Nesniai LRT vadovu paskirtas Audrius Siaurusevičius pasiskundė savo buvusiems kolegoms žurnalistams, kad jis yra patyręs vienos parlamentinės partijos (suprask – konservatorių) spaudimą. Ponas Audrius dūsavo, kad tokio spaudimo jam nėra tekę patirti per visą jo žurnalistinę karjerą. Tuo būtų galima ir baigti, nes ką gi daugiau galima pasakyti, jei šis ponas nejaučia skirtumo tarp VšĮ „Spaudos klubas“ ir VšĮ „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“? Tačiau prisiminus, kad A.Siaurusevičius buvo ne tik VšĮ „Spaudos klubas“ direktorius, bet to paties pavadinimo televizijos laidos vedantysis, man pagailo Lietuvos žurnalistikos.
Pagailo, nes ponas A.Siaurusevičius tokiais savo pasisakymais paskelbė visam pasauliui, jog jis yra prastas žurnalistas. Juk tikras žurnalistas tiesiog privalo būti opozicijoje esamai valdžiai ir nuolat ginti visuomenės interesus. Savo ruožtu, valdžia visada bus nepatenkinta tikrais žurnalistais, nes jie neleidžia jai meluoti ir verčia vykdyti rinkiminės kampanijos metu duotus pažadus. Tikras žurnalistas privalo būti opozicijoje ne kairei ir ne dešinei (jos gali ir turi keistis vietomis prie valdžios vairo), bet valdžiai kaipo tokiai. Ta prasme tikras žurnalistas visada yra opozicijos (vėlgi nesvarbu – kairiosios arba dešiniosios) sąjungininkas. Kitas dalykas, kad jis turi būti pasirengęs kirsti ir opozicijai, jei ši užsiima demagogija ir populizmu.
O štai politinė opozicija tikrai negali „spausti“ žiniasklaidos (įskaitant nacionalinį transliuotoją), nes ji neturi tam reikalingų įrankių. Ne opozicija tvarko biudžetą, ne ji turi galimybių naudotis slapta (gauta iš specialiųjų tarnybų) informacija, ne ji rengia aukšto lygio tarptautinius susitikimus, į kuriuos žurnalistus galima pakviesti, o galima ir nekviesti (arba pakviesti „kitus“ žurnalistus)...
Mūsų herojaus valdžia niekad (anot jo paties) „nespaudė“. Priešingai, valdžia visuomet jį glostė, ir ne tik dabartinė. Pernai žiniasklaida nemažai rašė apie skandalingą A.Siaurusevičiaus jubiliejaus šventimą, kuriame dalyvavo visas mūsų „elitas“ – nuo prezidentų iki KGB rezervistų. Mažiau prisimenamas pirmasis viešas „Spaudos klubo“ vedėjo gimtadienis, o be reikalo. Tada, 2000 – aisiais, irgi buvo įdomių dalykų – žurnalisto 33 – mečio minėjime dalyvavo (o siaube!) dabartinis konservatorių lyderis, tuometinis premjeras Andrius Kubilius. Buvo matyti, kad A.Siaurusevičius yra labai tuo patenkintas.
Bet LRT istorija žino ir kitų pavyzdžių. Pavyzdžiui, 2002 pavasarį, baigiantis televizijos sezonui, dabartinis premjeras, o tuomet – LSDP informacinio centro vadovas Gediminas Kirkilas spaudos konferencijos Seime metu pareiškė, kad Lietuvos televizijoje neturi likti „Faktų anatomijos“ laidos. Rita Miliūtė, tuometinė LTV vadovė, besąlygiškai pakluso neokomunistinės partijos veikėjo „nurodymui“ – „Faktų anatomijos“ neliko.
Šiandien R. Miliūtė bando įtikinti, kad cenzūros LRT nėra ir nebuvo, o A.Kubilius visiškai teisėtai reikalauja iš naujosios LRT vadovybės nutraukti neįtikusių žurnalistų persekiojimą. Tiesa, ne visai aišku, kas trukdė A.Kubiliui reikalauti to paties iš ankstesnio LRT vadovo Kęstučio Petrauskio per penkis pastarojo vadovavimo LRT metus. Būtent tada iš LRT buvo išvaryti (arba priversti išeiti „savo noru“) tokie žurnalistai, kaip Lina Pečeliūnienė, Aras Lukšas, Rytis Juozapavičius, Vladimiras Laučius ir Nacionalinės premijos laureatas Albertas Žostautas. Būtent „K.Petrausko laikais“ LTV iš viešosios televizijos pavirto „šokančia ir dainuojančia“ televizija, kurios pagrindinėmis politinėmis laidomis liko tas pats A.Siaurusevičiaus „Spaudos klubas“ ir Edmundo.Jakilaičio „Forumas“, būtent tada LRT eteryje įsitvirtino ir „Lietuvos rytas“. Bet tuomet A.Kubilius ne tik tylėjo dėl šių akivaizdžių negerovių, jis visokeriopai rėmė K.Petrauskio administraciją ir net viešai užsipuolė A.Žostautą dėl pastarojo 2006 metų pabaigoje išplatinto atviro laiško.
Visgi tikėtina, kad D.Kuolio precedentas privertė A.Kubilių, V.Milaknį ir daugelį kitų atsikvošėti ir prisiminti nacionalinio transliuotojo reikšmę demokratijos sklaidai Lietuvoje. Atsikvošėti ir suvokti pavojų laisvajam žodžiui, kurį kelia klanas, kuriam priklauso ir pats A.Siaurusevičius. Juk politikai ne tik kad gali, bet ir privalo priversti LRT vadovybę gerbti pagrindinius demokratijos principus ir Lietuvos Respublikos įstatymus. Beje, būtina priversti LRT tarybą vykdyti LRT įstatymo nuostatą, pagal kurią naujai išrinktas LRT tarybos pirmininkas privalo ne vėliau kaip per 15 dienų paskelbti konkursą LRT generalinio direktoriaus vietai užimti. Naujuoju LRT tarybos pirmininku tapo Gediminas Ilgūnas, taip kad „skaitiklis jau įjungtas“...
P. S. Po paskutinių A.Siaurusevičiaus viešųjų pasisakymų TSPMI direktorius Raimundas Lopata tiesiog privalo išmesti naująjį LRT vadovą iš savo instituto, nes pastarasis pademonstravo, jog jis visiškai nesuvokia, kaip demokratinėje visuomenėje turėtų funkcionuoti ir sąveikauti valdžia, opozicija ir žiniasklaida.
