Atrodo, Donatos gyvenimas ją nuveda ten, kur reikia – neplanuotai atsirado ne tik knyga, tačiau ir darbas Panevėžio apygardos teisme. O pasakoti moteris pradeda nuo jaunystės, kurios vasaras leisdavo pas senelius kaime su geriausia drauge, gyvenusia šalia esančiame vienkiemyje.
„Turėjau draugę, su kuria miško pakrašty besišnekučiuodamos, daugybę kartų pasitikome aušrą. Tačiau jai mirus, nebepajėgiau ilgiau likti nei savo gimtajame mieste, nei juo labiau kaime“, – prisimena moteris.
Išvykusi studijuoti į Vilnių ji trejus metus mokėsi rusų filologiją, tačiau ši sritis jai nepatiko. Antrą kartą moteris mokėsi socialinį darbą, ir, sako ji, mėgavosi tuo, ką darė ir ką mokėsi, tačiau Panevėžyje darbo pagal specialybę rasti nepavyko.
„Gimus dukrai buvau visiškai atsidavusi vaikams ir laikui bėgant pajutau, kad prarandu savąją tapatybę. Sau ir visiems buvau tik mama, todėl nusprendžiau daryti viską, kad pakeisčiau gyvenimą. Pusseserė netikėtai pasiūlė pamėginti išlaikyti valstybės tarnybos testą, tad aš nusprendžiau pabandyti“, – sako moteris pridurdama, kad testą išlaikyti buvo tikrai sunku – su teise Donata iki tol neturėjo nieko bendro.
Rašymas buvo terapija
Greitai moteris pakilo į aukštesnę poziciją ir perėjo dirbti į Panevėžio apygardos teismą. Nors ir džiaugėsi savo karjera, ji neslepia, kad darbe patiria nemažai streso ir įtampos, o ypač sunku buvo vos perėjus į naują darbo vietą.
„Mintis rašyti atėjo netikėtai, kai aš varčiau savo senus užrašus ir atradau senus bandymus kažką rašyti. Tai buvo labai sunkus man laikas, daug streso dėl pakeisto darbo. Knygą rašyti nei neturėjau minties, tiesiog norėjau pabandyti kažką daryti, kad būtų kaip nusiraminimas, terapija“, – prisipažįsta Donata.
Tačiau rašymas greitai tapo ne tik terapija, tačiau ir dažnu naktiniu užsiėmimu. Vargti prie rašymo, sako ji, neteko – mintys liejosi laisvai jau po pirmo sakinio.
„Kažkaip taip gavosi, kad net sunku nupasakoti. Užrašiau pirmą sakinį ir vėliau viskas į galvą savaime šovė. Iš kart mačiau pradžią, žinojau pabaigą, tik eigos dar neturėjau. Sėsdavau ir rašydavau tai, kas ateidavo į galvą. Viskas vystėsi labai natūraliai. Aišku, tų minčių buvo nemažai, eidama į darbą galvodavau apie knygą, bet kai sėsdavau rašyti viskas pasikeisdavo, ką nors pamiršdavau, todėl nusprendžiau nieko nebeplanuoti“, – pirmuosius puslapius prisimena panevėžietė.
Knygoje – ir savi išgyvenimai
Pirmoji pasirodžiusi „Jis – mano demonas“ knygos dalis turės ir tęsinį – Donata atskleidžia, kad tai yra trilogija. Nors dažnai girdime, kad knygų rašymas užtrunka ilgai, moteris sako, kad visas tris dalis parašė vos per metus.
Stalčiuje guli ir ketvirtoji Donatos parašyta knyga. „Ketvirta knyga yra visiškai nauja istorija su meilės, santykių temomis. Man ji mažiausiai patinka šiuo metu, todėl apie jos redagavimą kol kas negalvoju“, – sako ji pridėdama, kad šiuo metu pradėjo ir dar vienos knygos rašymą.
„Jis – mano demonas“ yra apie jauną merginą ir jos dramatišką istoriją, jos išgyvenimus ir kovą su tikrais, o ne išgalvotais demonais. „Didelį vaidmenį, kas be ko, užima meilė. Tai ne tik meilė vyrui, tačiau ir besąlyginė brolio meilė, kuri geba ir išgelbėti gyvybę“, – sako Donata.
Paklausta, ar knygoje yra asmeninio gyvenimo detalių, moteris pripažįsta, kad ne viskas buvo fantazija ir kūryba.
„Daug kas klausia, ar tai yra mano gyvenimo istorija, visad sakau, gink Dieve, nesuabsoliutinkit, kad tai yra mano gyvenimas. Žinoma, mano gyvenimo ten yra nemažai, netgi Vilnius, mano didžioji meilė, apie kurį rašau ir rašysiu dar tikrai ne kartą. Knygoje yra dalis manęs, yra netgi vienas labai realus personažas“, – neslepia autorė.
Laikas rašymui – „nuvogtas“
Donata pripažįsta, kad kartais laiko rašymui lieka mažai arba nelieka visai. Daug jo atima ir darbas, kuris, neslepia Donata, tikrai ne visada lengvas.
„Iš tikrųjų psichologiškai darbas nelengvas. Turi greitai rasti, kas reikalinga. Tai nesustojantis konvejeris, nes vieną bylą priduodi, ateina kita.
Žmonės keičiasi, jų vis daugiau, ir kartais būna tikrai sunku, tos įtampos labai nemažai. Labai baisu, kad dėl kažkokios mano klaidos gali neįvykti posėdis, tai greičiausiai kiekvienos posėdžių sekretorės didžiausias košmaras“, – juokaudama sako moteris.
Apie tai, kad Donata rašo, žinojo ne visi, tačiau apie tai žinoję kolegos, sako Donata, labai prisidėjo prie knygos atsiradimo.
„Iš pradžių tai net nebuvo minčių rašyti knygą, bet parodžiau kolegei savo kūrybą, jai labai patiko ir mane ji taip uždegė savo emocijom ir paskatinimu, kad nusprendžiau toliau bandyti“, – su šypsena prisimena Donata.
Daug laiko, sako moteris, skiria ir šeimai, todėl rašymas buvo jos naktinis projektas. „Tai visiškai nuvogtas laikas. Kai nesimiega, minčių kaupiasi daug ir norisi jas išdėstyti. Kai vaikai miega sėdu rašyti, tada niekas neblaško, niekas netrukdo. Kitaip labai sunku atrasti laiką. Žinoma, buvo bandymų ir šiaip atrasti laiko, bet nėra nei minčių, nei kokybės“, – neslepia autorė.
Ji taip pat pripažįsta, kad girdimi gandai apie magišką nakties laiką – ne tik gandai. Naktį, pasak jos, tikrai lengviau rašyti – aplink tyla ir ramybė, nors knygas rašydavo klausydamasi muzikos. „Kiekvieną knygą rašydama klausiausi vis kitokios muzikos, net pagalvoju, kad gal ir tai turėjo įtakos tam tikriems veikėjų veiksmams ar kažkokiems siužetams“, – sako ji.
Nemokamai paskaityti ar parsisiųsti Donatos knygą galite paspaudę čia
