Išskirtinis pokalbis su aktoriumi jo namuose – jau šį sekmadienį laidoje „Stilius“, 17.35 val. per LRT televiziją. Laidos autorė ir vedėja Violeta Baublienė.
Aktorius atviras, nors pasiekė teatro ir kino aukštumų, buvo gerbiamas ir pripažintas, sako, ne sykį jautėsi priklausomas nuo daugybės dalykų. Pamažu suprato – aktoriai apskritai nesą kūrėjai, o tik vertybių, reiškinių interpretatoriai. „Neseniai pažiūrėjau filmą „Velnio nuotaka”, galvoju, palauk, pažiūrėk, seniai nematei, jau ketvirtis amžiaus praėjo, nuostabu. Jeigu Lietuva būtų nors kiek didesnė arba būtume buvę arčiau Vakarų, šiandien apie Vaivą Mainelytę kalbėtų kaip apie superžvaigždę, fantastiškai ji sukūrė savo Jurgą, fantastiškai...”
Ištuštėjusiuose šeimos namuose, vartydamas nuotraukas, Regimantas Adomaitis pasakoja greta savęs turėjęs fantastišką gyvenimo moterį. Su aktore Eugenija Bajoryte susipažino vaidindami filme „Jausmai“. Po filmo Eugenija tapo jo žmona. Tačiau šiandien Regimantas atsidūsta – Eugenija buvo puiki žmona, beveik viena užaugino jų tris sūnus. Tačiau tik jos netekęs aktorius suprato, kad jai buvo prastas vyras: „Buvau iš tų kvailių, kurie dėl idėjos gali atsisakyt to, ką pats gyvenimas, Dievas siūlo, kas krenta į rankas. Turbūt buvau labai prastas vyras savo žmonai.”
Apčiuopiamų gėrybių tuomet nevertinęs, prisimena, jog buvo pernelyg prisirišęs prie aktorystės, kiekvieną sezoną dirbo teatre ir dar filmuodavosi. Sako, vasarą namie nedažnai ir pasirodydavo. O vaikai augo tarsi savaime, be jo pamokymų, kaip reikia gyvent, elgtis, bendrauti. Šeimos krūvis gulė tik ant žmonos pečių. „Prieš porą dienų mano viduriniam Gediminui gimė mergaitė. Londone. Tarp kitko neturiu nei vieno lietuvio anūko. Vyriausias Vytautas ir jo žmona Rūta gimdė Amerikoje, o dabar Gediminas padovanojo man anūkę, kuri yra Anglijoje. Va taip ir nyksta tauta. Mūsų anūkai jau nebe lietuviai”, – apgailestauja Regimantas Adomaitis.
Garbaus amžiaus sulaukęs aktorius pasakoja, jog pastaruoju metu jo gyvenimo ir kūrybos tempas sulėtėjęs. Bohemiškų pasisėdėjimų neliko, daugiausia laiko jis praleidžia gamtoje, kaimo sodyboje, neslepia net ir teatro jau „atsivalgęs”. Sako, po žmonos Eugenijos mirties ne tik teatras, beveik niekas jo nedomina. Nevaikšto jis į teatrą, nežiūri, kaip vaidina kiti: „Aš jau teatro taip nebemyliu kaip anksčiau, kaip jaunystėje, kaip tada, kai svajojau apie jį.”
