„Lietuvoje vis dar atrofuotas bendruomeniškumo jausmas, o daugiausiai problemų bažnyčios ir politikos santykiuose kyla, kai krikščioniškas vertybes deklaravę politikai jas ignoruoja“, – mano politikos apžvalgininkas Tomas Viluckas.
– Sulaukęs 75-erių metų amžiaus, Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis pareiškė norą atsistatydinti. Ar jo tarnystės laikotarpis gali būti apibūdintas kaip tam tikra epocha ir kuo ji ypatinga? Ypač į jos pabaigą juk buvo susilaukta daug kritikos, kad bažnyčia lenda ne į savo reikalus ir mūsų politika „subažnytinama“?
– Kalbėti apie epochos pabaigą būtų ankstoka. Popiežius tikriausiai pratęs arkivyskupo kadenciją, kol šiam eiti pareigas leis sveikata. A. J. Bačkio vaidmuo ypatingas ne tik tuo, kad jis trečias kardinolas krašto istorijoje. Jo paskyrimas Vilniaus arkivyskupu buvo itin reikšmingas Lietuvos Katalikų Bažnyčiai (RKB). Ji ką tik buvo išėjusi iš pogrindžio, sovietinės okupacijos metu veikusi labai sunkiomis sąlygomis, buvo izoliuota nuo visuotinės Bažnyčios, kurioje įvyko Vatikano II Susirinkimas. Jo dvasia ir nutarimai dėl savaime suprantamų priežasčių LKB praktiškai nebuvo įgyvendinti.
A.J. Bačkio atėjimas reiškė, kad jis turi priartinti visuotinėje Bažnyčioje vyraujančias nuostatas prie lietuviškos katalikybės. Nenuostabu, kad šis paskyrimas buvo sutiktas pakankamai šaltai bažnytiniuose sluoksniuose, kaip savotiškas Vatikano nepasitikėjimas vietiniais. Netrukus tremtinių organizacijos net buvo pradėjusios rinkti parašus po peticija popiežiui, prašant atšaukti Bačkį iš Vilniaus arkivyskupo pareigų.
Tačiau ilgainiui jam pavyko situaciją stabilizuoti ir įgyvendinti tam tikrus planus, modernizuojant lietuvišką katalikybę. Pasauliečių apaštalavimo ir bendruomeniškumo skatinimas, vienuolynų steigimas, naujos seminarijos atidarymas – tai tik kelios iniciatyvos, kurios suteikė naujo postūmio Lietuvos RKB. Esminis dalykas – tai Vatikano II Susirinkimo nutarimų įgyvendinimas. Minėtas politikos „subažnytinimas” yra tik pasekmė dviejų dešimtmečių veiklos Bažnyčios gyvenime, kai subrendo Atgimimo laikais pabudusi karta (dabartiniai keturiasdešimtmečiai), kuri imasi atsakomybės tiek Bažnyčioje, tiek visuomenėje.
– Kur ir kaip RKB doktrina nūnai brėžia ribą tarp dvasinio ir pasaulietinio kalavijų kompetencijos?
– Politinė veikla modernioje katalikybėje yra deleguota tik pasauliečiams. Ją reglamentuoja 2002 m. pasirodžiusi Tikėjimo mokymo kongregacijos doktrininė nota „Dėl katalikų veiklos ir elgesio politiniame gyvenime kai kurių klausimų“. Pagrindinis šio dokumento autorius yra tuometinis Kongregacijos prefektas, dabar popiežius, Josephas Ratzingeris. Ji įpareigoja katalikus politikus laikytis Bažnyčios skelbiamų moralinių principų.
Vertėtų atkreipti dėmesį į šiuos dokumento žodžius: „Ne Bažnyčios užduotis formuluoti konkrečius – ar net vienintelius galimus – sprendimus laikinųjų dalykų klausimais, kuriuos Dievas patikėjo kiekvienam laisvai ir atsakingai spręsti. Tačiau Bažnyčia turi teisę ir pareigą priimti moralinius sprendimus laikinųjų dalykų klausimais, kai to reikalauja tikėjimas ir dorovės įstatymas“. Tai reiškia, kad Bažnyčia nedetalizuoja klausimų sprendimų, bet prašo katalikus politikus gerbti jos principines nuostatas.
– Kiek A. J. Bačkio, kaip asmens, pakeitimas lemtų kitokią Lietuvos RKB
laikyseną socialiai jautrių reikalų atžvilgiu?
– Bažnytinės provincijos veiklos prioritetus lemia Vyskupų konferencija, kuri yra kolegialus organas, o Vyskupų konferencijos pirmininkas yra labiau reprezentacinė, koordinacinė figūra. Daug svarbesnis dalykas yra episkopato sudėtis, kokių nuostatų vyskupai ten vyrauja. Šia prasme sunku būtų sieti išimtinai su Bačkio personalija viešą Bažnyčios poziciją socialiniais klausimais. Pvz, kas bebūtų LVK pirmininkas Bažnyčia griežtai pasisakys abortų ar dirbtinio apvaisinimo klausimais.
– Dabartinis popiežius Benediktas XVI-asis savo veikale „Krikščionybės įvadas" yra pabrėžęs, kad bažnyčiai negalima nei pernelyg užsikonservuoti, nei bandyti
rengtis juokdario rūbais ir prisitaikyti prie postmodernių viešosios
erdvės kvailiojimų. Ar pavyksta Lietuvos bažnyčiai išsaugoti šį
balansą?
– Yra dalykų, kurių Bažnyčia negali išsižadėti, nes saugo dviejų tūkstančių metų paveldą. Tačiau nauji komunikavimo būdai jai būtini norint susikalbėti su nūdienos žmogumi. Kad ne viskas šia prasme tvarkoj Lietuvoj liudija pakankamai žemas (5-8 proc.) sekmadienio Mišių lankomumas, didžioji atėjusiųjų dalis – pagyvenę žmonės.
Vis dar atrofuotas bendruomeniškumo jausmas, pvz, po pamaldų žmonės retoje parapijoje susieina kavos puodeliui ir bendravimui. Menkai katalikiškų pažiūrų žmonės jungiasi į kovą prieš socialinę neteisybę. Trūksta viešoje erdvėje aktyviai veikiančių intelektualų, tiek pasauliečių, tiek dvasininkų. Šiuolaikinės technologijos, modernūs komunikacijos metodai nėra dar tapę savi Lietuvos RKB.
Šiuo metu yra prasidėjęs Lietuvos episkopato atnaujinimas. Pagal bažnytinę teisę vyskupas savo pareigas eina iki 75 metų, o prie šios ribos artėja keletas LVK narių. Tad laukiami naujų vyskupų skyrimai, kurie keliems artimiausiems dešimtmečiams suformuotų episkopatą. Nuo to didžia dalimi priklausys koks bus katalikybės veidas Lietuvoje netolimoje ateityje.
– Kai kuriuos partijos, savo suvažiavimuose, propaguoja maldas šalia
valstybės himno. Dalis tikinčių žmonių tai laiko įžeidimu. Kaip tai
pakomentuotumėte?
– Niekas negali drausti melstis ar kviesti kunigą laiminti žmones viešuose renginiuose. Svarbu, kad tai nebūtų traktuojama kaip Bažnyčios institucijos palankumas vienai ar kitai politinei jėgai. Problemos atsiranda, kai viešai deklaravę savo krikščioniškas pažiūras, politikai jų neįgyvendina realiais sprendimais.
