„Meilė varlėms atėjo ne šiaip sau, ji man tikriausiai įgimta“, – sako moteris. Reda pasakoja, kad savo vaikystę praleido Šilalės rajone, o gyveno vienkiemyje, kuriame buvo didelė kūdra su daugybe varlių.
„Su drauge dienas leisdavome prie didelės kūdros ir žaisdavome su varlėmis. Jos man buvo ir žaislai, ir draugės – viskas viename“, – prisimena Reda.
Bėgant metams mintys apie varles priblėso, nes ir pati moteris apsigyveno mieste, kur žmogus nuo gamtos atitolsta. Tačiau po kurio laiko Reda apsigyveno Lukšių miestelyje ir čia įleido šaknis.
„Metų pabaigoje, prieš sūnaus gimimą, mes su vyru ieškojome kalėdinių dovanų. Užeiname į vieną parduotuvę, o ten lentynoje tupi varlės ir žiūri į mane didelėmis akimis. Meilė atgimė ir aš panorau tas varles įsigyti“, – pasakoja pašnekovė.
Reda sako, kad tuomet nusipirko dvi varles, bet ramybės nedavė mintis, kad toje parduotuvėje liko dar keletas. Gudriai pagalvojusi, kad Kalėdos – tai stebuklų metas, moteris vyrui užsiminė, jog būtų labai smagu, jeigu Kalėdų Senis atneštų ir daugiau varlių.
„Senelis mane išgirdo. Išvažiuoju gimdyt, grįžtu iš ligoninės su sūneliu ant rankų, o po eglute manęs jau laukia penkiasdešimt varlių! Nuo to laiko visa mano šeima ir „susirgo“ varlių liga“, – dalijasi atsiminimais Reda.
Aplinkinių reakcija
Moteris sako, kad varlės pradėjo keliauti iš visur, galiausiai apie Redos kolekciją sužinojo ir aplinkiniai. Draugei paprašius padaryti pirmąją parodą Lukšių miestelyje pašnekovė prisipažįsta, kad baiminosi.
„Iš pradžių nenorėjau, kad aplinkiniai žinotų, bijojau susilaukti neigiamos reakcijos, nes dažniausiai žmonės bijo varlių, kai kurie net ir šlykštisi. Bet įveikiau savo baimę ir padariau pirmąją parodą“, – prisimena moteris.
Po pirmosios parodos pasklido žinia, kad yra tokia moteris, kuri kolekcionuoja varles, tuomet, anot Redos, pradėjo plėstis pažįstamų ratas, atsirado ir bendraminčių. Moteris pasakoja, kad pradėjo organizuoti susitikimus su kitais varlių mėgėjais ir net įkūrė Kolekcionuojančių Varles Asociaciją, kurios trumpinys „KVA“ pasirinktas tikrai ne atsitiktinai.
„Ši asociacija yra registruota mano sodyboje, o jai vadovauju aš pati. Šiais metais jau švenčiame savo 10-metį, pati kolekcionuoju varles jau 15 metų, o 2018 metais kolekcija buvo įrašyta į Lietuvos rekordų knygą“, – atskleidžia moteris.
Varlės – gyvenimo būdas
Paklausta, ar „Varlių namelis“ tai pagrindinė moters veikla, kolekcininkė atsako, kad nors ir ūkininkauja, bet gali sakyti, kad visą laiką gyvena su varlėmis. „Varlių namelis“ atidarytas kaip muziejus, kuriame varlės jau nebetilpo, tad prieš tris savaites Reda su kitais „KVA“ nariais atidarė ir antrąjį namelį, kurį pastatė jos vyras.
„Keletą metų dalis mano varlių gyveno Lukšiuose esančiame Zyplių dvare, ten jos turėjo vieną kambarį, o tie, kurie aplankydavo dvarą, galėdavo pamatyti ir mano varles. Prasidėjus karantinui teko išsikraustyti ir varlės sutūpė į dėžes, sugulė rūsyje. Taip atsirado proga paprašyti vyro, kad pastatytų antrąjį varlių namelį“, – pasakoja kolekcininkė.
Dabar lankytojai turi galimybė aplankyti ne tik pirmąjį, bet ir antrąjį varlių namelį. Taip pat moteris pasakoja, kad su kitais asociacijos nariais keičiasi varlėmis, jas vieni kitiems dovanoja.
„Kartais darome netgi varlių konkursus. Pavyzdžiui, renkame ilgiausias kojas turinčią varlę, storiausią varlę, varlę keliauninkę. Susigalvojam įvairiausių temų“, – pasakoja Reda.
Sekasi, kai darai tai, ką mėgsti
Paklausta, ar buvo sunku įsitvirtinti, Reda sako, kad ji neturėjo tokio tikslo, o viskas vystėsi palaipsniui. Pagrindinis iššūkis, kurį reikėjo įveikti, tai pirmosios parodos suorganizavimas. Kai pamatė, kad žmonės, netgi tie, kurie bijo varlių, reaguoja teigiamai, moteris įgavo drąsos, o ir palaikymo susilaukė ne tik iš šeimos narių, bet ir iš miestelio seniūno. Reda prisipažįsta, kad kai turi tokį palaikymą, viskas privalo sektis puikiai.
Kolekcininkė sako, kad lankytojų susilaukia iš visos Lietuvos, o dėl COVID-19 pandemijos jų vasaromis dar ir padaugėjo. „Žmonės nebegalėjo išvykti iš Lietuvos, tad pradėjo dairytis vietų, kurias galėtų aplankyti savo tėvynėje, jie suprato, kad turime daug neįprastų ir įdomių vietų“, – sako Reda.
Moteris atvirauja, kad iš pradžių žmonės galvoja, jog nieko įstabaus „Varlių namelyje“ nepamatys, tačiau dažna reakcija būna: „Oho! Nesitikėjome tai pamatyti!“ Vėliau atvyksta ir tų lankytojų draugai, nes jau žino, kad šią unikalią vietą būtina pamatyti.
„Dažniausiai žmonės pirmą kartą atvažiuoja su vaikais, o paskui jau atvyksta ir su draugais. Mokslo metais sulaukiame daug mokinių ekskursijų. Visi atvykstantys labai šilti žmonės. „Varlių namelyje“ jie palieka daug šviesos, nuoširdumo“, – džiaugiasi kolekcininkė.
Pašnekovė sako, kad atvykusiems ji pasakoja įvairiausias varlių istorijas, aprodo eksponatus. Taip pat moters sode vyksta gyvieji skaitymai, naujų knygų pristatymai, ateina stovyklaujantys vaikai.
„Varlės tai mano gyvenimo būdas, pomėgis, kuris sukelia didelę laimę. Būna, kad jei daug lankytojų, pavargstu, bet aš tuo mėgaujuosi, nes viską darau nuoširdžiai. Galbūt net negaliu savęs priskirti prie tikrų kolekcionierių, kadangi kolekcionuoju be jokių taisyklių.
Pradėdama šį gyvenimo etapą norėjau viską daryti daug paprasčiau, stengtis pastebėti mažus dalykus: varlės kurkimą, pastebėti prašliaužiantį žaltį, išgirsti paukščių čiulbėjimą. Manau, kad visiems reikėtų atrasti tokį paprastą kasdienį džiaugsmą“, – sako Reda, kviesdama atidžiau įsižiūrėti į savo aplinką. Galbūt greta slypi ir jūsų dar neatrasti pomėgiai.
