius, palaidotus naujosiose miesto kapinėse.
Per Jonines iš namų neišeina
Artėja Joninės. Janina sako, kad giminaitė ją kalbina važiuoti į mieste vyksiančią šventę. Bet ji juokauja, kad birželio 23 dieną jai mama yra uždraudusi išeiti iš namų. Tad vardadienį ir gimtadienį ji švęs namuose. Tikisi, kad ateis kaimynai Algis su Vilma, atvažiuos krikšto dukra Alma su vyru Kazimieru, gal dar kiti giminaičiai.
„Mama man pasakojo, kad kai mane gimdė Latvijoje, tą naktį girdėjo dainuojančius latvius, mininčius Janius, aplink degė laužai. Tad kai gimiau, iškart buvo aišku, kad būsiu Janina“, – kalba moteris. Kompiuteris jai padeda nelikti vienišai net ir tuomet, kai artimųjų nėra šalia. Štai Kalėdas šventė susijungusi su giminaičiais ir linkėjo vieni kitiems sveikatos.
Moteris dažnai panaršo facebook‘e, nors aktyviai jame nedalyvauja. Sako besistebinti, kad tiek daug piktų, pagiežingų žmonių. Pašnekovė mano, kad žmonėms reikia mokytis saugoti vieniems kitus. Gerbti, saugoti, mylėti ir neburbuliuoti. Kol yra šioje žemėje...
„Anksčiau taip kaip dabar nebuvo. Šokiai, dainos, vakaruškos – visi buvo draugiški. Dabar kažkas kažką pasako, kiti iškart baisiai komentuoja“, – stebisi J. Rimdžienė. Seniau nebūdavo problemų ir važiuoti pasižmonėti. Visi sėsdavo į autobusą ir keliaudavo pas gimines į Latviją, kitur. Dabar taip nebėra – jei nėra mašinos, tai niekas ir nejuda.
Lipa iš duobės
„Semiuosi jėgų iš to, kas yra. Kartais, atrodo, atsiduriu duobėje, bet kažkas pastumia, ir iš jos lipi. Vėliau vėl pastumia į duobę ir vėl iš jos lipi“, – kalba moteris. Ji sako pasigendanti Leono. Bet moteris kasdien mokosi suvokti, kad turi būti gera ir vienai. Ji sako dabar norinti gyventi ir tvarkytis pagal save. Sumažino daržus, vietoj nulūžusios obels kaimynas pastatė stovą gėlėms, kurios puošia visą kiemą.
Kai pažįstami stebisi, kaip ji gyvena, moteris sako: kas buvo, buvo. O dabar – kad tik sveikatos užtektų. Išėjusi iš darbo jo nepasigenda, tik kartais norėtų su žmonėmis pabendrauti.
Ji negali pamiršti vienos pažįstamos žodžių po dukros mirties. Moteris Janinai su vyru pasakiusi, kad dabar jiems visai gerai, bus ramu. „Pasakiau, gal ji norėtų pasikeisti vietomis su mumis“, – kalbėjo savo artimųjų atminimą šventai sauganti biržietė.
Vieno Janina norinti – kad žmonės būtų žmoniški ir... nevogtų nuo kapų. Kad galėtum atrasti tai, ką nunešei savo artimajam...
