Nerijus Brazauskas
Vasario 16-osios išvakarėse „Šiaulių kraštas“ į apskritojo stalo diskusiją, kaip šiandien suvokiame laisvę, pakvietė Šiaulių universiteto mokslininkus: literatūrologą daktarą Nerijų Brazauską, istoriką profesorių Arūną Gumuliauską ir kalbininką docentą Stasį Tumėną. Pokalbį vedė žurnalistas Vladas Vertelis.
Laisvę suvokiame, kaip laisvę vartoti
– Diskusijos tema skamba paradoksaliai: esame nepriklausomos valstybės piliečiai, Lietuva įstojusi į NATO, tačiau svarstome, ar esame šiandien laisvi?
N. Brazauskas: – Ši diskusija yra ženklas, kad esame priėję tam tikrą ribinę situaciją, kurioje turėtume kalbėti apie visuomenės rūpesčius ir skaudulius. Vienas iš jų – pakitusi laisvės samprata, reikšmė, funkcionalumas.
Laisvė nebėra tokia, kokią matė 1918 ir 1949 metų Deklaracijų signatarai, nes mūsų laisvė yra globaliame pasaulyje. Valstybė yra kitokia.
S. Tumėnas: – Nuo 1990-ųjų pasikeitė požiūris į daug ką: į politinį elitą, į kitas valstybes, į Europos Sąjungą. Ar mes savarankiški, ar to savarankiškumo turime vis mažiau? Prisimenu lietuvių išeivių profesorių Vytautą Vardį, kuris visą gyvenimą kovojo už Lietuvos savarankiškumą. 1990 metais jis pasakė, kad tai, kuo mes džiaugiamės iškovoję, yra tik emocijos. Pasaulis taip sutvarkytas, kad visiškai savarankiški negalim būti. Vadinas, jeigu ne Sovietų Sąjunga, bus kita struktūra, pagrįsta ekonominiais ar kitokiais svertais. Profesorius tarsi įžvelgė būsimosios Europos Sąjungos kontūrus. Tik Homo Sovieticus pakeisti turi Homo Europus.
A. Gumuliauskas: – Laisvė visai kitaip suprantama negu 1991 sausio 13-ąją. Yra keletas visuomenės formų ir keletas laisvės supratimų. Tautinio atgimimo laikotarpiu laisvę supratome, kaip nepriklausomybę. Kai iš tikrųjų tapome nepriklausomi, pilietinės visuomenės formavimasis sustojo ir susiformavo vartotojiškoji visuomenė. Ir šios visuomenės laisvės samprata visai kita. Jai laisvė – laisvė vartoti. O jei nori laisvai vartoti, tavo pagrindinis tikslas – pinigai.
Dalis dar liko anų laikų idealistų, tačiau kitiems reikia vartoti, ir jeigu nevartoja, jaučiasi blogai. Tada išvažiuoja vartoti į užsienį arba stengiasi tenkinti savo poreikius dirbdami čia keliuose darbuose.
Dabar visas problemas užgožia šildymo problema, nes šildymas yra brangus ir neleidžia laisvai vartoti. Ar 1990–1991 metais tai buvo svarbu? Ar tada kas kėlė tokį klausimą, kai karšto vandens tebuvo tik vieną kartą per savaitę? Ne, visi buvo linkę pakentėti, kad tik būtų laisvi ir nepriklausomi.
Patriotu būti baugu
– Ką šiandien reiškia būti patriotu? Susidaro vaizdelis, kad nemaža dalis visuomenės jau vengia vartoti tą žodį: nemadinga, o gal ir nesaugu?
S. Tumėnas: – Jeigu 1988–1990 metais su vėliava rankose eidavai Gedimino prospektu, būdavai tautiškas, pilietiškas, o dabar gali būti apšauktas nacionalistu. Poetas Vytautas Rubavičius yra pasakęs, kad lietuvių inteligentai nacionalistai unikaliai kuoktelėję. Matyt, jis norėjo pasakyti, kad dar yra romantikų, bet jie tampa nebeparankūs politiniam elitui.
A. Gumuliauskas: – Su nacionalizmu susidorota. Jis viešoje erdvėje prilyginamas šovinizmui ar net nacizmui. Visuomenėje gana sėkmingai formuojama nuostata, kad tautiškumas yra labai didelė blogybė.
Nacionalizmas – didžiausias globalistų priešas. Reikia atskirti dvi sąvokas „globalizacija“ ir „globalizmas“, kurias apibrėžė publicistas ir visuomenės veikėjas Vilius Bražėnas. Globalizacija – natūralus pasaulio vienijimasis. Jo niekaip nesustabdysi. O globalizmas – oligarchinio pelno intereso plėtojimas, prisidengiant globalizacijos neišvengiamumu.
Globalistai, propaguodami kosmopolitiškumą, kovoja prieš tautiškumą, krikščioniškas vertybes, skatina vartotojiškumą.
Valdžia atiduota partijoms
– Globalus vartojimas išugdė ne tik globalų vartotoją, bet ir, kaip sako Arvydas Šliogeris, suformavo tamsų, kvailą, žiaurų, agresyvų, klastingą, godų Lietuvos politinį elitą. Gerbiamas Stasy, esate Šiaulių miesto Tarybos nepriklausomas narys, dalyvavote Seimo rinkimuose ir minėjote, kad ne kartą teko susidurti su cinizmu ir konformizmu.
S. Tumėnas: – Daug kas nedrįsta kalbėti apie valstybę, manydamas, kad yra „mažas žmogus“. Pamirštam, kad mes ir esam valstybė. Studentams aiškiname, kad politika yra valstybės valdymo menas. Noriu priminti, kad pirmapradė šito žodžio prasmė – ne valstybės valdymo, o miesto (graikų polis – miestas valstybė) valdymo menas. Valstybė ir susideda iš miestų, kaimų, bendruomenių.
Politika primena žaidimą smėlio dėžėje. Yra tam tikros ribos ir taisyklės. Visame pasaulyje tas pats. Ne išimtis ir mes. Žaisk savo smėlio dėžėj, tik nekišk nosies, kur tau nereikia. „Žaidžiame“ demokratiją, rengiame referendumus, renkame parašus, bet vieną dieną per televiziją mums pasako, kad visa tai yra tik žaidimai, nes jau stodami į Europos Sąjungą pasirašėme, kad žemė būtų parduota. Ir to cinizmo yra visur.
Argi ne cinizmas, kai ateina administracijos direktorius į pradinę mokyklėlę, kurioje susirinkusi bendruomenė aiškina, kad nori čia mokytis, dirbti, o ponas iš Savivaldybės rūmų sako: „Kalbėkite, ką norite, o mes padarysime, kaip mums reikia.“
A. Gumuliauskas: – Mes praktiškai patys atidavėm valdžią politiniam elitui. Ir susigrąžinti nebegalime. Pirmas žingsnis buvo žengtas 1995 metais, kai rinkimuose į savivaldybių tarybas dingo mažoritarinė sistema ir atsirado proporcinė, t. y. vadinamieji sąrašai.
Nuo tada visi puikiai suprato, kad užimti valdišką postą tiesiausias kelias ne per savo sugebėjimus, o per partinę priklausomybę. Nuo tada pradeda „pūstis“ partijos, jos tampa vietos „darbo biržomis“.
S. Tumėnas: – Jeigu nesi partijos narys, negali užimti jokio posto. Neseniai Šiauliuose rinko vaikų darželio direktorę. Pirmiausiai jai liepė įstoti į partiją. Aišku į kokią - valdančiosios daugumos. Mūsų Darbo biržų direktoriai yra tik varguolių darbų dalintojai, o tikroji Darbo birža - valdančioji partija.
A. Gumuliauskas: – Kada partijos paėmė valdžią šalies mastu? Partijų visada buvo daug, visi kalbėdavo, kam tiek daug jų reikia. O aš manau, tegul jų būna nors ir šimtas. Tai didina piliečių politinį aktyvumą.
Kai tik kas nors pradėdavo kalbėti, kad reikia pakeisti partijų finansavimą iš biudžeto, kad ir mažosios partijos galėtų gyvuoti, per televiziją pasirodydavo siužetas, kur kokios kaimo bobutės klausia, ar ji remtų partijas iš savo kišenės. Atsakymas, aišku, būdavo: „Tų vagių – niekada.“
Tačiau tereikėjo nutaikyti momentą. Ir štai – kai visa Lietuva prieš dvejus metus nukreipė dėmesį į Garliavos įvykius, Seimas ramiai priėmė partijų finansavimo įstatymą. Partinė sistema sukurta ir čia. Valdžia paimta.
N. Brazauskas: – Teisėjams, politikams, verslininkams valstybė yra tik pragmatinių jų tikslų realizuotoja. Didžioji dalis dabartinės visuomenės yra tokia, kad idealesnio „molio“ politikai ir negalėtų surasti. Visuomenės susvetimėjimas tapo norma, šalis padalinta į skirtingus ekonominius, ideologinius ir mentalinius regionus.
Moralę pakeičia Konstitucinio Teismo doktrina, Seimo nariai pasididina sau atlyginimus, o pensininkai, kultūros darbuotojai ir kiti ir toliau „maitinami“ pažadais.
Išeiti į gatves negalime?
– Ar vartotojiškumas žlugdo mūsų valstybę?
A. Gumuliauskas: – Kai graikai išėjo į gatves, mūsų spaudoje buvo keliamas klausimas, ar mes galėtume taip pasielgti. Negalėtume. Jie pilietiški jau seniai, o mes, deja, dabar vartojam. Didžiai daliai žmonių išėjimas į gatvę sutrukdytų ateityje laisvai vartoti, nes gali gauti įvairių sankcijų, netekti darbo ir panašiai.
Vakaruose irgi laisvai vartoja, bet jų istorija lėmė, kad jie pirmiau tapo pilietiška visuomene ir tik vėliau vartotojiška, o mes – atvirkščiai. Kovojome už laisvę, o tapome nelaisvi.
N. Brazauskas: – Pilietinės visuomenės neatsiradimą Lietuvoje pirmiausiai siečiau su silpna viduriniąja klase. Visuomenė negina savo teisių, tik nuolankiai vykdo valdžios sprendimus. Kad ir viešojo transporto pertvarka Šiauliuose. Visi nepatenkinti, bet niekas neišėjo į gatves. Tai rodo pasyvios visuomenės būvį. Visuomenė gali mobilizuotis, kai situacija liečia asmeninį turtą, privačius interesus, pavyzdžiui, „Pusiaukelės namų“ istorija Šiauliuose. Žmonės išsigando, kad šalia atsiras namai kaliniams.
Mes esame fragmentiška visuomenė. Skirtingos dalys veikia, gyvena ir kovoja tik už savo teises, privilegijas ir interesus.
A. Gumuliauskas: - Išbalansuota demokratijos skalė. Demokratija – pareigų ir teisių subalansavimas. Jeigu teisių daugiau nei pareigų, einama link anarchijos, jeigu atvirkščiai – link diktatūros. Mes krypstam į anarchiją.
Pilietiškumo „pliūpsniai“
– Argi esame visiškai nepilietiški? Surinkta per 300 tūkstančių parašų dėl Lietuvos žemės. Padaryta tai, kas, rodos, buvo jau nebeįmanoma padaryti. Vadinasi, dar yra vertybių, dėl kurių visuomenė gali susivienyti.
A. Gumuliauskas: – Parašų rinkimas dėl žemės pardavimo užsieniečiams referendumo padarė didžiulį postūmį mūsų pilietinės visuomenės link. Nemanau, kad pasirašė tik tie, kurie nepritaria žemės pardavimui. Ten turėjo pasirašyti ir tie, kurie pritaria, kad galėtume pasitikrinti.
Gal referendumo ir nebus, bet, visų pirma, išaiškėjo, kad nėra jokių „saugiklių“ dėl žemės pardavimo užsieniečiams. Antra, paaiškėjo, kad per dešimt metų taip ir neįsteigta institucija, kuri reguliuotų Lietuvos ir ES teisės dokumentus. Sujudinom ir pamatėm, kad visus tuos metus nieko nedarėm.
S. Tumėnas: – Fragmentiškų visuomenės susitelkimų būna, pilietiškumo „pliūptelėjimų“. Pavyzdžiui, Šiauliuose 12 tūkstančių piliečių pasisako, kad reikia mikroautobusų. Tačiau šie piliečiai kitą kartą jokioje pilietinėje akcijoje nedalyvaus, nes jų nuomonė ignoruojama.
A. Gumuliauskas: – Naudojamos dvi aktyvių piliečių išjungimo taktikos: ignoruoti arba išjuokti. Taip elgiamasi ir su signatarais, disidentais, sąjūdininkais. Žmonės, kurie turi idėjų ir yra pilietiškai aktyvūs, „sunaikinami“, nueina į užmarštį.
S. Tumėnas: – 1989 metais tas pats politinis elitas visiškai nustūmė profesorės Meilės Lukšienės tautinės mokyklos koncepciją. Ir sulig kiekvienu nauju ministru prasidėjo švietimo reformos, ministrai nebesusigaudydavo patys, ar čia nauja reforma, ar dar ta pati. Dabar atsibudo ir pradėjo šnekėti apie valstybinio patriotinio ugdymo programą.
Iš Lietuvos liks tik vardas?
– Teigiama, kad Lietuvoje nebėra nacionalinių idėjų, siekių. Valdžios viršūnėlių noras atsisakyti nacionalinės valiutos, akivaizdu, nėra visuomenės noras. Manau, kad partinė nomenklatūra turi bendrą tikslą: nuvesti Lietuvą į Europos federaciją, o tam reikia kuo greičiau išvalstybinti valstybę, dar labiau nupilietinti visuomenę.
A. Gumuliauskas: – Turint galvoje, kad Europos Parlamento įgaliojimai labai didinami, kad susikūrė užsienio reikalų institucija, kad einame vieningos valiutos link, galima konstatuoti, kad ėjimas į federaciją vyksta devynmyliais žingsniais.
Mūsų žmonės absoliučiai nesupranta Europarlamento reikšmės. Kai kurie balsavimai, ko gero, šokiruotų daugumą Lietuvos rinkėjų, bet informacijos nėra, o jeigu ir yra, tai tinklalapiuose, kurie nėra dažnai lankomi. Ir mes nuolankiai, „vartodami“ žingsniuojame federacijos link.
2006 metais „Šiaulių kraštui“ sakiau, kad Lietuvos nebus po 50 metų. Ir išsigandau. Bet filosofas A. Juozaitis pasakė dar drąsiau, kad jau po 25-erių Lietuvos neliks. Manau, kad Lietuva, kaip administracinis teritorinis vienetas išliks. Vardas niekur nedings.
S. Tumėnas: – Tautos tapatumo problema aktuali ir kitoms šalims. Net Vokietija ir Prancūzija sunerimusios dėl svetimšalių, kitatikių, gyvenančių jų šalyse. Puiku, kad gerbiam kitų tautų tapatumą, bet ar gerbdami kitų tapatumą neprarasim savojo?
Naujojoje Europoje dabar labai populiari 2010 metais išleista vokiečių finansininko ir visuomenės veikėjo Th. Sarazzino knyga "Vokietija išsimontuoja", kurioje keliamos ne tik Vokietijai, bet ir visai Europai būdingos "išsimontavimo", "išsiderinimo", "išsidraskymo" problemos.
Europos Sąjunga visoms valstybėms davė nurodymus iki 2030 metų sukurti savo valstybių strategiją. Strategijoje „Lietuva-2030“ nebelieka termino „lietuvių tauta“, nes tai esą politiškai nekorektiška. Atsiranda terminas „Lietuvos tauta“, kurią sudaro įvairių tautybių piliečiai. 2030-aisiais kažin ar politiškai korektiška bus skelbti Tarmių metus.
N. Brazauskas: – Nebuvo jokios prievartos, savo valia atėjom į Europos Sąjungą. Bet politikai nesugebėjo visuomenei paaiškinti tos naujos valstybės ypatumų, jos teikiamų galimybių ir problemų. Kiek knygų išleista, bendruomenės namų įkurta – visa tai be ES paramos būtų neįmanoma.
Mums patiems reikėtų keistis. Tai, kad Vilnius „susiurbia“ viską ir visus, ateityje gali būti didelė problema. Ir negalėsime kaltinti ES politikos, kad iš Skaistgirio ar Šiaulių nieko nebeliko, nes mes patys esame susiskaldę, rūpinamės tik siaurais savo interesais.
Viskas mūsų rankose
– Diskusiją norėtųsi užbaigti optimistine gaida. Juk yra asmenybių, kurios sugeba sutelkti šimtus tūkstančių žmonių. Jeigu žmonės nori išsaugoti savo žemę, tai ir savo kalbą gintų. Mes kalbame apie labai natūralius dalykus: norą gyventi laisvoje, suverenioje valstybėje, išsaugoti kalbą, žemę.
S. Tumėnas: – Nesu pesimistas. Jei toks būčiau, netęsčiau savo „Šiaurės Lietuvos“ naratyvų, nesidarbuočiau „Žiemgalos“ draugijoje. Lietuvos išliks tiek, kiek jos išliks regionuose. Visais laikais reikėjo romantikos. Ji niekada netrukdo, ypač patriotiškumo, valstybingumo kontekste. Pirmiausiai Lietuvą turim išsaugoti savo širdyse.
N. Brazauskas: – Esu realistas. Idealizmo laikai praėjo. Bet yra galimybė sugebėti būti laisviems. Tai turi būti ugdoma darželiuose, mokyklose, šeimose. Paradinis patriotizmas nieko neduos. Šiandien reikia dirbti su tais, kuriems Lietuva dabar nesako to, ką sakė mums dar tarybiniais metais.
Mums reikalinga mąstymo laisvė, drąsa, atsakomybė ir moralumas, kurių neišsiugdę, nesusigrąžinę, mes keliame pavojų tai laisvei, kuri įrašyta Deklaracijose ir kuri, vis dar tikiu, yra mumyse.
A. Gumuliauskas: – Lietuvių tauta praėjo kančių kelius. Rusifikacija nepavyko, nes bendroji Rusijos kultūra labai nusileido Vakarų Europos kultūrai. Jei rusai būtų diktavę pasaulines madas, mums būtų davę bitlus, džinsus ir kramtomąją gumą, manau, mus būtų pavykę rusifikuoti.
Šiandien mes tai gavom, ir kiek išliksim lietuviais, priklauso tik nuo mūsų: ar tu būtum švietimo ministras, ar šaltkalvis, kuris keikiasi lietuviškai. Iš mažų sraunių upelių mes susiliejam į vieną didelę upę.
Netikra, suvaidinta laisvė
– Šiuolaikinėje visuomenėje yra daug totalitarizmo liekanų, baimės, prisitaikymo. Mūsų „vidinę laisvę“ parodo ne tik nuolankumas valdžiai, bet ir smurtas šeimose, elgesys keliuose, korupcija, komentarai viešoje erdvėje, elgesys švietimo įstaigose, darbe, elementariose gyvenimo situacijose. Žmogus visiškai priklauso nuo valdžios, nuo institucijų, kurios ir nustato, kiek vienam ar kitam leisti būti laisvam. Taigi laisvė šiandien – netikra, suvaidinta.
Kita vertus, laisvė demonstruojama socialiniuose tinkluose, kurie pakeitė natūralų žmonių bendravimą. Vietoje žmogaus pasirinkome ekraną, vietoje vardo – vartotojo vardą. Kaukės, kurias užsidedame virtualioje erdvėje, nenusiimamos ir tikrovėje.
Mes ėmėme vertinti tik asmeninės gerovės kūrimą bet kokiomis priemonėmis, užmiršdami bendražmogiškąsias, tautos, kultūros vertybes. Kultūra, kuri net sovietmečiu buvo lietuvio tapatybės pagrindas, dabar pakeista „akropoliais“, į kuriuos, beje, ekskursijų metu džiaugsmingai vyksta ir mokiniai. Muziejai neriasi iš kailio siūlydami patraukliausias edukacines programas, tačiau jie yra bejėgiai prieš vartojimo kultūrą, kuri pakeitė tai, ką pavadinčiau kūrimo kultūra.
